Rusijos karas prieš Ukrainą vyksta ne tik apkasuose, jūroje ir danguje. Jis vyksta ir ten, kur iš pirmo žvilgsnio turėtų galioti tik tarptautinė humanitarinė teisė – karo belaisvių srityje. Tačiau būtent čia atsiskleidžia skirtumas tarp kariaujančių pusių. Per ketverius plataus masto karo metus Ukraina per 71 apsikeitimą susigrąžino beveik 8 700 savo gynėjų – karių, karininkų, pareigūnų bei civilių. Kartu su jais buvo perduota beveik 28 tūkst. žuvusiųjų palaikų. Skaičiai dideli, bet jie slepia esminę problemą: šie mainai vyksta akivaizdžios nelygybės sąlygomis.
Ukrainoje laikomų Rusijos karo belaisvių padėtį nuolat stebi vietinės ir tarptautinės žmogaus teisių organizacijos. Tuo metu į Rusijos rankas patekę ukrainiečių kariai dažnai dingsta iš bet kokio teisinio lauko – kankinimai, izoliacija, medicinos neprieinamumas ir mirtis tampa ne išimtimi, o sistema. Vis dėlto būtent šioje asimetrijoje Kyjivas randa būdų ne tik atsilaikyti, bet ir kurti pranašumą.
Šiemet Miuncheno saugumo konferencijoje prezidentas Volodymyras Zelenskis įvardijo: Ukraina laiko apie 4 tūkst. Rusijos karo belaisvių, Rusija – apie 7 tūkst. ukrainiečių. Tai reiškia paprastą dalyką: apsikeičiant vienas už vieną, Ukraina pralaimi. Tad klausimas tampa nebe teisinis ar humanitarinis. Jis tampa strateginis: kaip susigrąžinti saviškius, kai turi mažiau derybinės valiutos? Juk tik itin retai pavyksta surengti tokius apsikeitimus, kai už vos vieną Viktorą Medvedčuką atgauni net 215 ukrainiečių karo belaisvių.
Po plataus masto karo pradžios Ukraina iš esmės pergalvojo karo belaisvių politiką. Prie šalies karinės žvalgybos įkurtas Koordinacinis elgesio su karo belaisviais štabas tapo ne tik administraciniu vienetu, bet ir inovacijų centru. Tai vieno langelio sistema, kuri koordinuoja institucijas ir išlaiko vieną iš nedaugelio tiesioginių kontaktų kanalų su Rusija. Tačiau svarbiausia tai, ką Koordinacinis štabas sukūrė aplink save. Ukraina pradėjo elgtis taip, lyg karo belaisvių klausimas būtų ne tik teisės, bet ir komunikacijos, net rinkodaros, uždavinys. Ir būtent čia atsiranda Koordinacinio štabo 5 sukurtų sprendimų pranašumai.
Per ketverius plataus masto karo metus Ukraina per 71 apsikeitimą susigrąžino beveik 8 700 savo gynėjų – karių, karininkų, pareigūnų bei civilių. Kartu su jais buvo perduota beveik 28 tūkst. žuvusiųjų palaikų. Skaičiai dideli, bet jie slepia esminę problemą: šie mainai vyksta akivaizdžios nelygybės sąlygomis.
Projektas „Noriu gyventi“ veikia paprastai ir kartu radikaliai: jis siūlo Rusijos kariams alternatyvą – pasiduoti. Ne chaotiškai, o struktūruotai, su aiškiomis instrukcijomis, kaip tai padaryti saugiai. Rezultatas – 50 tūkst. užklausų ir 400 realiai pasidavusių karių, tarp jų – net prisijungusiųjų prie rusų opozicijos suformuotų dalinių Ukrainos gynybos pajėgų sudėtyje. Kita platforma – „Noriu rasti“ – nukreipta į Rusijos visuomenę. Ji leidžia karių artimiesiems ieškoti dingusiųjų, užmegzti ryšį su belaisviais, gauti informacijos, kurios dažnai nesuteikia pati Rusijos valstybė, menkai linkusi rūpintis į frontą pasiųstais ir į nelaisvę patekusiais kariais. Todėl toks kanalas yra ne tik humanitarinė priemonė – tai ir rusų karių žmonų bei motinų 180 tūkst. užklausų spaudimas iš vidaus. Iš 3 600 identifikuotų karo belaisvių net 2 200 kombatantų bei pusantro šimto palaikų buvo grąžinti į Rusiją.
Projektas „Noriu pas savus“ siūlo dar vieną originalų sprendimą: kolaboravusiems arba ir toliau su Rusija bendradarbiaujantiems ukrainiečiams galimybę išvykti į Rusiją mainais į ukrainiečių grąžinimą iš Rusijos. Jau 34 kolaborantai sėkmingai pasinaudojo tokia galimybe. Platforma „Noriu grąžinti“ viešina detalią informaciją apie 230 tūkst. žuvusių arba sužeistų Rusijos karių. Galiausiai projektas „Atgaila“ saugiai renka konfidencialius duomenis apie karo nusikaltimus Rusijos laikomiems ukrainiečių karo belaisviams.
Visi šie sprendimai – jau nebe tik techniniai belaisvių apsikeitimo protokolai. Tai informacinis laukas, kuriame formuojama karo ir jo pasekmių realybės versija. Koordinacinio štabo sukurta sistema veikia paprastu principu: jei negali laimėti simetriškai, reikia keisti žaidimo taisykles. Kyjivas išnaudoja tai, ko Maskva nepajėgi kontroliuoti iki galo – savo pačios visuomenės, karių artimųjų, informacijos srauto. Jis paverčia karo belaisvių temą ne tik derybų objektu, bet ir nuolat veikiančiu Rusijos spaudimo mechanizmu iš vidaus.
Galiausiai tai platesnė pamoka. Tarptautinė teisė, įskaitant Ženevos konvencijas, veikia tik tiek, kiek šalys yra pasiryžusios jų laikytis. Kai viena pusė jų atsisako, kita turi rinktis: arba pralaimėti laikydamasi taisyklių, arba ieškoti būdų jas apeiti neatsisakant esmės. Ukraina pasirinko trečią kelią – kurti naujus instrumentus. Ir būtent todėl karo belaisviai šiandien – ne tik humanitarinis klausimas. Jie yra frontas. Komunikacijos frontas, kuriame Ukraina, nepaisydama visų nelygybių, rodo tai, kas kare dažnai lemia daugiau nei skaičiai, – kūrybiškumą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
