Kol regioninės ir pasaulinės ramybės vežimo ratai rieda duobėtais keliais, psichologinio atsparumo šiems įvykiams dosniai atseikėja buvimas pavasarėjančioje gamtoje. Dar prie kokio nors tvirtesnio ir senesnio ąžuolo prisėdus.
Ąžuolas (Quercus robur) – vienas svarbiausių Lietuvos natūralių miškų medžių. Jis pasižymi ilgaamžiškumu, tvirta mediena ir didele ekologine verte. Seni, brandūs ąžuolai yra itin reikšmingi biologinei įvairovei, nes jų kamienuose, drevėse, žievėje ir aplink šaknis susiformuoja įvairios mikrobuveinės. Dėl šios priežasties ąžuolas laikomas skėtine rūšimi – nuo jo priklauso daugelio kitų organizmų išlikimas. Ypač svarbūs yra seni, pažeisti ar net nudžiūvę ąžuolai ir jų virtuoliai, kuriuose vystosi tos retos ir saugomos rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Viena iš tokių rūšių yra ąžuolinė kepena (Fistulina hepatica). Tai labai išskirtinės išvaizdos, 10–30 cm dydžio grybas, augantis prie ąžuolo kamieno pagrindo, pažeistose vietose. Jo vaisiakūniai tikrai primena kepenis, yra sultingi, rausvai rudos spalvos, todėl lengvai atpažįstami. Lietuvoje žinoma apie 100 šio grybo radaviečių. Greta ant žemės, būna, randu jos draugę pilkai rudų kepsniais kvepiančių grybų puokštę – kuokštinę grifolę (Grifola frondosa).
Kitas retas senų ąžuolų kempininis grybas – krokinis minkštenis (Hapalopilus croceus). Nors aptinkamas ypač retai, jo neįmanoma nepastebėti – ryškiai oranžinė, šviežių morkų spalva miške nėra dažna. Augantis ant kamieno ar stambių šakų oranžinukas laikomas retu ir pažeidžiamu, nes priklauso nuo ilgai nesutrikdytų buveinių ir negyvos medienos gausos. Žinoma tik apie 15 šio grybo radaviečių.
Retai aptinkamas ir ant senų ąžuolų augantis graikinio riešuto formos ąžuolinis skylenis (Inonotus dryophilus). Jį galima pamatyti Kauno ąžuolyne, Dūkštų, Verkių ir Žaliųjų ežerų apylinkėse Vilniaus raj.
O norinčius aptikti kiek dažnesnę, bet taip pat saugomą ir su ąžuolu susijusią rūšį kviesčiau tyrinėti senų ąžuolų virtuolių papilves. Kiek pasilenkę, ąžuolo virtuolio apačioje galite rasti baltą saulėje suskeldėjusią glazūrą ar balto molio žemę primenantį grybą – kurapkinį storplutį (Xylobolus frustulatus). Jei, šio patarimo paklausius, jums pavyktų jį aptikti, nepamirškite radavietę pažymėti saugomų rūšių informacinėje sistemoje SRIS.
Didžiausia grėsmė su ąžuolu susijusioms šioms ir kitoms rūšims kyla iškertant senus ąžuolynus.
Todėl taip, kaip visi pasidžiaugiame pražydusiomis žibutėmis, pamačiusi seną ąžuolą, prie kurio artėja kirtimai, raminuosi tuo, kad Punios šilas (Alytaus rajone) su jame esančiais senaisiais ąžuolynais šiandien supamas ne tik Nemuno upės kilpos, bet ir rezervatinės apsaugos priemonių, padėsiančių išgelbėti retų su ąžuolais susijusių rūšių namus.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
