Vėlyvosios Mingų dinastijos laikais gyvenęs poetas, rašytojas ir istorikas Feng Menglongas (1574 –1656) savo trumpų pasakojimų knygoje „Istorijos, kurios pažadina pasaulį“ (1627) užrašė tokią mintį: „Geriau būti šunimi ramiais laikais nei žmogumi chaoso epochoje.“ Šis Feng Menglongo sakinys laikomas vadinamojo „kinų prakeiksmo“ ištakomis. Jis XXI a. dažnai nuskamba, kai kas nors savo nedraugui ironiškai palinki „gyventi įdomiais laikais“.
Šiandien šie žodžiai įgijo grėsmingą reikšmę, nes vienas įžvalgus amerikiečių mąstytojas suklydo, o kitas, deja, pasirodė besąs teisus. Politikos mokslininko Franciso Fukuyama‘os 1989 m. išsakyta pranašystė apie Vakarų liberaliosios demokratijos triumfą, su Sovietų Sąjungos žlugimu sutampančią istorijos pabaigą ir mūsų esą laukiančią saugią, komfortišką bei nuobodžią egzistenciją buvo klaidinga. Tuo tarpu teisus pasirodė esąs kitas amerikiečių mąstytojas, civilizacijų istorikas Samuelis P. Huntingtonas, 1993 m. suformulavęs atsakymą savo buvusiam studentui F. Fukuyama‘i iš pradžių straipsniu, o vėliau ir knyga, kurios pavadinimas šiandien skamba pranašiškai: „Civilizacijų susidūrimas ir pasaulio pertvarka“.
„Kinų prakeiksmas“ XXI a. 3-iajame dešimtmetyje išsipildė su kaupu. Daugelio iš mūsų nūdiena kupina nerimo. O žiniasklaidos be perstojo pasakojamos istorijos apie Europą ir pasaulį ištikusias negandas verčia mus jaustis mažais ir bejėgiais žmonėmis, atsidūrusiais visa naikinančio istorijos viesulo akivaizdoje. Tiesa, ši situacija nesusiklostė per vieną naktį. Tamsūs debesys europiečių horizonte telkėsi keletą dešimtmečių įvairių sričių ekspertams pasakojant apie pasaulio ekonomikos sistemos nestabilumą, transnacionalinio terorizmo skleidžiamos baimės atmosferos metastazes, sunkiai valdomus migracijos procesus, populizmo jėgų kilsmą, liberalios globalaus pasaulio tvarkos žlugimu suinteresuotų subjektų sėkmingą ardomąją veiklą ir vieno iš tokių subjektų – Rusijos Federacijos – virsmą juodąja istorijos skyle.
Nesaugumo jausmą stiprino suvokimas, kad mums beviltiškai stinga pasakojimų, siūlančių galimas išeitis iš daugybinės krizės situacijos.
Istorija vėl virsta tamsiu mišku
Iš pradžių atrodė, kad Rusijos Federacijos 2022 m. vasario 24 d. pradėtas didelio masto karas prieš Ukrainą yra dar viena pakopa judant ką tik apibūdintos krizės spirale aukštyn. Kilsmas šia spirale reiškė egzistencinę grėsmę Ukrainai, Baltijos šalims ir Vidurio Europai. Tačiau karui tęsiantis daugiau nei ketverius metus, į Baltuosius rūmus antrajai kadencijai sugrįžus Donaldui Trumpui, o Kinijos Liaudies Respublikoje valdžią konsolidavusiam Xi Jinpingui elgiantis taip, lyg jis būtų raudonasis imperatorius, stiprėja įspūdis, kad esame atsidūrę esminio pokyčio taške. Mėginant šį pokyčio tašką apibūdinti, pravartu prisiminti kito kinų rašytojo – Liu Cixino – idėjas.
Baracką Obamą ir Marką Zuckerbergą sužavėjęs mokslinės fantastikos autorius 2006–2010 m. sukūrė romanų ciklą „Prisiminimai apie Žemės praeitį“: „Trijų kūnų problema“, „Tamsus miškas ir „Mirties pabaiga (2022 m. šis ciklas, meistriškai į lietuvių kalbą išverstas rašytojo Sauliaus Tomo Kondroto, buvo išleistas leidyklos „Kitos knygos“). Epiniame pasakojime, į vieną visumą apjungiančiame mokslinės fantastikos, astrofizikos, civilizacijų istorijos, utopijų kritikos bei kinų istoriosofijos idėjas, pasakojama, kaip paslaptingi Trisoliario planetos gyventojai, iš kinų astrofizikės Je Vendzie sužinoję Žemės koordinates, nusprendžia atkeliauti į žmonių gyvenamą planetą, ją kolonizuoti ir tuo pačiu pavergti arba išžudyti homo sapiens.
Tačiau karui tęsiantis daugiau nei ketverius metus, į Baltuosius rūmus antrajai kadencijai sugrįžus Donaldui Trumpui, o Kinijos Liaudies Respublikoje valdžią konsolidavusiam Xi Jinpingui elgiantis taip, lyg jis būtų raudonasis imperatorius, stiprėja įspūdis, kad esame atsidūrę esminio pokyčio taške.
Liu Cixino vizijoje visata apgyvendinta daugybės skirtingų protingų būtybių, tačiau jos visos kaip įmanydamos slepia savo egzistavimą, nes žino – visuomet atsiras stipresnis, siekiantis ir gebantis sunaikinti silpnesnįjį. Ši kinų rašytojo idėja jo kūrybos tyrinėtojų dar vadinama „tamsaus miško teorija“: nesant garantijų, kad užmezgusi su Jumis kontaktą kita protaujanti būtybė neturės intencijų Jus nužudyti, geriausia slėptis. Todėl kosmosas pilnas iki dantų ginkluotų medžiotojų, kurie juda tarp planetų tyliai lyg vaiduokliai. Tamsiame kosmoso miške net kvėpuoti reikia atsargiai. Todėl išvydęs prieš save kitą būtybę neturi laiko aiškintis, kas tai – kitas medžiotojas ar taikus padaras. Viską lems reakcijos greitis ir kas suspės smogti bei sunaikinti oponentą pirmas.
2021 m. lapkričio 21 d. daugybę metų Vladimirui Putinui ištikimai tarnavęs ir putinizmui ideologiją kūręs paslaptingasis „šešėlių estetas“ Vladislavas Surkovas parašė tekstą „Kur dingo chaosas? Stabilumo išpakavimas“, kuriame pranašiškai konstatuojama: siekdama išlaikyti stabilumą, Rusija privalės eksportuoti chaosą. Tuo tarpu 2024 m. gruodžio 27 d. pasirodžiusiame kitame V. Surkovo tekste „Imperializmų paradas“ su pasitenkinimu konstatuojama: rusiškasis „imperijos retransliacijos“ modelis pasirodė patrauklus kitoms didžiosioms pasaulinės istorijos jėgoms. „Imperijos atgimsta ir imperijos susiduria“, – teksto pabaigoje jau su lengvo nerimo intonacija apibendrina teksto autorius. Čia prisiminus Liu Cixiną galima pridurti: mes įžengėme į istorijos kaip tamsaus miško etapą, kuriame lemiamu argumentu tampa brutali stipresniojo teisė.
Kaip šiame tamsiame istorijos miške išgyventi Lietuvos valstybei?
Prieš leidžiantis į atsakymo į šį klausimą paieškas derėtų prisiminti keletą dalykų apie Lietuvos istorijos specifiką.
Lietuvos istorijos DNR ir jos kaita Kovo 11-osios epochoje
Valstybių ir visuomenių gyvenimą laiko bei erdvės sampynoje lemia tam tikri dalykai (galima pavadinti juos „tendencijomis“, „parametrais“, „geopolitiniais kodais“, „istorinėmis aplinkybėmis“ etc.).
Lietuvos kaip istorinio subjekto egzistavimą ilgųjų trukmių laikotarpiu veikė keletas faktorių:
1. Lietuva priklauso Europos civilizacijai.
2. Lietuva yra labiausiai į rytus nutolusi Vidurio Europos šalis, o tai reiškia būti Europos civilizacijos paribyje.
3. Egzistavimas paribio zonoje iš esmės paveikė Lietuvos valstybės ir visuomenės likimą bei suformavo centro – periferijos atotrūkio, vėlavimo, skubaus ir dažnai imitacinio pobūdžio veiksmus stengiantis perimti iš civilizacijos branduolio ateinančias idėjas, inovacijas, vertybes. Apie tai yra išraiškingai rašęs iškilus lietuvių medievistas Edvardas Gudavičius: „Lietuva yra tiesiog vėluojančios istorijos fenomenas: pavėluoti ir pseudomorfiniai viduramžiai, toks pat renesansas, labai jau pavėlavęs ir dėl to specifiškas romantizmas.“.
4. Lietuvos pagrindiniu istoriniu oponentu buvo ir yra Rusija, tipologiškai priklausanti kitai civilizacijai ir egzistuojanti jūros potvynio bei atoslūgio ritmu. Tad nieko nuostabaus, kad šiandieninis Rusijos Federacijos politikos elitas negali pasakyti, kur driekiasi šios valstybės ribos. Jos bus užfiksuotos ten, kiek pajėgs užlieti eilinė kylanti „rusų pasaulio“ plėtros banga.
5. Lietuvos valstybės ir visuomenės egzistencijai, be Rusijos, didžiulę įtaką visuomet darė dar du istoriniai subjektai – Vokietija ir Lenkija. Ši tendencija XX a. pirmoje pusėje suformavo specifinę situaciją, kai Maskvos ir Berlyno sukurtos įtampos zonoje Pirmoji Lietuvos Respublika pateko į geopolitinę aklavietę ir prarado savo valstybingumą.
Taigi Nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. galima prilyginti žemės drebėjimo stiprumo pokyčiui, sukėlusiam galingą seisminę bangą.
Kovo 11-ąją atgavusi Nepriklausomybę Lietuvos valstybė įgijo unikalią galimybę pakeisti kai kurias iš čia aptartų istorinių tendencijų. Nepriklausomybės epochoje Vokietija ir Lenkija iš Lietuvos konkurenčių virto strateginėmis partnerėmis. Nepriklausomybės epochoje įvyko ir daugiau įstabių dalykų. 2004 m. ant lietuviškų pasų atsirado užrašas „Europos Sąjunga“, tų pačių metų kovo 29 d. Šiauliuose nusileido Belgijos karališkųjų oro pajėgų naikintuvai „F-16“, pradėję vykdyti NATO oro policijos misiją. 2007 m. Lietuva įsiliejo į Šengeno erdvę, atvėrusią Lietuvos piliečiams galimybę laisvai judėti po 25 Europos valstybes. Galiausiai 2015 m. Lietuva įsivedė bendrąją ES valiutą eurą, ant kurio lietuviškų monetų averso buvo pavaizduotas Vytis, ėmęs „šuoliuoti“ visoje Euro zonoje – nuo Portugalijos Europos pietuose iki Suomijos šiaurės.
Lietuva, tapusi Europos Sąjungos bei NATO aljanso nare, priartėjo prie Europos civilizacijos branduolio bei įgijo daug naujų galimybių veiksmingai siekti ekonominės gerovės, išlaikyti politinį stabilumą ir užsitikrinti karinį saugumą.
Taigi Nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. galima prilyginti žemės drebėjimo stiprumo pokyčiui, sukėlusiam galingą seisminę bangą. Šios bangos kuriama jėga sklinda laike ir erdvėje keisdama mūsų valstybės ir visuomenės likimą.
Žinoma, net ir tokia optimistinė išvada kol kas nepadeda atsakyti į svarbiausią nūdienos klausimą. Ar tamsiu mišku virstančiame pasaulyje Kovo 11-osios Lietuvai pavyks išlikti ir pratęsti savo jau 36 metus kuriamą sėkmės istoriją?
Kaip išlikti XXI amžiaus sutemose?
Atsakymo į šį svarbiausią klausimą paieškas derėtų pradėti nuo kiekvienam Lietuvos istorikui akivaizdaus dalyko konstatavimo. Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istoriją šiandien jau minėtas mokslininkas E. Gudavičius yra pavadinęs „balansavimu ant peilio ašmenų“. Tad žūtbūtinė kova dėl egzistencijos tamsiame istorijos miške lietuviams nėra tik mokslinės fantastikos žanrui priskirtinoje knygoje suformuluota graži, bet šiurpoka metafora. Mūsų istorinė patirtis šiuo atveju sako du dalykus: Lietuvos visuomenė moka tvarkytis su labai sudėtingais iššūkiais ir iki šiol visada šiuos iššūkius sugebėjo įveikti. Mes taip pat galime susidoroti su mums tenkančiais išbandymais gyvendami „įdomiais laikais“, nes tai savo laiku padarė mūsų seneliai ir tėvai. Ši istorinė patirtis įkvepia ir teikia vilties.
Be to, mes tamsiame istorijos miške nesame vienui vieni, kitaip nei mūsų protėviai. Kovo 11-osios Lietuva, būdama ES ir NATO nare, yra susisaisčiusi partnerystės ir bendradarbiavimo ryšiais daugiau nei su trisdešimt valstybių. Ne mažiau svarbu, kad Baltijos šalyse, Vidurio Europoje bei Skandinavijoje ryškėja pastangos telktis į dar vieną aljansą – į glaudžią sąveiką gynybos srityje besiorientuojančios šalys visokeriopai remia kovojančią Ukrainą bei tuo pat metu kuria pylimus, turėsiančius atlaikyti kylančius drumzlinus „rusų pasaulio“ potvynio vandenis.
Pylimų tvirtybė – ne vienintelis dalykas, kuris turi rūpėti šiandien. Istorikai yra gerai ištyrę ne tik Lietuvos valstybės, bet ir lietuvių pasaulio istoriją. Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje egzistuoja daugybė lietuvybės salų, kuriose saugoma istorinė patirtis, kuriamos naujos kultūrinės tapatybės formos, užsiimama ekonomine veikla, kaupiami unikalūs išgyvenimo bei sėkmės siekimo pasaulyje įgūdžiai. Tokių lietuvybės salų Europoje ir pasaulyje svarba XXI a. yra didžiulė tiek dėl Lietuvos valstybei kylančių saugumo grėsmių, tiek dėl vis labiau įsisąmoninamo poreikio pažinti pasaulį bei gebėjimo kūrybiškai perimti iš jo mums reikalingus dalykus.
Mūsų istorinė patirtis šiuo atveju sako du dalykus: Lietuvos visuomenė moka tvarkytis su labai sudėtingais iššūkiais ir iki šiol visada šiuos iššūkius sugebėjo įveikti.
Kas susies Lietuvoje bei įvairiose lietuvybės salose gyvenančius žmones? Kaip gimsta savivoka, jog nepaisant skirtybių bei didžiulių atstumų, esame tos pačios bendruomenės dalis? Mano atsakymas nuspėjamas – priklausymo tam tikrai bendruomenei, pasididžiavimo, kad esame jos dalis, įsipareigojimo šiai bendruomenei jausmą sukuria įtaigūs pasakojimai, su kuriais norisi tapatintis. Kokius pasakojimus Lietuvos visuomenė (ne istorikai!) apie save sukūrė XX a. pabaigoje ir XXI a. saugodama, formuodama ir stiprindama savo tapatybę?
Čia galima prisiminti vos keletą pavyzdžių: Sąjūdis ir dainuojanti revoliucija; Svajonių komanda pasidabinusi „The Grateful Dead“ marškinėliais (juose pavaizduotas į krepšį dedantis skeletas – Slam Dunking Skeleton); ,,auksinė žuvelė“ Rūta Meilutytė; Naujoji teatro realybė kuriama Eimunto Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo; Lietuvoje apsigyvenęs Venecijos „Auksinis liūtas“ už operą „Saulė ir jūra“ („Marina“); nuostabos jausmą pasaulio koncertų salėse klausytojams dovanojanti dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla.
O kokias įstabias istorijas apie save pasauliui ir Lietuvoje gyvenantiems lietuviams XX a. pabaigoje ir XXI amžiuje papasakojo pasaulio lietuvių bendruomenė? Čia galima prisiminti pirmus į galvą šaunančius pavyzdžius apie džiunglių karalienę ir orangutanų gelbėtoją Birutę Galdikas, Didžiosios Deivės ir moterų sukurtos Europos civilizacijos tyrinėtoją Mariją Gimbutas, filosofuojantį filmininką Joną Meką, politiką – idealistą Antaną Mockų, „lietingą lietuvį, šokantį kaip indėnas“ (čia eilutė iš „Red Hot Chilli Peppers“ dainos, kuri angliškai skamba taip: „A rainy Lithuanian Who‘s dancing as an Indian“).
Žinoma, bendrystės jausmas negali remtis tik mąstymu apie mūsų istorinę patirtį, didžiavimusi kitų pasiektomis pergalėmis (pamenate reklaminį šūkį „Mus vienija alus ir pergalės“?), jam reikalingas kasdienybės plotmėje vykstantis nuoseklus darbas ir viltingos svajonės, valstybės gyvenime paprastai tampančios įvairiomis strategijomis ir vizijomis.
Tokios strategijos ar vizijos ne visuomet gali, o ir neprivalo sutapti su mūsų asmeninėmis svajonėmis. Pasidalinsiu su Jumis savąja. Ši svajonė labai paprasta – demokratiška ir laisva, saugi ir klestinti Lietuvos valstybė bei visuomenė, 2062 m. Kovo 11-ąją švenčianti savo Nepriklausomybės 72-ąją sukaktį.
