Donaldas Trumpas yra politinis lyderis, turintis religinę dimensiją. Religinę ar pseudoreliginę? Bet kuriuo atveju, tai – milžiniškas Trumpo privalumas, kurį turime pastebėti ir kruopščiai analizuoti. Religinė dimensija turi tokį poveikį žmonių psichologijai, kad gali ne tik nulemti rinkimų rezultatus, bet ir sukelti kataklizminius sąjūdžius.
Stebėjome tai nuo 2015 m. Visą gyvenimą nugyvenęs antikrikščioniškai ir amoraliai, staiga, o tiksliau – kai nusprendė kandidatuoti į prezidentus, Trumpas tapo aršiu krikščioniškų vertybių gynėju. Amerikiečiai jo amoralumo (neskaičiuojamų seksualinių nuotykių, lošimų, ypatingai brutalių susidorojimų su konkurentais ir jam šiaip nepatikusiais žmonėmis...) nepamiršo, tačiau dalis jų, tarsi pamojus burtų lazdele, jam viską atleido. Kodėl?
Garsiausi evangelikų pamokslininkai, kalbėdami tūkstantiniuose stadionuose ir milijonus žiūrovų sutraukiančiuose religiniuose TV šou, dažnai pamini Trumpo netobulumus ir nuodėmes, tačiau tai daro tikslingai jo labui. Pasak jų, Dievo didybė reiškiasi kaip tik tuo, kad istorinei misijai atlikti – išgelbėti Ameriką, krikščionybę, padaryti mus laimingus – jis išsirinko netobulą žmogų. Trumpui dar jo prezidentavimo metu buvo suteiktas imperatoriaus Kyro Didžiojo, minimo Biblijoje, statusas. Šis galingas VI a. pr. Kr. karalius, pagonis pasižymėjo tuo, kad tapo Dievo instrumentu istorijoje ir išvadavo žydų tautą. Biblijoje Kyras vadinamas „Dievo pateptuoju“, tai reiškia – mesiju.
Štai pranašo Izaijo (Senasis Testamentas) 45 skyriaus pirmosios eilutės: „Taip kalba Viešpats Kyrui, savo pateptajam, kurį jis paėmė už dešinės rankos, kad pajungtų jam tautas ir karalius nuginkluotų, kad atvertų jam duris ir vartai liktų atsklęsti: „Aš pats žygiuosiu pirma tavęs ir kalvas sulyginsiu [...] Tau atiduosiu paslėptus turtus, slaptas sankaupas, kad žinotumei, jog aš Viešpats, kurs šaukia tave vardu [...] Aš – tas, kuris tave apginkluoju, nors tu manęs ir nepažįsti“ ir t. t. Šias eilutes įtakingi evangelikų pamokslininkai pritaikė Trumpui ir daugybės amerikiečių akyse jos tapo Trumpo asmens tapatybe, vizitine kortele. Dievo valia, Trumpas yra išgelbėtojas, mesijas. Priminsiu, kad krikščionims mesijas yra Kristus.
Bet svarbiausia, visi matė, kaip Trumpą išgelbėjo Dievo ranka, nukreipdama jo galvą nuo kulkos trajektorijos. Trumpo ir Dievo valios simbioze nuo šiol neįmanoma netikėti.
Trumpo lyginimas su Kristumi buvo paplitęs jo prezidentavimo metu ir vėliau: kiekviena jo liga (sirgo kovidu), teisminiai kaltinimai, kritika, vis naujų nuodėmių ir ydų (galimų nusikaltimų) atskleidimas buvo laikomi nukryžiavimu, jo pasveikimai ir išsisukimai traktuojami kaip prisikėlimas. Trumpas – Nenugalimasis. Šis įvaizdis taip pat pagrįstas religiniais motyvais.
Liepos 14 d. į jį buvo pasikėsinta. Įvyko mesijo konsekracija. Pralietas kraujas akivaizdžiai įrodė jo atsidavimą tautai, jo meilę Amerikai negailint savęs, aukojant gyvybę. Pasikėsinimas taip pat parodė blogio pastangas jį sunaikinti: priešas šalia. Bet svarbiausia, visi matė, kaip Trumpą išgelbėjo Dievo ranka, nukreipdama jo galvą nuo kulkos trajektorijos. Trumpo ir Dievo valios simbioze nuo šiol neįmanoma netikėti. Respublikonų suvažiavime jis kalbėjo, koks saugus buvo per pasikėsinimą metu: „Labai aiškiai jaučiau, kad mane saugo Dievas.“ Jeigu saugo, vadinasi, per jį daro savo dieviškus darbus. Vadinasi, abejoti Trumpu – tai abejoti Dievu. Nuo charizmatiškų evangelikų iki ekstravagantiškų ezoterikų – visi, ne tik nuostabioji anūkė Kai, dalijosi Jėzaus, apgaubusio Trumpą, paveikslėliu ir kalbėjo, kad Amerikoje vėl yra Dievas.
Belieka įvardyti bruožus, kuriais istoriškai pasižymėjo tokie religinę dimensiją turėję politiniai lyderiai ir kuriais dabar pasižymi Trumpas.
Pirmiausia, mesijas žada išspręsti visas problemas – ir socialines, ir asmenines. Tiesa, jis kalba tik apie kai kurias iš jų, pavyzdžiui, uždarytas gamyklas ar paniekintas vertybes, ir visiškai nekalba apie tai, kaip viską spręs. Tačiau šie trūkumai nėra nei svarbūs, nei pastebimi. Mesijas sudaro įspūdį, įsmelkia emociją, sukelia visuotinę euforiją. Mums buvo blogai, man buvo blogai, bet šis žmogus žino Paslaptį, jis žino, kaip viską išspręsti. Belieka išrinkti jį prezidentu. Šūkis „Make America great again“ („Padarykime Ameriką vėl didžią“) apjungia asmeninį gėrį, žemiškąją gerovę, dangiškąją laimę. Jis yra įgavęs religinę dimensiją ir turi hipnotizuojantį poveikį.
Kitas klasikinis tokios lyderystės bruožas – priešų nurodymas. Žmonėms skauda. Socialinės ir asmeninės problemos atėmė gyvenimo džiaugsmą. Mesijas žino, kas dėl to kaltas. Tradiciškai kaltininku yra paverčiama tam tikra socialinė, ypač tautinė, grupė: žmonijos istorija nusėta genocidų prieš jas. Priešo reikia todėl, kad jo buvimas suvienija. Niekas taip stipriai neleidžia pajusti bendrystės kaip kaltojo nubaudimas, sunaikinimas. Būtent religijų specialistai puikiai žino šį žiaurų socialinės konsolidacijos mechanizmą, nes būtent religija jį išpildo sėkmingiausiu būdu: kito naikinimas stipriausiai vienija tada, kai yra vykdomas Dievo vardu, kai yra vedamas eschatologinių emocijų, t. y. įsitikinimo, kad šis genocidas yra lemiama gėrio kova prieš blogį, visiems laikams išgelbėsianti žmoniją.
Trumpas iškilo tik todėl, kad nurodinėjo priešus, kaltus dėl visų nelaimių. Jis rado priešą, kuris audrina vaizduotę dar labiau nei emigrantai – „giluminė valstybė“ (angl. deep state). Kadangi „deep state“ niekas nematė, priklausymu jai ar jos rėmimu gali būti apkaltintas bet kas. Bet kuris, turintis kitokią nuomonę, gali būti įvardintas jos rėmėju. „Deep state“ yra elito suburtas slaptas organizmas, mus valdantis mums to nežinant, manipuliuojantis, lemiantis mūsų nelaimes. Bet štai pagaliau atsirado žmogus Trumpas, išdrįsęs mesti jam iššūkį. Privalome jam padėti.
Pagalba mesijui įgyvendinti eschatologinę misiją yra neatskiriama nuo vieno ypatingo vidinio virsmo, vykstančio sekėjų sąmonėse. Visi turime sąžinę. Ji mums pasako, kas yra gera, o kas bloga. Šiame tekste nekelsiu klausimo, kas yra sąžinė ir jos šaltiniai. Bet įvardysiu subtilų ir žiaurų procesą: asmeninės sąžinės balsas yra pakeičiamas politinio mesijo balsu.
Visą gyvenimą nugyvenęs antikrikščioniškai ir amoraliai, staiga, o tiksliau – kai nusprendė kandidatuoti į prezidentus, Trumpas tapo aršiu krikščioniškų vertybių gynėju.
Pamename žymiąją Hermanno Göringo frazę: „Aš neturiu sąžinės. Mano sąžinė yra Hitleris.“
Daugybė Trumpo sekėjų galėtų kalbėti taip pat. Tai reiškia, kad jie vykdys bet kokį Trumpo nurodymą kaip Dievo valią. Jie netgi jaus palengvėjimą – visa asmeninė atsakomybė bus perkelta mesijui. Dabar jie bus pasiruošę, jei reikia, žudyti Dievo vardu. Kai asmeninė sąžinė yra pakeičiama politiniu mesiju, žmogus yra įgalinamas pažeisti visas moralines normas, visus 10 Dievo įsakymų ir tuo pačiu galvoti, kad vykdo šventą Dievo valią. Politikas apsigaubia religine dimensija kaip tik tam, kad taptų įmanomas šis žiaurus mechanizmas, sunaikinantis ir žmogaus vidų, ir socialinį gyvenimą.
Galiausiai minia kolektyvinės vaizduotės ir emocijų galia visiškai susitapatina su mesiju, tampa jo kūnu. Trumpas yra instinktyviai perpratęs šį patologinį mechanizmą. Jo kalbose nuolatos aidi motyvas, įgijęs ypač aštrių tonacijų po pasikėsinimo: „Kai mane persekioja nuo deep state priklausantys prokurorai, jie persekioja jus, amerikiečius; kai šaudo į mane, šaudo į jus“ ir t. t. Susitapatinimas su mesiju gimdo susitapatinimo su visuma, su Amerika, su visata, jausmą, ir tai yra religija. Evangelijose ir krikščioniškoje doktrinoje taip pat regime Jėzaus ir jo mokinių tapatinimosi procesą ir visi politiniai mesijai jį bandė pakartoti.
Tačiau skirtumas tarp Jėzaus religijos ir politinių mesijų religijos yra begalinis. Mums iš tiesų reikia charizmatiškų lyderių, politikų-asmenybių, galbūt ir šventųjų politikoje, kokiais buvo, tarkime, Mahatma Gandhis ar ES įkūrėjas Robertas Schumanas. Daug pavardžių neminėsiu, tačiau tautų istorijoje juos galime atpažinti iš kardinaliai priešingo poveikio, nei regime Trumpo atveju.
Tokio plauko lyderiai iškyla tada, kai žmonių psichinės būklės kontrastas su jų jaučiamais poreikiais pasiekia tam tikrą ribą, kai visuomenės psichologinė ir dvasinė frustracija pereina į destruktyvios iškrovos stadiją.
Pastarasis remiasi minios instinktais, o tikri lyderiai geba sužadinti šviesią ir kuriančią fundamentalią emociją. Jie ne tiek sprendžia visas problemas, kiek įkvepia žmonių protus ieškoti sprendimų ir laisvės juos realizuoti. Trumpui reikia priešo, ir be „deep state“ jis yra niekas. Tikras lyderis siūlo bendro gėrio programą, į kurią galėtų įsijungti visi. Niekada jis neuzurpuos asmeninės sąžinės, nes jo poveikis žmogaus sąmonei reikšis kaip laisvės pajauta ir impulsas mąstyti pačiam. Tikro lyderio dėka pasiekta vienybė yra trapi, nes nuausta iš savitarpio pagarbos, pripažinimo, kompromisų ir to, ką jau Aristotelis vadino socialine meile. Pseudoreliginis politinis lyderis sukausto minią į monolitą, kuris aklai vykdys jo ištaras, bet žlugs tuoj po to, kai žlugs lyderis.
Todėl tikrą religinį jausmą išgyvenantys žmonės iš karto atskiria, ar turi reikalą su iškiliu autentišku ir Kūrėjo įkvėptu lyderiu, ar su pavojinga pseudoreligine jo kopija. Tarkim, religingasis respublikonų senatorius Mittas Romney dar visai neseniai patvirtino, kad niekada nebalsuos už Trumpą „dėl jo charakterio“ ir leido suprasti, kokį pavojų amerikiečiams kelia šis žmogus.
Kodėl iškilo Trumpas? Priežastys – dvasinės, psichologinės, antropologinės. Jų čia nenagrinėsiu, bet paminėsiu vieną iš jų. Tokio plauko lyderiai iškyla tada, kai žmonių psichinės būklės kontrastas su jų jaučiamais poreikiais pasiekia tam tikrą ribą, kai visuomenės psichologinė ir dvasinė frustracija pereina į destruktyvios iškrovos stadiją. Dabar matome, kad demokratinis pasaulis nėra nuo to apsaugotas. Jeigu demokratinės šalys norės ateityje išvengti šios katastrofiškos socialinės patologijos, jų politikoje pirmąją vietą turės užimti rūpestis psichine žmonių sveikata. JAV yra demokratija, kurioje psichologinė gerovė pernelyg stipriai kontrastavo su jos ekonominiu modeliu. Trumpo iškilimas buvo laiko klausimas.
Raktinėse valstijose rinkiminė kova vyks balsas į balsą. Jeigu nugalės Trumpas, po kurio laiko Amerikai teks išgyventi skausmingą atsikvošėjimo etapą, kokį išgyvena žmogus po narkotikų sukeltos psichozės. Jeigu laimės Harris, Trumpas nepripažins pralaimėjimo. Ginkluota minia elgsis taip, kaip jis jai lieps, ir kraujas kaitins kraują. Todėl pseudolyderiams ir reikalinga religinė dimensija: Dievas negali pralaimėti. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ši situacija išsispręs dar kitaip. Istorija yra nuausta ne tik iš blogų naujienų, bet ir iš gerų netikėtumų.
