Vieno prasto komiko patyčios iš žemaūgių paskatino peržiūrėti visus LRT projekto „Ko nesakyti“ epizodus. Klajumo laidoje grubiausios patyčios iš žemaūgių buvo būtent apie tai, kas yra laužoma LRT projektu. Klajumiečių bajeris: „kaip užmiega liliputai? Kai narvą kaldra užkloji“. Siaubingai nužmoginantis, desocializuojantis bajeris. Kartu, ar nėra visuomenėje labai dažnas stereotipas, kad jei žmogus turi negalią, tai jam ar jai tik namie būti „kaldra užsiklojus“ nuo visuomenės žvilgsnių, įkalintam?
LRT projekto „Ko nesakyti“ serijos yra šilta, jautri komedija. Kur daug juokiamasi iš visuomenės stereotipų ir didelio žinių trūkumo. Taip, atvirkštinis variantas Klajumo patyčioms iš negalią turinčių. Čia pažeidžiamesni juokiasi iš visuomenės truputį neįgalumo suprasti dalykus. Gerai, kai klausia žmonės, stengiasi suprasti. Bet tas nežinojimas kartais būna juokingas ir net erzinantis.
Taip pat skaitykite
O ką darom su Klajumu? Ar jam reik „baudžiako“?
Situacija nevienareikšmė. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) sako, kad valstybės turi laisvę pasirinkti, už kokias veikas traukti baudžiamojon atsakomybėn, už kokias ne, tačiau privalo imtis atgrasančių baudimo priemonių prieš šiurkščiausius asmens teisių pažeidimus. Byloje Beizaras ir Levickis prieš Lietuvą (2020) EŽTT pasisakė, kad Teismas nesiima teigti, kad bet kokia neapykantos kalba turėtų būti persekiojama baudžiamąja tvarka, bet, iš kitos pusės, įžeidimai, pajuoka ar juodinimas prieš tam tikras socialines grupes negali slėptis po saviraiškos laisvės priedanga ir valstybės turi teisę su tuo kovoti, ypač kai patyčios vyksta internete.
Baudžiamojo kodekso (BK) 170 straipsnio 2 dalyje juodu ant balto parašyta, kad tas, kas viešai tyčiojosi iš asmens dėl jo negalios (…), yra baudžiamas. Kad laidoje buvo patyčių, tikriausiai, mažai kas prieštarautų. Tai, kad šnekėtojai nieko asmeniškai prieš aptariamus žemaūgius neturėjo, tai esmės nekeičia. Gerai, kad bent patyčios nebuvo iš neapykantos. Gal tik norėta pažvengt ir sukurti patrauklų turinį auditorijai.
Ką reiškia baudžiamoji atsakomybė pagal BK 170 straipsnio 2 dalį? Neseniai vienas nuteistasis už neapykantos komentarą „Facebooke“ gavo 2750 eurų baudą. P. Gražuliui už neapykantos kalbą pagal šį straipsnį prokurorai siūlo skirti 10 000 eurų baudą. Dar bus matyti, ką nuspręs teismas (ar pripažinti jį kaltu ir ar skirti siūlomą baudą), bet siūloma bauda būtų tik šiek tiek didesnė nei P. Gražulio vieno mėnesio atlyginimas į rankas Europos Parlamente. Nieko labai griežto.
Nuteisimus už patyčias ir neapykantą dar lydi trejetas metų teistumo, kuris reikšmingas kai kurių profesijų žmonėms ar kai kurias pareigas einantiems asmenims (valstybės ir savivaldybių tarnautojams, mokytojams, pareigūnams ir kai kuriems kitiems, kam nepriekaištinga reputacija yra būtina darbo sąlyga). Jei esi Seimo ar Europos Parlamento narys, darbininkas ar vadybininkas, teistumas reikšmės praktiškai neturi.
Ar kiekvienas viešas pasityčiojimas iš pažeidžiamų visuomenės narių turėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę? Viešų patyčių dėl negalios ir kitais pagrindais nusikaltimo aprašymas BK tekste apima labai plačiai. Viešoji erdvė šiais laikais yra labai išsiplėtusi – vos nuėję į kokį socialinį tinklą atsiduriame viešoje erdvėje. Be to, praktiškai kiekviena užstalė yra vieša erdvė. O patyčių „kultūros“ mūsų visuomenėje labai daug.
Patyčių laipsnis gali būti įvairus. Nuo rasistinio anekdoto iki neapykantos kalbos. Ar viską be išimčių reikia persekioti? Smulkiais atvejais persekiojimas gal būtų perlenkta lazda? Matyt, tam tikros atrankos reiktų, ką persekioti baudžiamąja tvarka, o kada pakaktų socialinio pasmerkimo, neturtinės žalos atlyginimo, įpareigojimo pašalinti patyčias iš medijų ar panašių priemonių. Be to, ir teisėsaugos bei teisingumo sistemų resursai nėra neriboti.
Baudžiamojoje teisėje labai plačius nusikaltimų apibrėžimus kiek pasiaurinti, šiokią tokią atranką daryti leidžia principas ultima ratio, kuris sako, kad baudžiamasis persekiojimas taikytinas tik kaip kraštutinė priemonė prieš pavojingiausias veikas. Kai kuriose Vakarų valstybėse atranka daroma suteikiant teisę prokurorams spręsti, kurių nusikaltimų tyrimą atlikti yra verta ir tikslinga, o kurių ne, taip leidžiama turimų resursų neišbarstyti neperspektyviems ar nelabai reikšmingiems tyrimams.
Klajumo laidos bajeris apie žemaūgius nevykęs ir skaudinantis, tikras pasityčiojimas, bet turi kiek mažesnį neigiamą užtaisą nei minėtos neapykantos kalbos.
Šiek tiek konteksto, už kokius komentarus buvo nuteistas minėtą baudą gavęs asmuo, ir dėl kokių komentarų siūloma nuteisti P. Gražulį. Pirmasis parašė „Facebooke“: „Piderasai jobani blet naikint jumis blet“. P. Gražulis žodžiu išsakė tokį patyčių ir šmeižto kratinį: „Iš kur tie pederastai atsirado? Čia išsigimimas“, „Jūs platinate venerines ligas“, „Ir su ožkom, ir lavonais, su vaikais, su vyrais“, „Paskaitykit Šventąjį Raštą, čia iškrypimas, Jūs esate išsigimęs“. Beje, P. Gražulis net teisme dėl patyčių nesigailėjo ir vaizdavo persekiojamą avelę.
Klajumo laidos bajeris apie žemaūgius nevykęs ir skaudinantis, tikras pasityčiojimas, bet turi kiek mažesnį neigiamą užtaisą nei minėtos neapykantos kalbos. Tiesa, jis buvo labai plačiai paskleistas, nes kanalas turi tūkstančius peržiūrų. Kad buvo labai įskaudinti, pasisakė daugelis išjuoktų LRT laidos dalyvių. Viešos tokios patyčios ne tik žeidžia konkrečius asmenis. Jos transliuoja žinutę plačiai auditorijai, kad patyčios anaiptol nevengtinas dalykas. Ir tai gali surezonuoti kai kurių socialiai nesubrendusių asmenybių galvose ir patyčių gali tik padaugėti.
O patyčių taikiniams žinutė sako, kad jūs negalite jaustis saugiai, iš visuomenės galite sulaukti daugiau skaudžių reakcijų ir taip būti diskriminuojami, spaudžiami likti užsidarę namuose. Kur šiuo atveju brėžti ribą, nuo kurios viešas patyčias verta persekioti baudžiamąja tvarka? Ar konkrečiai situacijai šiek tiek normalizuoti galėtų pakakti kitų priemonių? Palieku pamąstyti kiekvienam. Matysime, ką nuspręs teisėsaugos pareigūnai, spręsiantys dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, ir, jei jis bus pradėtas, kokį galutinį žodį tars teismai.
