Rusijos agresijos karas prieš Ukrainą yra visuotinis. Dronai ir raketos taikosi į visų amžiaus grupių, bet kokių pažiūrų ir gyvenimo būdo ukrainiečius. Tačiau vaikai – ypač augantys globos institucijose – akimirksniu tapo vienos pažeidžiamiausių karo aukų. Jie susiduria ne tik su tiesioginėmis karo pasekmėmis, bet ir su deportacija bei indoktrinacija. Nors apie šią problemą kalbama garsiai tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygiu, lieka klausimas, o kokiomis sąlygomis gyvena tie vaikai, už kurių kasdienybę ir toliau atsakinga Ukrainos valstybė?
Šiuo metu Ukrainoje veikia 670 vaikų globos įstaigų. Jose daugiau nei 23 tūkst. vaikų turi būti užtikrinama visą parą trunkanti priežiūra. Kasmet Ukrainos Aukščiausiosios Rados žmogaus teisių kontrolierius (ombudsmenas) atlieka apie 800–900 neplaninių stebėsenos vizitų į šias įstaigas. Jų tikslas – ne tik vertinti globos kokybę, bet ir užtikrinti pažeidžiamiausių vaikų teises.
Diskusijose apie Ukrainos vaikų padėtį didžiausias dėmesys pagrįstai skiriamas būtent deportuotiems vaikams. Ir tai yra natūralu – juk vyksta Tarptautinio baudžiamojo teismo tyrimas, išduoti arešto orderiai Vladimirui Putinui ir Marijai Lvovai-Belovai. Tačiau šiame kontekste pernelyg dažnai pamirštami tie vaikai, kurie liko Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje ir vis dar gyvena valstybės globos sistemoje.
Pirmiausia jie susiduria su tiesioginiais karo padariniais. Nuolatiniai apšaudymai, infrastruktūros naikinimas, elektros, šildymo ir vandens tiekimo sutrikimai tiesiogiai veikia globos įstaigas. Sausį Ombudsmenui besilankant Chmelnyckio srityje, paaiškėjo, kad socialinės globos namų miegamuosiuose temperatūra siekė vos 1 °C. Daugelio globos įstaigų slėptuvės yra nepritaikytos vaikams su specialiaisiais poreikiais, nors oro pavojai – kasdienybė. Tačiau šiurpą keliančių problemų nebegalima paaiškinti vien karu.
Ombudsmenas reguliariai fiksuoja atvejus, kai vaikai neturi elementarių higienos priemonių – net apatinių drabužių. Pasitaiko, kad vaikai neturi atskirų lovų ir priversti dalintis su kitais. Tuo pat metu tebegalioja prieš penkiolika metų patvirtinti Ukrainos vyriausybės standartai, numatantys, kad vaikui turi būti skiriama viena antklodė kas devynerius metus. Ši realybė kelia fundamentalių klausimų apie vaikų orumą.
Nėra jokių abejonių, kad deportuoti vaikai turi būti grąžinti, o atsakingi – patraukti atsakomybėn. Tačiau kalbėdami apie Ukrainos europinę ateitį, turime matyti visą paveikslą. Ne tik stiprybes, bet ir silpnybes. Globotinių vaikų padėtis – viena iš pastarųjų.
Šios istorijos nėra abstrakčios. Yra atvejų, kai vaikai dvejus metus yra laikomi „reabilitacijos“ įstaigose be jokios medicininės dokumentacijos. Psichologinė pagalba, nors formaliai privaloma, dažnai neteikiama. Tiesa, kai globėjų šeimoje gyvenantis vaikas atvedamas vizito pas tą patį psichologą – pagalba jau teikiama. Kai kuriose įstaigose vaikams skiriami psichotropiniai vaistai, nors personalas neturi tam reikalingų licencijų.
Žytomyre 15-metis vaikų namų auklėtinis kreipėsi į policiją dėl patiriamų kankinimų, tačiau pareigūnai atsisakė reaguoti, teigdami, kad jis per jaunas. Vėliau paaiškėjo, kad vaikas buvo reguliariai dusinamas. Užkarpatėje vienoje globos įstaigoje viename kambaryje gyveno net vienuolika vaikinų. Vienas jų, būdamas trejų metų, patyrė seksualinį smurtą, o dabar pats prievartavo kitus globotinius. Kai dalyvavau Ombudsmeno ekspertų tarybos posėdyje, teko išgirsti tokį ciniškai tikslų palyginimą: vidutinis kalinys Ukrainoje turi geresnę prieigą prie medicinos nei globotinis vaikas Lvivo srityje. Pernai užfiksuota daugiau nei 200 fizinio smurto prieš globotinius atvejų, pradėta 30 ikiteisminių tyrimų.
Smurtas, privatumo pažeidimai, ribota prieiga prie švietimo ir kitos problemos paplitusios visoje šalyje – tai ne vieno regiono specifika, o sisteminė globos institucijų krizė. Ji paveikia net ir tuos vaikus, kurie Ukrainos iniciatyva išvežami į reabilitaciją užsienyje – pažeidimus fiksuoja ir dvišalės stebėsenos grupės. Reaguodamas į situacijos mastą, gruodį Ukrainos generalinis prokuroras paskelbė apie visuotinius globos įstaigų patikrinimus. Tai svarbus žingsnis, tačiau vien patikrinimų nepakaks.
Nėra jokių abejonių, kad deportuoti vaikai turi būti grąžinti, o atsakingi – patraukti atsakomybėn. Tačiau kalbėdami apie Ukrainos europinę ateitį, turime matyti visą paveikslą. Ne tik stiprybes, bet ir silpnybes. Globotinių vaikų padėtis – viena iš pastarųjų.
Lietuva per pastarąjį dešimtmetį iš esmės reformavo institucinės globos sistemą, pereidama prie bendruomeninių, vaiko orumą užtikrinančių sprendimų. Ši patirtis galėtų būti ne tik eksportuojama, bet ir aktyviai siūloma Ukrainai. Jau dabar Lietuva prisideda prie šalies atstatymo – nuo mokyklų iki slėptuvių, nuo europinės teisėkūros iki teritorijų išminavimo. Tačiau galbūt metas parodyti lyderystę ten, kur jos labiausiai trūksta. Priešingu atveju tūkstančiai Ukrainos globotinių vaikų ir toliau liks tarp dviejų ugnių – Maskvos vykdomos deportacijos ir indoktrinacijos bei Kyjivo nesugebėjimo užtikrinti elementaraus jų orumo.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
