Atrodo, Radvilų rūmų rekonstrukcijos projektas Vilniuje sukėlė daug diskusijų ne tik apie paties projekto eigą, bet ir apie paveldosaugą, istorinį palikimą bei architektūros poveikį visuomenei. Bene ryškiausia diskusijų tema yra šio projekto architektūrinis sprendimas, kuriuo nuspręsta sugriautą rūmų dalį atstatyti modernistiniu stiliumi, užuot atstačius remiantis istorine medžiaga.
Tačiau stebėtinai ši diskusija išryškino skirtumus tarp publikos nuomonės apie architektūrą – kuri dažnu atveju teikia pirmenybę tradiciniams stiliams ir istorinėms rekonstrukcijoms – ir ekspertų (architektų) nuomonės – kuri prieštarauja „neautentiškam“ atstatymui ir palankiau vertina šiuolaikinius, „organiškus“ sprendimus. Nusipelnęs Lietuvos architektas Audrius Ambrasas, atsakydamas į mano straipsnį „Tvarka turi būti“, kuriame pasisakau prieš modernistinį Radvilų rūmų atstatymą, užėmė pastarąją poziciją.
Pono Ambraso teksto pagrindinė mintis yra aiški: anot eksperto, visuomenės apklausos ir moksliniai tyrimai, įrodantys, jog publika dažnai teikia pirmenybę istorinei architektūrai, bei tai, jog modernistinė architektūra tam tikrais aspektais gali neigiamai veikti žmonių pasąmonę arba nuotaiką, nėra aktualūs, nes „architektūra – tai ne tik „patinka / nepatinka“ kategorija“, o platesnė sritis, į kurią patenka ir „menas, inžinerija, socialinė atsakomybė ir ilgalaikis planavimas“.
Pono Ambraso nuomone, publikos reakcija į pastato išvaizdą nėra pakankamai svarus argumentas kuriant architektūrinius sprendimus, kurie, anot autoriaus, gali būti net nemaloniai stebinantys arba neatitinkantys lūkesčių, tačiau turintys paslėptą reikšmę. Ponas Ambrasas pabrėžia, kad architektūra vertę įgauna per kontekstualumą ir kompleksiškumą, kuriam visapusiškai suprasti reikia ekspertinės įžvalgos. Manau, tai ir yra esminis klausimas šioje diskusijoje – skirtumas tarp to, ką tinkamu architektūriniu sprendimu laiko ekspertai ir ką – publika. Šis išsiskyrimas atliepia mintį, apie kurią rašiau savo pirminiame tekste.
Peteris Olssonas iš Gotenbergo universiteto tyrime „Green City Branding – How People Respond to the Built Environment“ pastebėjo, kad ekspertai ir publika architektūrą vertina iš skirtingų atskaitos taškų. Anot P. Olssono, publika dažniau yra linkusi naudoti vaizdinius atskaitos taškus – tai reiškia, kad pastato vertė kyla iš jo vaizdinių detalių, tokių kaip stilius, forma, medžiagos ir spalvos, kurios dera su supančiais pastatais. Tuo metu ekspertai dažnai remiasi asociatyviais atskaitos taškais – kai pastatas išsiskiria iš aplinkos vaizdiškai, tačiau kažkaip su ja yra susijęs abstrakčiai ar konceptualiai.
Radvilų rūmų projekto atveju konceptualus projekto vertinimas remiasi tokiomis idėjomis, kaip organiška miesto raida, eklektiškais architektūriniais stiliais, laiko tėkme ir taip toliau. Publikai šie dėmenys nėra iš karto akivaizdūs ir net su reikšmingomis pastangomis gali likti nesuprasti. Tuo metu, vertindami projektą vaizdiškai, galime klausti, ar atstatomas pastatas dera prie jį supančios architektūros, ar išsiskiria kaip sopantis nykštys. Andrius Ropolas neseniai publikuotame straipsnyje teigė, kad „architektai tėra lengvai rinkos dėsnių mėtomi šapeliai“, kurie „visais geriausiais norais paprasčiausiai atspindi visuomenės poreikius ir galimybes“.
Ponas Ambrasas argumentuoja, kad „estetinė patirtis ir skonis nėra tik duotybė, o gali būti lavinami.“ Iš pažiūros šie du teiginiai prieštarauja vienas kitam. Man pastarasis teiginys atrodo tikslesnis – ne dėl to, kad jis yra teisingesnis, bet dėl to, kad, remiantis visuotinėmis apklausomis ir tyrimais, reikšminga publikos dalis istorinėse miesto vietose teikia pirmenybę istorinei architektūrai. Argumentas, kad publikos nuomonė yra mažiau vertinga nei ekspertų įžvalgos, yra sunkiai suprantamas, ypač kai jis nėra pagrįstas faktiniais įrodymais ar praktine patirtimi. Ar eksperto nuomonė yra vertingesnė už eilinio miestiečio dėl to, nes jis turi menų diplomą? Kodėl neeksperto skonis, kuris kyla iš įgimtų psichologinių polinkių, turėtų būti lavinamas ir „pritempiamas“ iki eksperto lygio?
Bendrai tariant, tokia atskirtis tarp ekspertų ir neekspertų nuomonių pasireiškia ne tik architektūros srityje. Mintis, kad specialistai, įgaudami ekspertinių žinių, pagilina savo žinojimo lauką, bet kartu susiaurina savo akiratį, nėra nauja ir pasireiškia įvairiose srityse. Pavyzdžiui, Paulas Slovicas, 1983 m. moksliniame straipsnyje „Perception of Risk“ šnekėdamas apie nelaimių rizikos vertinimą, atrado skirtumą tarp to, kaip rizikas vertina ekspertai ir neekspertai, – daugiausia dėl to, nes šios dvi grupės skirtingai suprato, ką reiškia „rizika“.
Politikos psichologas Philipas E. Tetlockas 2005 m. knygoje „Expert Political Judgment“ teigia, kad politikos ar ekonomikos ekspertų spėjimai dažnai yra ne ką tikslesni nei neekspertų. Tuo metu Pamela J. Hinds iš Stanfordo universiteto 1999 m. tyrime „The Curse of Expertise: The Effects of Expertise and Debiasing Methods on Predictions of Novice Performance“ pastebėjo, kad, atliekant sudėtingas užduotis, ekspertai gali daryti klaidingą prielaidą, jog visi pasaulį mato kaip jie, nors jų pačių vertinimą formuoja jų ekspertinės žinios – tai yra psichologinis fenomenas, vadinamas „žinojimo prakeiksmu“ (angl. curse of knowledge).
Šie ir kiti pavyzdžiai rodo, kad ekspertinis vertinimas ne visada yra objektyviai teisingas, ypač tokiame lauke, kaip architektūra, kur sprendimų priėmimas gali vadovautis subjektyviais veiksniais, tokiais kaip estetikos suvokimas ar skonis. Savo straipsnyje P. Slovicas pastebi, kad publikos įžvalgos gali būti daug išsamesnės nei ekspertų vertinimas ir ragina sprendimų priėmimo procese dalyvauti tiek ekspertams, tiek neekspertams.
Atitinkamai man yra sunku priimti pono Ambraso argumentą, kad architektų estetinis vertinimas yra svaresnis nei publikos nuomonė, ypač turint omenyje, jog architektų vertinimas toli gražu ne visada yra pagrįstas faktais, o labiau turi ideologinį pamatą.
Kostas Mouratidis ir Ramzis Hassanas 2020 m. tyrime „Contemporary Versus Traditional Styles in Architecture and Public Space: A Virtual Reality Study with 360-degree Videos“ teigia, kad didžioji dalis architektūros mokyklų pasaulyje priima globalųjį šiuolaikišką architektūros stilių, o VGTU žurnale paviešintame Nir H. Buras, Vilmos Katona, Michael W. Mehaffy ir Nikos A. Salingaros straipsnyje „A Critical History of Architectural Modernism“ autoriai argumentuoja, jog šiuolaikinės architektūros mokyklos yra linkusios atstumti istorinės architektūros motyvus, nes jie neva ideologiškai nepritampa prie ekonominio ir technologinio progreso įvaizdžio.
Taigi, dabartinėje akademinėje aplinkoje, kurioje yra rengiami architektai, formuojama vertybinė kryptis yra nedviprasmiška. Tačiau niekas dar neišrado būdo pasverti, kieno ideologiniai įsitikinimai yra teisingesni. Iki tol mes tegalime remtis moksliniais faktais ir tyrimais, rodančiais, jog, bendrai šnekant, žmonės kultūriškai ir psichologiškai jaučia didesnį prielankumą istoriniams architektūros stiliams.
Taip pat manau, kad atskirtį šioje srityje lemia tai, kaip ekspertai ir publika supranta autentiškumą. Toje pačioje pono Ambraso tekste minėtoje Venecijos chartijoje nurodyta, kad tikras autentiškumas restauruojant paveldą gali būti pasiektas tik naudojantis autentiškais dokumentais ir originaliomis medžiagomis. Ten, kur prasideda meninė interpretacija, atstatymas turi būti vykdomas šiuolaikišku stiliumi tam, kad išvengtume „istorijos klastojimo“.
Ponas Ambrasas taikliai tokį užlopymą apibūdina kaip „randus“, kurie aiškiai pažymi, kur baigiasi senasis paveldas ir kur prasideda atstatymas. Tad galime daryti išvadą, kad paveldosaugoje ekspertai teikia pirmenybę tokiems apčiuopiamiems dalykams, kaip medžiagos, dokumentai ir autentiškumas siaurąja prasme. Istorikas Davidas Lowenthalis knygoje „The Past is a Foreign Country“ pastebi, kad net jei publikai ir rūpi autentiškumas, dažnu atveju neekspertui yra sunku atskirti originalų pastatą nuo rekonstruoto. Minėtame tyrime Kostas Mouratidis ir Ramzis Hassanas teigia, kad šiuolaikiški ar modernistiniai sprendimai dažnai nedera prie vietinio kraštovaizdžio ir pernelyg skiriasi nuo kitų pastatų.
Tai yra gana svarbu, turint omenyje, jog, anot tyrimų, publika vertina architektūrinį vientisumą. Be to, anot P. Olssono, publikai daug svarbiau yra pastato vaizdinė darna su jo aplinka, o ne menami „gilesni“ sprendimai, reikalaujantys meditacijos ir tikslaus konteksto žinojimo, kad būtų visapusiškai suprasti. Taigi, galima sakyti, kad neekspertai „autentiškumą“ suvokia kaip platesnį kriterijų, kurio kertinis aspektas yra derėjimas prie architektūrinės aplinkos bei raštų, spalvų ir formų visuma.
Šis skirtumas tarp dviejų grupių leidžia kelti klausimą: ar autentiškumas siaurąja prasme yra vienintelis kriterijus, pagal kurį galime matuoti paveldo vertę? Galbūt autentiškumas nėra chirurgiškas išlikusių medžiagų ir dizaino atstatymas į buvusias vietas, bet jausmas, kurį patiriame, matydami istorinius renesanso stiliaus rūmus Senamiesčio viduryje? Pono Ambraso argumentas dėl sovietinio palikimo įprasminimo irgi neatrodo svarus.
Atsakydamas į kritiką, kad dabartiniam Radvilų rūmų rekonstrukcijos projektui kaip atskaitos taškas buvo naudojamas sovietmečiu pastatytas Sveikatos apsaugos ministerijos pastatas, autorius užduoda klausimą: „Ar tikrai norime ignoruoti visą praeities šimtmetį ir apsimesti, kad sovietinio laikotarpio architektūra tiesiog neegzistuoja?“ Tačiau argumentas nėra apie sovietmečio „ignoravimą“ – nors Lietuvoje desovietizacijos politika sėkmingai vyksta jau 30 metų. Verčiau tai argumentas, kad, atstatydami istorinį paveldą, neturėtume įkvėpimo semtis iš brutalistinės sovietinės architektūros, kuri Lietuvoje, kaip ir kitose posovietinėse valstybėse, yra priespaudos simbolis.
Sovietinio palikimo, pasireiškiančio blokinių miegamųjų rajonų ar kanalizacijos šulinių dangčių su rusiškais rašmenimis pavidalu, mes tikrai greitu metu neužmiršime. Tačiau laikas eina pirmyn, ir nauji projektai arba rekonstrukcijos kuria savą istoriją, o ne remiasi sovietmečiu įskiepyta estetika. Juk ir tie patys Profsąjungų rūmai buvo nugriauti, kad jų vietoje ant Tauro kalno būtų pastatyti Tautos namai, įvedantys naują nepriklausomo ir lietuviško Vilniaus miesto skyrių.
Be to, kodėl atskaitos tašku atstatant Radvilų rūmus turėtų būti sovietinis paveldas, o ne istorinio stiliaus pastatai, kurie Senamiestyje stovi daug ilgiau ir formuoja jo įvaizdį? Ponas Ambrasas savo tekstą vainikuoja mintimi, kad pagrindinis gyvybingo miesto bruožas yra „leisti miesto veidui vystytis integruojant šiuolaikines idėjas“. Ši mintis iš esmės yra savaime suprantama – miestai vystosi pagal jų gyventojų poreikius, o šie poreikiai keičiasi bėgant laikui; atitinkamai architektų sprendimai ne tik atliepia visuomenės poreikius, bet ir įdiegia į miesto plėtrą įvairias naujoves.
Bet pono Ambraso teiginys praleidžia vieną labai svarbų dėmenį – Senamiesčio teritorijoje organiškos plėtros negali būti. Kodėl teigiu taip kategoriškai? Nes mes patys taip nusprendėme. Kai Vilniaus Senamiestis 1994 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, tai reiškė ne tik, kad jis įgavo pasaulinį statusą kaip puikus Viduramžių miesto, keletą amžių turėjusio didelę įtaką Rytų Europos architektūros ir kultūros raidai, pavyzdys – tai miesto daliai taip pat pradėjo galioti išskirtiniai įstatymai, įsakymai, gairės, nutarimai ir kiti dokumentai, reglamentuojantys, kokie pastatai gali būti statomi istorinėje miesto dalyje, koks gali būti jų aukštis, matmenys, formos ir spalvos.
Tuo atžvilgiu Vilniaus Senamiestyje organiška plėtra nėra galima, nes mes patys nusprendėme, kad ši miesto dalis yra tokia išskirtinė ir reikšminga, jog privalo būti saugoma itin griežtai, jeigu norime išlaikyti jos kraštovaizdį ateities kartoms. Iš esmės šis faktas neatitinka pono Ambraso idėjos, kad miestai visada turi vystytis pagal natūralius paklausos ir pasiūlos dėsnius, nes tokiu atveju Vilniaus istoriniame centre jau seniai būtų iškilę stikliniai dangoraižiai ir daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės. Veikiau kiekvienas architektūrinis sprendimas turi savo vietą ir laiką – kontekstą, kuriame jis tinka.
Pasisakyti už baroko stiliaus rūmų statybas Konstitucijos prospekte arba Vilkpėdėje yra juokinga, nes mes intuityviai suprantame, kad toks projektas nederėtų prie juos supančios aplinkos. Atitinkamai yra ir Senamiestyje, kurio architektūrinė aplinka yra labai aiški, o modernius pastatus galima statyti bet kur kitur. Žymus architektas ir vienas iš Lazdynų rajono autorių Vytautas Brėdikis LRT laidoje „Atspindžiai. Paveldo kolekcija. Daugiabučių raida“ kritikavo Konstitucijos prospekto dangoraižius dėl to, kad tarp jų nėra harmonijos ir kad pastatai per daug skiriasi vienas nuo kito, o Senamiesčio pastatai, anot architekto, „sudaro visumą, reaguoja, nekopijuoja vienas kito“. Tačiau Konstitucijos prospektas juk ir vystėsi organiškai pagal laisvos rinkos principus ir visuomenės poreikius.
Akivaizdu, kad „organiškumas“ irgi nėra lemiamas kriterijus, pagal kurį galime matuoti architektūros vertę, – viskas galiausiai atsigręžia į tą patį kontekstą ir darną su aplinka. Šiuolaikinių architektų siekis kuo autentiškiau atkurti prarastą paveldą yra suprantamas, bet jį galima būtų pavadinti kraštutiniu. Tyrimai ir apklausos rodo, kad žmonėms ne tiek rūpi autentiškumas siaurąja prasme, kiek vaizdinė darna ir architektūrinis vientisumas.
K. Mouratidis ir R. Hassanas taikliai pastebi, kad architektūros, priešingai nei kitų meno formų, mes negalime pasirinkti nematyti, nes mes esame jos supami kiekvieną dieną. Anot tyrėjų, dėl šio fakto vystytojai ir miesto administracija turėtų architektūrinius stilius labiau derinti prie publikos poreikių, o ne prie to, kaip „teisingą“ sprendimą įsivaizduoja grupelė ekspertų.
Tad net jeigu mes ir galime įrandinti prarastą paveldą, tai toli gražu nėra vienintelis sprendimo būdas. Jeigu išties norime, kad architektūra kurtų gėrį miesto bendruomenei, mes turime užtikrinti, kad ji atspindėtų ne tik ekspertų, bet ir visuomenės norus.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
