Ekonomistai įspėja, kad pasaulis artėja prie recesijos, tik nesutariama, kada bus peržengta riba. Pramonininkai sako, kad gali pritrūkti ne tik pinigų, bet ir išteklių.
Pirmadienio „Dienos temoje“ – „Artea“ banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius.
– Vidmantai, iš pramonės pusės, kiek įmonės dar gali sugerti augančias sąnaudas, tiekimo sutrikimus, kol pradės stabdyti gamybą arba mažinti darbuotojų skaičių?
V. Janulevičius: Matote, Lietuvos pramonininkų konfederacija jungia labai platų spektrą pramonės įmonių, iš viso yra per 330 tūkst. darbuotojų. Tos įmonės, tie darbuotojai sukuria beveik 83 proc. viso Lietuvos eksporto. Tai, jeigu vienam sektoriui blogai, kitam nebūtinai tai yra blogai, bet šiandien norėčiau kalbėti apie tuos sektorius, kurie labiausiai imlūs energijos ištekliams ir kurių savikaina, gaminant jų produkciją, energijos ištekliai ir šiuo atveju dujos, nafta, kiti komponentai po chemijos, po naftos perdirbimo, tai yra ir plastikai, ir trąšos, ir visa kita, – jie pajus pirmieji.
Šitiems sektoriams ta riba jau, sakyčiau, buvo peržengta, nes trąšos pabrango dvigubai, plastikai, jų žaliava irgi pabrango beveik 40–50 proc. Bet tai dar ne pabaiga, nes dauguma plastikų yra gaminami iš paskutinės frakcijos naftos, o naftos perdirbimas šiuo atveju uždirba ten po kuro, po benzino, po dyzelio, po mazuto, po viso kito yra benzolas. Iš benzolo ir išgaunami tie galutiniai plastikai, tai jie vėluoja šešis mėnesius. Ta riba yra sąlyginis dalykas, kai kam, kai kurioms pramonės šakoms, tai yra į naudą, kai kam tai yra į minusą. Šiandien noriu kalbėti būtent apie tuos, kurie gali būti skriaudžiami ir ilguoju periodu, ir trumpuoju periodu.
– Ar galite patikslinti, apie kokią procentinę dalį mes kalbame? Kiek sudaro tos įmonės?
V. Janulevičius: Šiandien nuo viso bendrojo vidaus produkto pramonė pati iš savęs, Pramonininkų konfederacija, sudaro beveik apie 50 proc. bendrojo vidaus produkto Lietuvos gamyboje, bet pati pramonė yra apie 20 proc. Tai aš šiandien sakyčiau, kad chemijos pramonė, plastikų pramonė, metalo pramonė galėtų sudaryti maždaug apie 14 proc. viso Lietuvos bendrojo vidaus produkto. Tai juos palies pirmiausia. Aišku, po to seka ir žemės ūkis, nes tai yra susiję tiesiogiai su trąšomis, bet pramonė, kuri gamina tas trąšas, ji gali pajusti pirmiausia.
– Ponia Pikčiene, jūsų kolegos kalba apie galimą recesiją, tik išsiskiria nuomonės, kada bus pasiekta ta riba: ar tai bus vasaros pradžia, ar bus vidurys, ar jau vasarai baigiantis. Ar jūs matote tokią recesijos riziką ir kokia yra stagfliacijos grėsmė, kai ekonomika stoja, bet kainos toliau auga?
I. Genytė-Pikčienė: Taip, tai, matyt, reikėtų šiek tiek patikslinti: kalbama apie techninę recesiją, tai yra kai porą ketvirčių iš eilės ekonomika slysteli žemyn. Iš principo tai yra įdomu tik ekonomistams, gyventojams – mažiau, nes labiau į viešąją erdvę išeina neigiama situacija, kai ekonomika smunka, palyginti su praėjusiais metais.
Toks metinis bendrojo vidaus produkto nuosmukis, kuris iš principo jau yra apčiuopiamas ir kurį jau ir namų ūkiai šiek tiek gali pajusti. Kai jau šalis patiria recesiją, pavyzdžiui, kaip Estija keletą metų tūnojo recesijos aplinkybėmis, tai turi įtakos ir pajamų augimui, ir darbo rinkai, ir atitinkamai lūkesčiams. Tas slogutis įgauna mastą.
Dabar mes matome, kad šiemet Lietuva tikrai neturėtų patirti metinės recesijos jokiais būdais, ekonomikos augimas turėtų išlikti, ir tam yra jau tam tikrų inerciją patiriančių veiksnių: viena vertus, turime stiprią vartojimo koloną, kuri, atrodo, tik įsibėgės šiemet, kita vertus, yra gana reikšmingos suplanuotos viešojo sektoriaus investicijos: tie patys su gynyba susiję projektai, vadinamieji RRF (ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės – LRT.lt) pinigai, struktūriniai fondai šiemet didėja, tos lėšos įplaukia į ekonomiką ir atitinkamai amortizuos tų išorinių nepalankių poveikių įtaką – vangesnes eksporto rinkas ir atitinkamai sąnaudų šoką.
Kalbant apie stagfliacijos riziką, iš tikrųjų ji opėja su kiekviena neapibrėžta diena, kai nematome sprendimo Persijos įlankoje, ir tas Hormuzo sąsiaurio blokados tęsimasis natūralu, kad žaloja ateities viziją, nes iš tikrųjų infliacijos banga kyla. Jeigu jau mes dabar stebime švieslentėse mus gąsdinančias degalų kainas, tai natūralu, kad per degalus, naftą ir, kaip minėjo, ponas Vidmantas, pramonę, tą bangą pajus vėliau, ir visa tai galiausiai nuvilnys iki galutinio vartotojo. Infliacijos banga yra neišvengiama.
Mes jau matysime šiemet aukštesnius infliacijos rodiklius, priklausomus nuo Hormuzo sąsiaurio blokados tęstinumo, tai yra scenarijų lygmeniu galima spręsti, kokie tie rodikliai bus. Tai, kad aukštos energetikos nešėjų kainos užsmaugia ekonomikos aktyvumą ir lėtina ekonomikos augimą, taip, tai vienareikšmiškai yra, tiesiog Lietuva turi trumpalaikių kompensacinių pasparų, kurios padės šiek tiek amortizuoti tuos neigiamus, nepalankius veiksnius.
– Pone Janulevičiau, jūs taip niūriai sakote, kad Europa artėja prie krizės, kurios dar nėra išgyvenusi, bet Europa turėjo COVID-19 krizę, turėjo 2022 metais Rusijos plataus masto invaziją į Ukrainą. Ar yra pamokų arba instrumentų iš šitų dviejų sukrėtimų, kuriuos būtų galima pritaikyti šitam laikotarpiui, kad tas poveikis būtų mažiau juntamas?
V. Janulevičius: Sakyčiau, panašumas didžiausias yra mano akimis, kad ši krizė nėra ekonominė krizė, finansinė krizė, kaip 2008–2009 metų su nekilnojamuoju turtu susijusi, su jo neįkainavimu, tada bankų krizė iš to kilo. Ši krizė man labiau panaši į 1973 ir 1979 metų naftos krizes. Tuo metu krizės buvo labai gilios, bendrasis vidaus produktas krisdavo po 5–7 proc. ir JAV, ir Japonijoje, turėjo didžiulį poveikį nedarbui.
Pavyzdžiui, 1979 metais vėlgi buvo susiję su tuo pačiu Iranu, nes tada Revoliucinė gvardija paskelbė perversmą ir tada trūko tik 4 proc. naftos bendrame visame paveiksle, o šiandien su Hormuzo sąsiauriu yra tikrai apie 20 proc. visų naftos išteklių ir dujų. Tuomet jau to pakako, o naftos kaina pakilo nuo 16 dolerių už barelį iki 40. Tai, aišku, tos kainos buvo tokios.
Jeigu dar prisimintume 1973 metų naftos krizę, tai tuomet barelis kainavo 3 JAV dolerius ir pakilo iki 14 dolerių, ir tai buvo didžiausia krizė. Tai man labiau panašu į tiekimo problemas šiandien, todėl galbūt mano tas įrašas yra niūrokas, jis nėra gąsdinantis, bet jis iš esmės kalba apie tai, kad mes turime pasiruošti tam dalykui: tie kas pasiruošė, tie mažiau nukenčia.
Tie sutrikimai, kurie dabar kelia pavojų, galbūt ekonomistai žiūri per kitą prizmę, nes visi džiaugiasi mūsų vidiniu vartojimu. Aš kalbu apie eksportą, apie mūsų pramonę, ir čia yra stiprūs pamatai, ant kurių laikosi Lietuvos ekonomika, bet ilgainiui mes galime prarasti tą atspirtį. Kažkiek vidinis vartojimas, tikrai mokesčiai kris, tikrai ponia Indrė teisi, kad Lietuvoje ten nebus minuso dar šiais metais, bet tai yra inercija. Mums labai svarbu turėti eksportą, o eksportas priklauso nuo žaliavų, nuo kaštų, ir mes eksportuojame į visą pasaulį.
Tai tas sutrikimas vienu metu jis paliečia energetiką, logistiką ir pramonę. Šie sektoriai remiasi tais pačiais srautais ir tuo pačiu metu jie praranda lankstumą. Tai iš šitos pusės mes nekalbame dabar apie grynai finansinę krizę ar ten dar kažką tokio. Tai suponuoja galimą gilesnę, ilgalaikiškesnę krizę, jeigu, tarkim, tas pats Hormuzo sąsiauris bus užstrigęs. Mes dar turime problemų su Kinija, su JAV dėl prekybos karo. Na, be abejo, tas pats karas Ukrainoje, tas pats karas Irane – visi tie veiksniai gali paveikti mūsų ekonomiką. Dėl to mano noras yra tikrai ruoštis, o jeigu to nereikės, tai ačiū Dievui.
– Kiek yra iš tikrųjų inercija, o kiek gal paslėpė iš antrosios pakopos atsiimtos lėšos, skatindamos šitą vartojimą, ir mes tiesiog nematome dar realios situacijos?
I. Genytė-Pikčienė: Kol kas nematome ir antrosios pensijų pakopos reformos pasekmių, bet šitas lėšų įliejimas padės trumpalaikiškai amortizuoti infliacines apraiškas ir to šoko kainų apraiškas vartotojams. Galbūt gyventojai mažiau išleis lėšų malonumams ir ne pirmo būtinumo vartojimo prekėms tokiomis netikėtomis aplinkybėmis, kaip planavo prieš pusmetį, nes aplinkybės yra radikaliai pasikeitusios.
Bet čia kalbama apie šiuos metus, kurie yra gana netipiški, turintys vienkartinių amortizacinių priemonių, bet labai gerai paminėjo ponas Janulevičius apie tokį tvarų augimą. Jeigu kalbėtume apie tvarų augimą, tai tų rizikų išties yra nemažai, nes vis dėlto esame priklausomi nuo Europos apetito mūsų eksportui.
Energetikos nešėjams vis dar Europa yra gana jautri, nes matome, kad Vokietija vargiai yra atsigavusi po 2022 metų energetikos šoko, kurį paserviravo Rusija, pramonė smunka jau ištisai nuo 2018 metų. Tai rodo, kad Lietuvai, kuri yra gana neblogai integravusis su Vakarų valstybėmis per tiekimo grandines, tas skausmas galiausiai persiduos.
Iš tikrųjų būtent krizės paprastai suteikia pokyčių galimybių, ir jeigu mes minėtomis naftos krizėmis, kai ponas Janulevičius įvardijo praeitame amžiuje Irano blokadą ir panašiai, tai iš tikrųjų tuo laikotarpiu pasaulis buvo gerokai labiau priklausomas nuo iškastinio kuro, dabar situacija keičiasi ir aukštos naftos kainos radikaliai stumteli tuos pokyčius ir katalizuoja dar labiau keistis. Natūralu, kad reikia krizę išnaudoti geriems tikslams ir keistis.
