Istorinės aplinkybės nulemia įvykių eigą ir žmonių likimus. Tačiau taip būna ne visuomet. Kartais žmonės būna stipresni už istorines aplinkybes. Tokiais atvejais neįmanomi dalykai tampa realybe.
Būtent tokia yra 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykių istorija. Tačiau suvokti jos svarbą bei prasmę be platesnio konteksto – nesėkmingo Michailo Gorbačiovo eksperimento; imperijos bandymo kontratakuoti; neįvykusios istorijos eskizo; Rusijos istorijos rato dėsnio paaiškinimo – sunkiai įmanoma.
Milžinas ant molinių kojų ir M.Gorbačiovo eksperimentas
XX a. 9-ajame dešimtmetyje Sovietų Sąjunga išgyveno krizę. Ant molinių kojų svyruojantį milžiną turėjo išgelbėti 1985-aisiais išrinktas naujasis SSKP Centro komiteto sekretorius ir faktinis šalies vadovas Michailas Gorbačiovas – įtartinai jaunas (tuo metu jam buvo tik 54 metai), tačiau įgudęs užkulisinių Kremliaus intrigų meistras, mokėjęs įtaigiai kalbėti „be popierėlio“ ir pradėjęs tuo metu mažai kam suprantamus „spartinimo“, o vėliau ir „pertvarkos“ procesus.
Tačiau rizikingas M. Gorbačiovo eksperimentas nepavyko. Problemos, susikaupusios šalies planinėje ekonomikoje, buvo neišsprendžiamos. Milžiniškas technologinis atsilikimas nuo Vakarų didėjo kiekvieną dieną. Lyg to būtų maža, atsivėrus galimybių langui sovietinėse respublikose kūrėsi judėjimai, deklaruojantys nacionalinių atgimimų tikslus. O M. Gorbačiovo kalbos apie „socializmą su žmogišku veidu“ nieko nebedomino.
Sovietų Sąjunga buvo pasmerkta žlugti. O Lietuvai šiame žlugimo procese teko ypatingas vaidmuo.
Sąjūdis suteikė Lietuvos visuomenei politinio veikimo galimybę ir tuo pačiu parodė pavyzdį kitoms dėl laisvės kovojančioms tautoms, kaip taikiai siekti savo tikslų. 1990 m. Kovo 11-osios Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktas tapo grandininės politinės reakcijos, sugriovusios Sovietų Sąjungą, pradžia, taip turbūt pirmą kartą Naujausiųjų laikų epochoje paversdamas Lietuvą pasaulio istorijos kūrėja.
Imperija kontratakuoja ir pralaimi
Istorija žino labai mažai precedentų, jog kokia nors imperija lengvai atsisakytų pretenzijų į „savomis“ laikytas teritorijas ir jose gyvenančias tautas. Pastaroji taisyklė suveikė ir šį kartą. Lietuvos valstybės atkūrimo paskelbimą SSRS vadovybė įvertino kaip iššūkį, kurį reikia išspręsti bet kokia kaina. Tuo tarpu demokratinės Vakarų valstybės, nors moraliai ir deklaruodamos paramą Lietuvos Respublikai, faktiškai paliko Vilnių vieną žaisti geopolitiniais šachmatais su Maskva, nervingai reikalavusia „atšaukti antikonstitucinius sprendimus“. 1990-ųjų pabaigoje ėmė aiškėti, jog Sovietų Sąjungos vadovybė gali nuo ekonominio spaudimo ir bauginimo pereiti prie karinės jėgos panaudojimo.
Nuogąstavimai pasiteisino.
1991 metų sausio pradžioje Lietuvoje įgyvendinus kainų liberalizavimo politiką kilo visuomenės nepasitenkinimas ir politinė krizė. Ideali audra, kurios metu atsirado galimybė veikti išorės jėgoms bei joms talkinantiems vietiniams kolaborantams. Maskvoje suplanuotą dieną „X“ artino ir palanki tarptautinė situacija – pasaulio visuomenės dėmesys buvo nukreiptas į pasirengimą Persijos įlankos karui (1991.01.17-1991.02.28), o vėliau ir į šio karo vyksmą. Pirmą kartą žmonijos istorijoje tapusį tiesioginių televizijos transliacijų objektu.
Maskvoje suplanuotą dieną „X“ artino ir palanki tarptautinė situacija – pasaulio visuomenės dėmesys buvo nukreiptas į pasirengimą Persijos įlankos karui (1991.01.17-1991.02.28), o vėliau ir į šio karo vyksmą.
Svarbiausių sausio mėnesio įvykių kronika Vilniuje, Kaune ir kitose Lietuvos vietose žinoma. Tačiau istorikams dar teks padirbėti bandant atskleisti dienos „X“ scenarijų kūrusių bei įgyvendinusių žmonių vidines motyvacijas ir jas lėmusias aplinkybes. Sausio 13-ajai nuo mūsų tolstant šis uždavinys darosi vis sudėtingesnis. Kita vertus, atsirandanti laiko distancija leidžia kalbėti apie prieš 35 metus išgyventų dramatiškų įvykių prasmę.
Sausio 13-osios įvykių prasmė ilgalaikėje perspektyvoje
Sausio 13-osios naktį žuvo 14 ir buvo sužeista daugiau nei tūkstantis laisvės gynėjų. Vis dėlto šiandien Sausio 13-oji prisimenama kaip laisvės gynėjų moralinio triumfo laikas. Galima pasakyti ir dar daugiau. Sausio 13-oji yra viena svarbiausių XX a. Lietuvos visuomenės pergalių, pasiekta ginant laisvės idėją, žmogaus orumą ir kitas europinės civilizacijos vertybes. Ši pergalė įtvirtino teisę kurti laisvą demokratišką gyvenimą ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, o taip pat ir kitose byrančios Sovietų Sąjungos vietose.
Po Sausio 13-osios įvykių lietuvių poetas Tomas Venclova, praėjus viso labo keliems mėnesiams, žurnale „Metmenys“ rašė: „Kiekvienam iš mūsų, netgi tvirtai apsisprendusiems liberalams ir kosmopolitams, Lietuva buvo ir tebėra pasaulio ašis. Tačiau pastaraisiais mėnesiais ji virto pasaulio ašimi ir kitiems. Niekada savo istorijoje Lietuva tiek daug nereiškė žmonijai kaip šiandien ... Lietuva virto vienu iš esminių laisvės simbolių visiems laikams.“
Ši pergalė įtvirtino teisę kurti laisvą demokratišką gyvenimą ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, o taip pat ir kitose byrančios Sovietų Sąjungos vietose.
Skeptikas galėtų pasakyti: tai yra Sausio 13-osios dramos giliai sujaudinto lietuvių poeto sentimentalūs žodžiai. Tačiau kiek juose tiesos?
Čia tikriausiai pravartu būtų prisiminti Švedijos Karalystės ministro pirmininko (1991-1994) Carlo Bildto kalboje „Sausio 13-oji ir Europos gimimas“ (2007.01.13) LR Seime pasakytus žodžius: „1991 metų sausio 13 dienos paryčiui vykusios kautynės už Televizijos bokštą ir Seimo pastato gynimą liaudies jėgomis – vienos lemtingiausių naujų laikų istorijos kautynių. <....> Jeigu tomis valandomis ir dienomis Vilniuje būtų nugalėjusios sovietų pajėgos, po kelių dienų jos būtų nugalėjusios ir Rygoje, ir Taline, ir tada tikrai būtų anksčiau ir ryžtingiau sukrusta ir Maskvoje. Būtų parašyta visai kita mūsų bendra istorija.“
Kaip reikėtų interpretuoti aukščiau išsakytus C. Bildto žodžius?
Ieškodami atsakymo į pastarąjį klausimą pasitelkime kontrafaktinės istorijos metodą ir pabandykime leistis į svarstybas – „O kas būtų, jeigu...?“
Keli neįvykusios istorijos štrichai
1. Padarykime prielaidą, kad Vilniuje, Rygoje ir Taline 1991 m. žiemą užimami parlamentų ir vyriausybių pastatai, nutildomos svarbiausios tuometės žiniasklaidos priemonės. Sovietinė kariuomenė susidoroja su taikiais protestuotojais. Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybingumai sunaikinami.
2. „Nieko apie šiuos įvykius nežinojęs ir giliai susirūpęs dėl civilių asmenų žūčių, dėl kurių kalti vietiniai nacionalistai sukiršinę visuomenes“ SSRS prezidentas M. Gorbačiovas sugeba pristabdyti Sovietų Sąjungos dezintegracijos procesus. Ar toks veiksmas būtų tik kuriam laikui pratęsęs SSRS agoniją? Galbūt. Tačiau neatmestina ir kitokia įvykių versija – Maskvai vis tik pavyksta konsoliduoti valdžią komunistų partijos rankose, sustabdyti Sovietų Sąjungos byrėjimą ir užfiksuoti stagnaciją kaip naująją realybę ilgiems dešimtmečiams.
3. O dabar trumpam sugrįžkime į tikros istorijos plotmę. 1991 m. sausio 14 dieną Briuselyje buvo priimta „Dvylikos deklaracija apie Baltijos šalis“ (Déclaration des Douze sur les pays baltes). Šiame dokumente konstatuojama: „Bendrija ir jos valstybės narės primygtinai reikalauja, kad dabartinė padėtis Lietuvoje jokiu būdu nebesitęstų ir neplistų į kitas Baltijos šalis. Priešingu atveju jos turėtų imtis atitinkamų priemonių ir sustabdyti Europos Bendrijos ir TSRS bendradarbiavimą“. Ši deklaracija brėžia pirmają kontrafaktinės istorijos versijos galimybę, kuri galėjo įtvirtinti „šaltąją taiką“ tarp Maskvos ir Briuselio bei tuo pačiu spartinti vidinę Bendrijos konsolidaciją.
Antroji neįvykusios istorijos versija – Bendrija kurį laiką reiškia protestus dėl kraujyje paskandinto Vilniaus, o vėliau priima status quo. Galų gale sudaromas sandėris: Europos Sąjungai netrukdoma plėstis į Vyšegrado grupės erdvę (Čekiją, Lenkiją, Slovakiją ir Vengriją), o SSRS sėkmingai uždarbiauja tiekdama Bendrijai naftą ir dujas. Trečioji – radikaliausia – kontrafaktinės istorijos versija: iš naujo okupuotos Baltijos šalys lieka SSRS 2.0 sudėtyje, Europoje vėl nusileidžia geležinė uždanga, o Vidurio Rytų Europos valstybės dar sykį paverčiamos Sovietų Sąjungos satelitais. Šiuo atveju Bendrija galimai būtų pasirinkusi intensyvios vidinės konsolidacijos bei centralizacijos kelią. Kiek toli jis būtų vedęs? Europos Sąjungos plėtra, tikėtina, būtų užsibaigusi su ketvirtąja šios plėtros banga 1995-aisiais (į Europos Sąjungą būtų įstojusios tik Švedija ir Austrija, bet ne Suomija).
4. Žinoma, aukščiau punktyriškai nužymėti įvykių scenarijai yra viso labo intelektualinis žaidimas. Jame gali būti klaidingų prielaidų ir neteisingų išvadų. Tačiau akivaizdu, kad ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos likimas galėjo būti kitoks. Nesu tikras, kad alternatyvioje istorijos versijoje Europos Sąjunga 2012-aisiais būtų gavusi Nobelio Taikos premiją „už Europos transformaciją iš karu paženklinto žemyno į taikos žemyną“. Nes Laisvės gynėjams pralaimėjus Sausio 13-ąją Vilniuje tokios fundamentalios Europos transformacijos ir sėkmės istorijos nebūtų.
Armagedono išvengta?
„Armagedono išvengta“. Šie žodžiai užrašyti iškilaus amerikiečių istoriko Stephen Kotkin knygos, pasakojančios apie Sovietų Sąjungos žlugimą, pavadinime (Armageddon Averted: The Soviet Collapse, 1970-2000).
Laikas parodė, jog šiuos S. Kotkin žodžius tenka iš naujo permąstyti. Jie tinka Lietuvai ir, deja, klaidingai nusako Rusijos bei nuo pastarosios traukos zonos nesugebėjusių nutolti posovietinių valstybių likimą.
1990 m. Kovo 11-osios ir 1991 m. Sausio 13-osios įvykiai yra gyvas liudijimas, jog Lietuvos visuomenė pasirinko laisvę ir apsisprendė grįžti į Europą. Tuo metu Rusijoje nei 1990, nei 1991 metais nebuvo jokios demokratinės revoliucijos. Nebuvo ir jokio perėjimo prie demokratinės visuomenės bei pastangų atsigręžti į europietiškas vertybes.
Rusija liko savo istoriniame kelyje (išryškėjusiame nuo Ivano IV Rūsčiojo laikų XVI a.), kurį galima nusakyti keliais žodžiais: autokratija, patvaldystė, individualios nuosavybės ir laisvo žmogaus nebuvimas, itin lėta ekonominė, socialinė ir kultūrinė raida (labiau panaši į sąstingį), nuolatinė karo su vidaus ir išorės priešais parengtis ir vis naujas formas įgyjantis imperijos kūrimo projektas pagrindžiami „rusų tautos istorinio išskirtinumo“ teze.
Veikiant Rusijos istorinio kelio gravitacijos jėgai, byrančios Sovietų Sąjungos komunistų partijos elitas labai greitai nustojo imituoti demokratijos kūrimo procesus Rusijoje ir įnirtingai konkuruodamas su KGB vadovybe užsiėmė sudėtingo uždavinio sprendimu – kaip išardžius sovietinę sistemą išlikti valdžioje? Deja, šiems cinikams pavyko tai padaryti.
Šiandien akivaizdu, kad XX a. 10 dešimtmetyje Rusijoje vykusių permainų architektai Borisas Jelcinas, Jegoras Gaidaras ir Anatolijus Čiubaisas nebuvo nei liberalai, nei demokratai. Todėl nusenęs, kamuojamas ligų ir galvojantis apie pasitraukimą iš valdžios Rusijos Federacijos prezidentas B. Jelcinas savo įpėdinį rinkosi iš kelių kandidatūrų, susijusių su KGB arba su jos įpėdine Federalinės saugumo tarnyba (FSB): Jevgenijaus Primakovo, Sergejaus Stepašino ir Vladimiro Putino.
Šiandien akivaizdu, kad XX a. 10 dešimtmetyje Rusijoje vykusių permainų architektai Borisas Jelcinas, Jegoras Gaidaras ir Anatolijus Čiubaisas nebuvo nei liberalai, nei demokratai.
Mes žinome, kokį sprendimą B. Jelcinas priėmė 1999 12 31 ir kokią kainą už šį pasirinkimą sumokėjo Rusija. Dabar mėginanti sunaikinti Ukrainą, įgyvendinanti hibridines atakas prieš Lietuvą bei kitas Baltijos šalis ir grasinanti pradėti karą prieš Europos Sąjungą artimiausioje ateityje.
Siaubingas Rusijos istorijos ratas sukasi toliau. Traiškydamas žmonių ir tautų likimus.
Mes likome šio rato išorėje ir jau trisdešimt penkerius metus galime užsiimti laisvo gyvenimo kūryba.
Tai – didžioji Laisvės gynėjų pergalė, pasiekta 1991-ųjų Sausio 13-ąją.
Lietuvos piliečiai, prieš 35 metus apgynę savo valstybę, buvo stipresni už istorines aplinkybes. Pasirodo, tai įmanoma. Šios istorinės pamokos nevalia pamiršti gyvenant didžiulių iššūkių ir grėsmių akivaizdoje.
