Iškilus D. Trumpui, buvo svarstomos jo pažiūros ir idėjiniai šaltiniai. Iš esmės visi apie tai rašę autoriai greitai sutarė: čia nėra ko ieškoti, idėjiškai tai tuščias žmogus. Kitaip yra su jo viceprezidentu J. D. Vance‘u. Skirtingai nuo jo boso, kuris, atrodo, nėra perskaitęs nė vienos knygos, J. D. Vance‘as skaitė daug ir su juo bendravusieji pripažįsta jo išprusimą bei intelektinius pajėgumus.
Idėjinių šaltinių JAV viceprezidentas turi ne vieną. Čia aptarsiu tą, apie kurį pasaulyje vis užsimenama: J. D. Vance‘as yra katalikas. Kai kurie pas mus dėl to trykšta džiaugsmu, kaip apžvalgininkas Tomas Viluckas. Kiti J. D. Vance‘o išpažįstamoje katalikybės formoje mato veidmainystės dozę, kaip Nomeda Hofertaitė. Į krikščioniškąsias J. D. Vance‘o minties ištakas dėmesį yra atkreipęs Gintautas Mažeikis.
Nuo šio minčių noriu atsispirti, nes jas reikia tikslinti. Straipsnyje „Postamerika: Tamsiosios apšvietos kontrrevoliucija JAV“ G. Mažeikis tvirtina, jog J. D. Vance‘as yra įsišaknijęs „dominikoniškoje tikėjimo doktrinoje“, „katalikiškame misticizme“ bei René Girard‘o, vieno iškiliausių šiuolaikinių katalikų mąstytojų, filosofijoje.
Formaliai sutikdamas su šiuo teiginiu, turiu pridėti, kad dominikonų teologija (o ką jau kalbėti apie katalikų mistiką) yra pernelyg plati, sudėtinga ir negali būti apibendrintai tapatinama su kuria nors politine kryptimi. „Dominikonų doktrinoje“ iš tiesų galima identifikuoti „ultrakonservatyvią“ tendenciją, kuriai priklauso ir J. D. Vance‘o mokytojas Harry Stephan. Tačiau ką tai turi bendro su liberaliosios demokratijos rėmėjais dominikonų ordino viduje, tarkim, buvusiu generaliniu prioru Timothy‘iu Radcliffe‘u?
G. Mažeikis daro aliuziją į Tomą Akvinietį, XIII a. teologą dominikoną, suponuodamas, kad jis sudaro vieną iš „tamsiosios apšvietos“ (J. D. Vance‘o ir jo bendrų ideologijos) šaltinių, nes jo mintys esą prieštarauja Kantui. Ši aliuzija yra klaidinga. Tomas Akvinietis yra vienas iš didžiųjų katalikų mąstymo reformatorių, pagrindęs žmogaus racionalumo autonomiją teologinio tikėjimo atžvilgiu ir šiuo požiūriu yra suderinamas su Kantu. Jis taip pat pagrindė valstybės ir Bažnyčios atskyrimo principą – vieną iš esminių moderniosios demokratinės valstybės atributų. Šia prasme pagrįstai atrodo Hillsdale koledžo Mičigane profesoriaus Nathano Schlueterio svarstymai apie tai, kad „be Tomo Akviniečio negalima visiškai suprasti [JAV] Nepriklausomybės Deklaracijos“.
Tomas Akvinietis neturi nieko bendro su C. Yarvino, P. Thiel‘io ar J. D. Vance‘o idėjomis. Su jomis neturi nieko bendro ir ženkli dalis katalikiškosios mistikos, kurią didieji XX a. dominikonų teologai (tarkim, Y. Congar ar M. D. Chenu), taip pat žymiausi Tomo Akviniečio sekėjai filosofai J. Maritain bei E. Gilson, laikė vienu iš svarbiausių europietiškosios liberaliosios demokratijos šaltinių. Tiesa, J. D. Vance‘as gausiai cituoja šventą Augustiną, tačiau jo pasisakymai apie šį mistiką yra labai diletantiški. Tai pasakys kiekvienas, pažįstantis šv. Augustino mintį.
Tačiau G. Mažeikis yra teisus, J. D. Vance‘ą priskirdamas ultrakonservatyvių ir antidemokratiškai nusiteikusių JAV katalikų terpei, kurioje rasime ir dominikonų, ir pranciškonų, ir daugybės kitų kongregacijų atstovų, ji dabartinių politinių procesų kontekste yra visiškai susiliejusi su JAV protestantais evangelikais, kaip ir su ortodoksų dalimi, palaikančia Putiną ir jo kovą už „tradicines vertybes“. Būtent apie šią krikščionybę ir reiktų kalbėti kaip apie J. D. Vance‘o ideologinį pagrindą.
Dabartinio JAV viceprezidento religiją aš priskirčiau tai pačiai krikščionybės tradicijai, kuri, priešindamasi Europos demokratėjimo procesams XX a. pirmojoje pusėje, atvirai palaikė Mussolinį ir Hitlerį. Ši tradicija yra įsišaknijusi ispanų kontrrevoliucionieriaus Juano Donoso Cortés (1809–1853) tekstuose, kuriuose Švietimo laikotarpis ir demokratijos įsigalėjimas yra traktuojami ne tik kaip krikščioniškosios civilizacijos, bet ir civilizacijos apskritai pabaiga.
Cortés sekėjai katalikai, iš kurių žymiausias – Henri Massis (1886–1970), ragino imtis aktyvių veiksmų, stabdyti demokratiją, ir matė išsigelbėjimą Mussolinio, Salazar‘o ir Franco korporaciniuose fašizmuose. Knygoje „Vadai“ (fr. Les Chefs, pavadinimas viską pasako) H. Massis šiuos fašizmus vadina „tvarkos revoliucija“, kuriai skirta išgelbėti „vakarietiškosios tradicijos esmines vertybes“.
Pats Massis priklausė kraštutinių dešiniųjų katalikiškiems judėjimams ir užėmė aukštus postus Hitlerį remiančiame Vichy režime Prancūzijoje. Jo idėjas ypač aktyviai rėmė kitas prancūzų intelektualas Charles Maurras (1968–1952), kurį J. D. Vance‘as ne kartą citavo kaip vieną mėgstamiausių savo autorių.
Massiso ir Maurasso idėjų atgarsių lengvai rasime C. Yarvino, J. D. Vance‘o idėjinio kompaniono svarstymuose, atvirai artimuose fašizmui, nors visiškai svetimus bet kokiai krikščionybės formai. C. Yarvinas yra užkietėjęs ateistas. Jo ideologiją puikiai išdėstė G. Mažeikis ir G. Saulytis, todėl to nekartosiu.
Dabartinio JAV viceprezidento religiją aš priskirčiau tai pačiai krikščionybės tradicijai, kuri, priešindamasi Europos demokratėjimo procesams XX a. pirmojoje pusėje, atvirai palaikė Mussolinį ir Hitlerį.
Pabrėšiu tik tai, kad krikščionis J. D. Vance‘as atrodo toks giminingas antikrikščioniui C. Yarvinui būtent todėl, kad J. D. Vance‘o krikščionybė ir C. Yarvino antikrikščionybė yra jungiamos to paties požiūrio į demokratiją ir į modernybę apskritai. Prasidėjusi Europoje ir JAV XVIII a. demokratija yra civilizacinis blogis ir atėjo laikas, pasinaudojant D. Trumpu, ją sunaikinti kartu su jos nešamais politinės laisvės, pilietinės lygybės, socialinio teisingumo idealais.
Cituojant G. Mažeikį, šie artimi D. Trumpui asmenys siekia sugrąžinti JAV visuomenę „į būklę iki 1775 m. [JAV] revoliucijos“, į tam tikrą „postmodernų feodalizmą“. Čia didieji finansiniai magnatai, korporacijų bosai primestų valdžią paprastiems žmonėms, naudodamiesi savo aukštesniais sugebėjimais ir dirbtiniu intelektu.
Šią poziciją galima suprasti kaip kelių individualių „vinerių“ (laimėtojų), mokančių būti laisvais, pergalę prieš minią „lūzerių“ (pralaimėtojų), nesugebančių būti laisvais. Turime nuožmiausią socialinio darvinizmo, stipresnio galios ir valdžios prieš silpnesnį, išraišką.
Abiejų – C. Yarvino ir J. D. Vance‘o – įkvėpėjas ir finansinis rėmėjas yra P. Thielis. Šis dar 2009 m. parašė didelį atgarsį susilaukusį straipsnį „Libertaro ugdymas“ („The education of a libertarian”, Cato Unbound, 2009, balandžio 13), kuriame tvirtino, kad būtina atsisakyti demokratijos, ją keisti į radikalų individualizmą, politiškai funkcionuojančiu kaip libertarizmas: „Nemanau, kad laisvė ir demokratija yra suderinamos“.
Įdomus P. Thielio biografijos faktas: jis augo Pietų Afrikos (Namibijos) mieste Svakopmunde, kuriame buvo atvirai garbinamas Hitleris. Savo knygoje apie daugiakultūriškumą (The Diversity Myth: Multiculturalism and Political Intolerance on Campus, 1995) jis lygiai taip pat atvirai kritikuoja demokratines žmonių teises, kaltindamas demokratiją sunaikinus vakarietiškąją civilizaciją. Individuali laisvė yra tik jam ir tokiems galingiems kaip jis (ir jis ja naudojasi kaip panorėjęs: propaguodamas „tradicines vertybes“, oficialiai yra vedęs vyrą, turi oficialų meilužį, kuriam negaili ypač prabangių dovanų, etc.), bet ne kitiems. Priminsiu, kad save taip pat krikščionimi laikantis milijardierius P. Thielis 2015 m. tapo vienu svarbiausių ideologinių ir finansinių D. Trumpo rėmėjų ir juo lieka iki šiol.
Kaip dėl R. Girard‘o? Tai – pasaulinio lygio katalikų mąstytojas. P. Thielis, buvęs jo studentas Stanfordo universitete, iki šiol deklaruoja sekąs jo įkvėpimu. J. D. Vance‘as, paragintas P. Thielio, taip pat žavisi R. Girard‘u, apie ką savo straipsnyje užsimena ir G. Mažeikis. Prisipažinsiu, kurį laiką nesupratau, kas čia vyksta. Skaitau nuostabius, krikščionišką ir demokratinę tradiciją puoselėjančius R. Girard‘o tekstus. Matau P. Thielio ir J. D. Vance‘o refleksijas, kurios yra Girard‘o minčių antipodas. Kaip paaiškinti, kad jie Girard‘ą laiko savo mokytoju?
Atsakymas pasirodė esantis labai paprastas. Savo filosofinėje antropologijoje Girard‘as išryškino žmogaus prigimties mechanizmus, kurie įgalina prievartą, persekiojimą, karą, genocidą („mimetinio troškimo“ ir „atpirkimo ožio“ mechanizmai). Tačiau Girard‘o filosofijos esmė – bandymas parodyti, kas keičia šiuos mechanizmus, t. y. kokiu būdu mes galėtume pasipriešinti savo prigimtinei tendencijai žudyti. Girard‘o krikščioniškumas glūdi šiame bandyme, kadangi jo realizaciją jis matė evangelijų Kristuje.
P. Thielis ir J. D. Vance‘as iš Girard‘o perėmė tik prievartinio mechanizmo išaiškinimą, paversdami jį vienintele žmonijos varomąja jėga. Iš antrosios ir esminės R. Girard‘o filosofijos dalies, kuri ir daro šį mąstytoją krikščionišką, jie nepaėmė nieko. Jie ėmėsi interpretuoti Girard‘o filosofiją kaip bet kokio bendruomeniškumo kritiką, ją paversdami pretekstu teigti radikalų individualizmą ir įvilkdami į savo konservatyvų ir cinišką libertarizmą. Kad toks gestas yra absoliučiai priešingas Girard‘o filosofijos esmei, jiems nerūpi.
Ką vis dėlto J. D. Vance‘ui reiškia būti krikščionimi? Kaip rodo jo interviu katalikiškam žurnalui The Lamp (“How I joined the resistance”, 2020 m. balandžio 1 d.), krikščioniškumas jam reiškia tik tam tikrų dorybių ugdymą asmeniniame gyvenime.
Jis kalba apie tai, kad reikia „būti geru žmogumi“, nurodydamas, kad tai ypač svarbu žmonos akyse. Kalbėdamas apie Kristų, pabrėžia, kad jis atskleidžia mūsų blogį, bet šį blogį jis apibrėžia tik kaip „asmeninius netobulumus“. J. D. Vance‘o, kaip ir P. Thielio, krikščioniškumas tėra jo individualizmo (libertarizmo) replika, neturinti socialinės dimensijos.
Todėl nenuostabu, kad Vance‘o gyvenime po atsivertimo į krikščionybę 2019 m. nėra nieko, kas rodytų, jog jo asmeninės krikščioniškos dorybės darytų kokį nors poveikį jo politinei veiklai. Priešingai, J. D. Vance‘as karjeros laiptais kilo ypač brutaliai ir akiplėšiškai manipuliuodamas žmonėmis (žr. Paul Elie, str. „J. D. Vance’s radical religion”, The New Yorker, 2024 liepos 24 d.).
Todėl nenuostabu, kad Vance‘o gyvenime po atsivertimo į krikščionybę 2019 m. nėra nieko, kas rodytų, jog jo asmeninės krikščioniškos dorybės darytų kokį nors poveikį jo politinei veiklai.
Individo asmeninė moralė ir politinis veikimas neturi nieko bendro: tokia yra esminė P. Thielio ir J. D. Vance‘o nuostata. Jų krikščioniškumas kyla ne iš R. Girard‘o, o iš marginalaus fašistinės pakraipos katalikiškumo (kur privačiai taip pat buvo laikomasi krikščioniškos moralės, o politikoje – raginama persekioti ir žudyti), kurį paneigti Girard‘as laikė savo gyvenimo misija. Girard‘o krikščioniška filosofinė antropologija yra ne Thielio ir Vance‘o veiklos pagrindas, o jos, kaip melagingos ir destruktyvios, antropologinis išaiškinimas.
Autoritetinga Prancūzijos tarptautinių santykių ekspertė ir žurnalistė Christine Ockrent neseniai baigė kruopštų tyrimą apie J. D. Vance‘o gyvenimą ir pasaulėžiūrą.
C. Ockrent daro išvadą, kad, intelektualine prasme šis žmogaus yra nepaprastai gabus, bet moraline – nejaučiantis jokios atsakomybės, dėl savo idėjų fiks įgyvendinimo galintis nusižengti įstatymams ir savo puikų teisininko išsilavinimą naudojantis teisiniam nihilizmui. Savo krikščionybę jis išgyvena tik savyje, o visuomeninėje veikloje jis – kitas žmogus. Man neatrodo, kad tai būtų autentiškas krikščioniškumas.
