Irano ajatolų režimas žudikiškas ir žiaurus savo šalies žmonėms. Vienas pagrindinių finansuotojų kovinėms organizacijoms, kurias Europos Sąjunga yra pripažinusi teroristinėmis, kurios ilgą laiką priešinosi Izraelio vykdomai okupacijai Palestinoje. Nepripažįsta Izraelio teisės egzistuoti. Labai svarbiu Rusijos agresijos prieš Ukrainą momentu parėmė agresorę dronais ir jų technologija.
Ar to užtenka, kad būtų galima teisėtai pradėti plataus masto karines atakas prieš Iraną ar bet kurią kitą panašiai besielgiančią valstybę?
Tarptautinė teisė draudžia vienašališką agresiją politiniais ar ekonominiais tikslais ir taiko labai aukštą kartelę karinės intervencijos teisėtumui. Tam yra rimtų priežasčių, paremtų skaudžia žmonijos patirtimi. Karo eiga ir padariniai yra sunkiai prognozuojami, ypač jei karą inicijuoja ne patys smailiausi pieštukai Žemėje, nesveikų ambicijų vedami keistuoliai. Yra daugybė pavyzdžių, kai karo padariniai tampa tiesiog katastrofiniai. Ir ne tik dėl tiesiogiai karinių veiksmų ir atsako į juos sukeltos žalos, bet ir dėl chaoso, pilietinių karų, kuriuos karinė intervencija palieka.
Jungtinių Tautų Chartija numato iš esmės du teisėto karinės jėgos naudojimo prieš kitą valstybę atvejus: savigyną (ar pagalbą ginantis) prieš prasidėjusį ar tiesiogiai gresiantį užpuolimą ir jėgos naudojimą ne savavališkai, bet konsensusu pasiekto sprendimo Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje pagrindu. Šis pagrindas yra itin ribotas, galintis veikti tik tada, kai karinė intervencija neprieštarauja veto teisę JT Saugumo Taryboje turinčių galių – JAV, Kinijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Rusijos – interesams. Paskutiniai tokie atvejai buvo JT Saugumo Tarybos autorizuotos intervencijos į Libiją (2011 m.), Jugoslaviją (1992 m.), Somalį (1992–1995 m.) ir intervencija siekiant apginti Kuveitą nuo Irako agresijos (1990 m.).
Tarptautinė teisė draudžia vienašališką agresiją politiniais ar ekonominiais tikslais ir taiko labai aukštą kartelę karinės intervencijos teisėtumui.
Svarstant atakos galimybę prieš Iraną, konsensusas greičiausiai būtų neįmanomas ne tik dėl Kinijos ir Rusijos veto. Vargiai tikėtinas ir kitų šalių daugumos pritarimas dėl pernelyg didelių rizikų, kad realios karo veiksmų prieš Iraną pasekmės gali būti daug chaotiškesnės, tragiškesnės ir didesnio masto, nei tikėtųsi intervencijos iniciatoriai.
Grįžtant prie pirmojo teisėto karinių veiksmų pagrindo – savigynos, grėsmės, kad Iranas pasiruošęs tuojau pulti JAV ar Izraelį nebuvo. Kaip pripažino JAV valstybės sekretorius Marco Rubio, buvo priešingai – tiesioginė grėsmė, kad Izraelis atakuos Iraną. JAV pasirinko verčiau padėti sąjungininkui agresoriui Izraeliui, nei padėti gintis Iranui.
Taigi, JAV ir Izraelio ataka prieš Iraną yra neteisėta agresija. Tai plačiai pripažįstama, skiriasi tik lingvistinės-diplomatinės figūros, kaip tai išreiškiama. Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas pasisakė, kad tiesiog nenori protinti JAV apie jų veiksmų (ne)teisėtumą, ir kartu suabejojo, ar tarptautinė teisė verta didesnio dėmesio, esą ji vis tiek nepasiekia jai keliamų tikslų. Suomijos prezidentas Alexanderis Stubbas pareiškė, kad JAV veikia „už tradicinės tarptautinės teisės ribų“. Diplomatinis būdas pasakyti, kad JAV veikia neteisėtai. Lyg be „tradicinės“ tarptautinės teisės egzistuotų dar viena „netradicinė“, kuri gal pateisintų JAV agresiją. Iš tiesų, kitos tarptautinės teisės nėra, už jos ribų – tik savivalės galios laukas.
Taigi, JAV ir Izraelio ataka prieš Iraną yra neteisėta agresija.
Kaip ir nėra „netradicinės“ Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Yra tik viena Konstitucija, kurios 135 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, <...> prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo.
Įdomu, kokia Konstitucija – Lietuvos Respublikos ar nesama alternatyviąja, rėmėsi Lietuvos Respublikos Prezidentas, patarėjos Astos Skaisgirytės lūpomis teigdamas, kad „JAV ir Izraelis šiuo atveju pasielgė teisingai“ ir kad „Lietuva svarstytų padėti karinę operaciją Irane pradėjusioms Jungtinėms Valstijoms, pavyzdžiui, siųsdama karius, jei Vašingtonas to prašytų“.
Ne tik bent diplomatine prokalbe neįvertiname JAV ir Izraelio agresijos prieš Iraną teisėtumo, bet ir deklaruojame norą prisidėti prie agresijos. Jeigu norime paskelbti tarptautinę teisę neverta dėmesio, kaip Vokietijos kancleris F. Merzas, būtų nuoseklu pirma atitinkamai pasielgti su Lietuvos Respublikos Konstitucija.
O kaip Iranas, jo atsakomieji eskalaciniai veiksmai, jo asimetrinė gynybos taktika – kiek ji dera su tarptautine teise? Į tai atkreipė dėmesį prezidentas Gitanas Nausėda, šeštadienį socialiniame tinkle „X“ parašęs: „Irano atakos dar labiau pažeidžia regiono saugumą ir yra tarptautinės teisės pažeidimas.“
Kurie Irano atsakomieji veiksmai į agresiją atitiktų savigyną, kurie peržengia teisėtumo ribas – diskusinis klausimas. Bet įdomu ir kiek netikėta, kad G. Nausėda pasirėmė tarptautine teise kaip valstybės veiksmų vertinimo kriterijumi. Tai tarptautinė teisė (ta tikroji, ne alternatyvioji) mums dar svarbi? Jeigu taip, tai leistų su palengvėjimu atsikvėpti. Ir lengviau atsikvėpę, Prezidente ir kiti Lietuvos politikai, gal visgi galėtume pareflektuoti ne tik apie Irano veiksmų, bet ir JAV ir Izraelio atakos bei Lietuvos galimo įsitraukimo teisėtumą?
