Atrodo, kad diskusijos apie premjerės elgesį liturgijos metu žymi simbolinę ribą, už kurios Lietuvos politinis diskursas galutinai persikelia iš politikos turinio į politinio spektaklio režimą. Viešojoje erdvėje daugiau svarstoma ne tai, kokias socialines ar ekonomines dilemas sprendžia ar nesprendžia Vyriausybė, bet tai, ar politikė stovėjo, sėdėjo apeigų metu.
Tokia diskusija atitinka klasikinį politinio spektaklio supratimą, kuriame politika funkcionuoja pirmiausia kaip reginys ir simbolinių reikšmių mainai, o ne kaip sprendimų turinys. Spektaklis apibrėžiamas kaip reiškinys, kuris „nėra vaizdų rinkinys, bet socialinis santykis tarp žmonių, medijuojamas vaizdais“.
Politinis santykis tarp valdžios ir visuomenės Lietuvoje kuriamas ne per sprendimų analizę, bet per gestų, laikysenos ir simbolinių veiksmų interpretavimą bei jų moralinį vertinimą. Tokiose situacijose forma ne tik nustelbia turinį, bet jį faktiškai pakeičia – vietoj diskusijos dėl politinių sprendimų lieka simbolinių „pažeidimų“ analizė.
Premjerė šiandien turi du pasirinkimus. Vienas – teisintis, atsiprašinėti, tapti dar atsargesnei formuluojant kiekvieną sakinį ir valdant kiekvieną gestą viešumoje. Kad tik neužkliūtų. Kitas – nusiteikti priešingai: pripažinti, jog tai tuščiavidurės intrigos ir neskirti tam dėmesio. Vietoje to – drąsiai, be ceremonijų, kad ir „grigiškietiška tarme“, paskelbti aiškią Vyriausybės viziją likusiai kadencijos daliai ir jau artėjančioje Seimo sesijoje pradėti ją nuosekliai įgyvendinti.
Viešojoje erdvėje daugiau svarstoma ne tai, kokias socialines ar ekonomines dilemas sprendžia ar nesprendžia Vyriausybė, bet tai, ar politikė stovėjo, sėdėjo apeigų metu.
Toje vizijoje galėtų būti keli darbai, kurie ne pirmą valdžios kadenciją atidėliojami, bet Lietuvai yra esminiai.
Pirma, tęsti mokesčių reformą. Joje liko akivaizdžių spragų, o valstybės pajamų didinimas – nepakankamas. Pajamų iš skirtingų šaltinių sumavimas vis tik paliko mokesčių arbitražo galimybių: perregistruojant veiklas į mažąsias bendrijas, darbo pajamas paverčiant dividendais ir panašiai. Tai silpnina tiek mokesčių sistemos teisingumą, tiek jos efektyvumą.
Antra, iš esmės pajudinti švietimo reformą. Egzaminų užduotys ir jų kartelės kilnojimas nėra Vyriausybės lygmens klausimas. Vyriausybės dėmesio reikia stabdant stichinį švietimo privatizavimą. Galima manyti, kad socialdemokratai sąmoningai neuždaro biudžeto skylės, per kurią maitinasi privačių mokyklų verslas – galbūt vengiant smulkaus politinio keršto garsiai politinių oponentų šeimai. Tačiau kai savivaldybių mokyklos uždaromos, o privačios sparčiais steigiasi, atrodo, kad lietuviška švietimo sistema galutinai įtvirtins feodalinius luomus.
Naujausi EBPO duomenys rodo, kad tik keli procentai moksleivių gali pasiekti aukštąjį išsilavinimą, jei nė vienas iš tėvų jo neturi. Socialinis mobilumas jau dabar artėja prie nulio. Ar tikrai esame pasirengę susitaikyti su tuo, kad vaiko ateitį lemia gyvenamoji vieta ir tėvų pajamos?
Trečia, ryžtingai ir viešai palaikyti sveikatos apsaugos ministrės pastangas stabdyti analogišką šios srities privatizavimą. Šiandien jis taip pat veda prie luominės sveikatos sistemos. Ministrė, ieškodama kompromiso, pasirašė susitarimą su verslo asociacija dėl lėšų srautų ribojimo į privatų, bet konkurencijos vengiantį sektorių. Tačiau svarbesnis susitarimas yra Vyriausybės ir visuomenės, patvirtintas rinkėjų balsais. Pagal jį būtina didinti Ligonių kasų biudžetą ir dar akyliau saugoti jį nuo privačių, pelno siekiančių gydymo įmonių spaudimo. Jų vieta – atviroje rinkoje, o ne viešųjų finansų užnugaryje.
Galima manyti, kad socialdemokratai sąmoningai neuždaro biudžeto skylės, per kurią maitinasi privačių mokyklų verslas – galbūt vengiant smulkaus politinio keršto garsiai politinių oponentų šeimai.
Ketvirta, tęsti pensijų reformą. Paspartinta „Sodros“ pensijų indeksacija – teisingas žingsnis, tačiau paveldėtas atsilikimas reikalauja didesnio tempo. Antroji pensijų pakopa, kaip dar būdama ministre teisingai sakė pati I. Ruginienė, iš esmės liko privilegijuotu verslu. Žmonės taupo senatvei įvairiais būdais, ir visur jų santaupos apmokestinamos – net taupant ir pačia inovatyviausia forma, t. y., investicinėje sąskaitoje. Tačiau šešiose II pakopos lėšas valdančiose bendrovėse ne tik nėra mokesčių, bet dar mokamos valstybės biudžeto subsidijos.
Kitų sričių specialistai galėtų pratęsti šį sąrašą. Pavyzdžiui, kodėl viename didmiestyje šiluma trečdaliu brangesnė nei kitame, ir ką su tuo daryti. Minėtos sritys yra ypač „socialdemokratinės“ ir „profsąjungietiškos“. Jose reikia daugiau finansavimo, bet kartu yra ir racionalesnio jau skiriamų lėšų panaudojimo galimybių. Socialdemokratų programose viešosios paslaugos įvardijamos kaip socialinio teisingumo pamatas. Todėl natūralu klausti – ar ši Vyriausybė pasirengusi stabdyti viešojo sektoriaus eroziją, ar tik administruos paveldėtos liberalios politikos pasekmes? Kaip yra rašęs George’as Orwellas, „tam tikru momentu neutralumas tampa pasirinkimu palaikyti stipresnįjį“.
Socialdemokratų vadovaujama koalicija į valdžią atėjo ne tam, kad būtų vertinama pagal laikyseną ceremonijose ar kūno kalbos interpretacijas. Ji atėjo su programa: stipresnė socialinė valstybė, didesnis viešųjų paslaugų prieinamumas, realesnė darbuotojų apsauga, mažesnė tolerancija struktūrinei nelygybei.
Kol kas matome atsargų, apdairų valdymą. Atliekami būtini rutininiai darbai: stabilizuojami biudžeto procesai, priimami Vyriausybės lygmens sprendimai, palaikomas institucinis tęstinumas. Ar tai blogai? Ne. Ar to pakanka? Štai čia ir prasideda tikroji politinė diskusija. Politika istoriškai niekada nebuvo vien administravimo menas. Ji visada buvo pasirinkimų politika. O pasirinkimų poreikis šiandien Lietuvoje yra akivaizdus ir aštrus.
Socialdemokratų programose viešosios paslaugos įvardijamos kaip socialinio teisingumo pamatas. Todėl natūralu klausti – ar ši Vyriausybė pasirengusi stabdyti viešojo sektoriaus eroziją, ar tik administruos paveldėtos liberalios politikos pasekmes?
Šis tekstas nėra nei kaltinimo aktas, nei panegirika. Tai bandymas atkreipti dėmesį, kad verta grąžinti viešą diskusiją iš politinio spektaklio atgal į politiką. Nes premjerės „nuodėmė“ būtų padaryta ne tada, kai ji neatsistojo apeigų metu, o tada, jei likusį kadencijos laiką Vyriausybė apsiribotų atsargiu administravimu ir vengimu konfliktuoti su įtakingais interesais. Vyriausybė yra politinės galios centras, ne kilmingų mergelių pensionas, ir tą galią reikia naudoti.
Socialdemokratų vadovaujama koalicija atėjo į valdžią su aiškiu mandatu: stiprinti viešąsias paslaugas, mažinti struktūrinę nelygybę, stabdyti viešojo sektoriaus eroziją. Kol kas matome techninį, apdairų valdymą. Tai nėra blogai, bet tai dar nėra politinis pasirinkimas. Politika istoriškai niekada nebuvo vien institucinio tęstinumo palaikymas. Ji visada buvo sprendimų ir konfliktų menas.
Jei premjerė nori iš tikrųjų pakeisti viešosios diskusijos kryptį, jai nereikia nei atsiprašinėti, nei įrodinėti, kad „moka tinkamai elgtis“. Vienintelis būdas nutraukti šį spektaklį – pradėti veikti taip, kad būtų neįmanoma apsiriboti kūno kalbos ir manierų aptarinėjimu. Jei Vyriausybė imsis pradžioje straipsnio minėtų darbų, susidomėjimas politikos turiniu neišvengiamai atsiras, nes bus paliesti realūs interesai.
Viešojo sektoriaus stiprinimas reiškia finansiškai stiprių grupių apetito ribojimą. O ten, kur paliečiami realūs interesai, simbolinės intrigos baigiasi savaime. Kitaip, kol viešoji erdvė ginčijasi dėl laikysenos ceremonijose, tikroji politika lieka nepadaryta. Ir tai yra vienintelė nuodėmė, dėl kurios rinkėjai tikrai kenčia.
