Kai kalbama individų lygiu, nėra abejonių, kad daugumos žmonių noras turėti daugiau vaikų – nuoširdus. Problema, kad šis noras kinta gyvenimo cikle, o noro ir galimybių fazės išsiskiria. Demografijoje seniai aprašytas vaisingumo intencijų ir realizacijos neatitikimas – skirtumas tarp to, kiek vaikų žmonės planuoja, ir kiek jų iš tiesų susilaukia.
Paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje dauguma deklaruoja norą turėti du ar daugiau vaikų. Tačiau pirmasis gimdymas atidedamas dėl ilgesnių studijų, profesinės karjeros, būsto neprieinamumo, ekonominio ir partnerystės nestabilumo. Vėlesniame amžiuje noras dažnai išlieka, tačiau biologinės galimybės mažėja – moterų vaisingumas pastebimai mažėja jau po trisdešimties, o vėliau – dar sparčiau.
Paradoksaliai atrodo, kai valstybės iš pradžių investuoja į nėštumo prevenciją ir net išlaidų kontracepcijai kompensacijas, o vėliau – pagalbinio apvaisinimo išlaidas. Tačiau net ir pažangiausios medicinos technologijos negali visiškai panaikinti biologinių ribų. Jos, skirtingai nei politika, nelanksčios.
Prieš 15 metų ekonomistas Bryanas Caplanas knygoje Selfish Reasons to Have More Kids atkreipė dėmesį į kitą šio vaisingumo intencijų ir realizacijos neatitikimo aspektą. Jauni žmonės, net ir trisdešimtmečiai, dažnai galvoja, kad vaikų auginimas yra ilgas, alinantis ir visą gyvenimą užimsiantis projektas, todėl riboja vaikų skaičių. Tačiau vėliau, kai vaikai jau užaugę, tas laikotarpis seniems tėvams atrodo praskriejęs akimirksniu, o kaip smagu būtų, jei aplankytų, ar bent paskambintų ne vienas, o keturi–penki. Ir tada labai gailisi, kad išaugino tiek mažai.
B. Caplanas provokuoja, jo teigimu, tėvai sistemingai pervertina savo įtaką vaikų ateities sėkmei ir todėl patys sau sukuria perteklinę atsakomybės naštą. Vaikai tampa ne tik šeimos nariais, bet ir projektais, kuriuos reikia optimizuoti, investuoti, nuolat stebėti ir tobulinti. Gal jau nebepajėgsime su antru...
Ši realybė glaudžiai siejasi su tuo, ką filosofas Byung-Chul Hanas vadina pasiekimų visuomene. Tai visuomenė, kurioje žmonės patys save eksploatuoja, siekia produktyvumo, sėkmės ir nuolatinio tobulėjimo. Tokia kultūra beveik nepalieka vietos „paprastam gyvenimui“ – viskas tampa lenktyniavimo projektu. Ir vaikai čia taip pat įtraukiami į konkurencinę kovą: būreliai, papildomos veiklos, reitingai, prestižinės mokyklos, universitetai. Sprendimas turėti mažiau vaikų tokiomis sąlygomis dažnai tampa ne hedonizmu, o racionalia rizikos valdymo strategija.
Jei vaikų auginimas suvokiamas kaip nuolatinė investicijų ir konkurencijos arena, jei nesėkmės kaina – socialinis nuosmukis, natūralu, kad dalis jaunų žmonių renkasi apsidrausti ir apsiriboja vienu, maksimum, dviem rizikingais bandymais.
Susidūrus su tokios visuomenės iššūkiais sunku išsaugoti norą turėti daugiau vaikų. Todėl klausimą verta peradresuoti visuomenei: ar deklaruojamas rūpestis gimstamumu yra nuoširdus? Viešojoje erdvėje daug kalbama apie demografinę krizę, tačiau pačios socialinės struktūros dažnai nėra draugiškos vaikams. Jei vaikų auginimas suvokiamas kaip nuolatinė investicijų ir konkurencijos arena, jei nesėkmės kaina – socialinis nuosmukis, natūralu, kad dalis jaunų žmonių renkasi apsidrausti ir apsiriboja vienu, maksimum, dviem rizikingais bandymais.
Deja, visuomenės nėra optimalios draudimo bendrovės ir adekvačiai neapdraudžia individualios tėvų rizikos. Tai ypač ryšku pažvelgus į vaikų padėtį Lietuvoje. Žemiau pateikiamas 1 paveikslas apibendrina kelis svarbius rodiklius: vaikų, patiriančių materialinį nepriteklių, dalį, maisto nepritekliaus paplitimą, prastai savo sveikatą vertinančių vaikų dalį ir dažnai vienišais besijaučiančių mokinių procentą.
Tokie rodikliai svarbūs todėl, kad jie matuoja realias gyvenimo sąlygas. Vaikas laikomas patiriančiu materialinį nepriteklių, jei dėl finansinių priežasčių neturi kelių bazinių dalykų – tinkamos aprangos, kokybiško maisto, knygų, ramios vietos mokytis, galimybės dalyvauti įprastoje bendraamžių veikloje. Lietuvoje kas trečiam vaikui tėvai neparūpina tų elementarių dalykų. Kas šeštam stinga sveiko maisto – maisto nepriteklius rodo tiesioginį jo vartojimo ribojimą. Po penktadalį vaikų save vertina kaip „patenkinamos“ ar „prastos“ sveikatos, tiek pat – didžiąją dalį jaučiasi vieniši. Tai signalizuoja medicinines ir psichosocialines rizikas. Pagal šiuos svarbius rodiklius Lietuva atsilieka nuo EBPO šalių vidurkio.
Tyrimai rodo, kad šie veiksniai tiesiogiai susiję su mokymosi pasiekimais, emocine sveikata, socialine integracija ir ilgalaikėmis pajamų trajektorijomis suaugus. Kitaip tariant, kalbame ne apie trumpalaikį diskomfortą, o apie būsimos visuomenės struktūrą.
Ne mažiau viso gyvenimo sėkmei svarbios išsilavinimo galimybės. Lietuvoje kasdien vanojama švietimo sistema, tačiau retai prisimenamas jos kaip socialinio lifto vaidmuo. O šiuo požiūriu jos padėtis gal net tragiškesnė nei bet kuriuo kitu aspektu. Bet dėmesio tam beveik nėra.
2 paveikslas iliustruoja socialinės kilmės ir mokymosi pasiekimų ryšį, kuris Lietuvoje kone stipriausiais tarp EBPO šalių. Liftas įstrigęs. Jei gimei darbininkiškoje, gimnazijos nebaigusių tėvų šeimoje, universitetas ar kolegija – ne tau. Tik keturi procentai tokių šeimų jaunuolių Lietuvoje pasiekė aukštąjį išsilavinimą. Ko dar reikia, kad visuomenė sudrebėtų?
Tyrimai rodo, kad šeimos socialinis statusas Lietuvoje daro itin didelę įtaką vaikų pasiekimams. Mokykla ne išlygina startines pozicijas, o neretai jas įtvirtina. Ankstyvojo ugdymo prieinamumo skirtumai, regioninė nelygybė, papildomų paslaugų priklausomybė nuo tėvų pajamų sukuria situaciją, kurioje konkurencija vyksta nevienodomis sąlygomis. Tokia aplinka siunčia aiškią žinią būsimiems tėvams: jei negalėsite maksimaliai investuoti, rizikuojate vaikų ateitimi. Ar gimdysite?
Tokia aplinka siunčia aiškią žinią būsimiems tėvams: jei negalėsite maksimaliai investuoti, rizikuojate vaikų ateitimi. Ar gimdysite? Šiame kontekste raginimai „turėti daugiau vaikų“ skamba kitaip.
Šiame kontekste raginimai „turėti daugiau vaikų“ skamba kitaip. Jei visuomenė iš tiesų nori didesnio gimstamumo, ji turi ne tik deklaruoti vertybes, bet ir mažinti struktūrines rizikas: užtikrinti kokybišką ir universaliai prieinamą švietimą, stiprią sveikatos sistemą, realias socialinės paramos garantijas. Šalys, kurios tai daro nuosekliai, įprastai išsiskiria mažesne vaikų nelygybe ir didesniu pasitikėjimu ateitimi. Tai nereiškia stebuklingo gimstamumo šuolio, tik tai, kad sprendimas turėti vaikų tampa mažiau bauginantis, o kiekvienas gimęs vaikas apsaugomas.
Mūsuose dar labai daug vaikų į šį pasaulį ateina traukdami loterijos bilietą dėl ateities. Kokia ji bus, atsitiktinumas – į kokią šeimą pateksi. Galime net pasitelkti biblinę metaforą. Žmogus ateina su gimtąja nuodėme kaip trapus kūdikis – su ribotumu, su pažeidžiamumu. Tačiau ši tradicija nekalba apie bausmę už gimimą. Priešingai – silpniausias turi būti saugomas. Visuomenės brandą parodo ne tai, ar ji konstatuoja žmogaus trapumą, o tai, ar sugeba jį apsaugoti.
Visuomenė turėtų tą loteriją pakeisti draudimo polisu – ateini ne tik į šeimą, kurios nepasirinksi, bet ir į rūpestingą Lietuvą. Jei iš tiesų norime daugiau vaikų, privalome kurti visuomenę, kurioje jie nėra rizika ar krepšinio turnyro dalyviai, o svetingai laukiami piliečiai.
