1990 m. kovo 11 d. Lietuva atkūrė savo Nepriklausomybę, taip paspartindama galutinį Sovietų Sąjungos žlugimą, kuris įvyko po 21 mėnesio. Tačiau tą šaltą ankstyvą pavasario dieną Lietuvoje rezultatas toli gražu nebuvo aiškus. Todėl labai svarbu, kad 1991 m. vasarį Islandija žengė drąsų žingsnį ir pripažino Lietuvos nepriklausomybę, o po jos – ir Danija bei kitos šalys.
Jungtinės Amerikos Valstijos, kurios niekada nepripažino Sovietų Sąjungos okupacijos Baltijos valstybėse, tai padarė daug vėliau – 1991 m. rugsėjo mėn., kai jau buvo aišku, kad SSRS niekaip neišgelbėsi.
Per ateinančius dešimtmečius Jungtinės Amerikos Valstijos tvirtai rėmė naujai įkurtas demokratijas Baltijos šalyse, taip pat keliose kitose valstybėse, pavyzdžiui, Gruzijoje ir Ukrainoje. Jos tvirtai rėmė demokratinių visuomenių plėtrą ir Baltijos valstybių integraciją į NATO kaip atramą nuo galimos sovietų agresijos. Žinoma, tai nebuvo daroma vien iš labdaringų sumetimų, bet labiau Jungtinės Valstijos buvo laikomos tvirtais sąjungininkais, o ne imperialistine jėga, pakeičiančia rusus kaip valdovus ir šeimininkus.
Pirmieji įtrūkiai atsirado per pirmąjį Donaldo Trumpo prezidentavimo laikotarpį, kai Amerikos užsienio politika tapo mažiau diplomatinė ir labiau hegemoninė. Visgi dauguma žmonių manė, kad ketveri Trumpo valdymo metai buvo tik tarpinis etapas ir kad kai grįš demokratų prezidentas į valdžią, pasaulis grįš į normalią padėtį.
Tačiau ketveri Joe Bideno metai pasirodė esą intermezzo, o ne atvirkščiai, ir dabar matome, kad pirštinės nuimtos ir D. Trumpo Amerika yra naujosios Jungtinės Valstijos, kurios išliks ilgą laiką. Pasaulis pasikeitė, dabar tai trijų didžiųjų valstybių galios žaidimas, iš kurių viena – Rusija – tapo antrosios – Kinijos – vasale, o trečioji – JAV – greitai virsta autoritariniu monstru su labai didele burna, visiškai negerbiančia partnerių ir draugų. Jai vadovauja prezidentas, apsuptas oligarchų, kurie moka tik vieną kalbą: pinigų.
Žinoma, tai nebuvo daroma vien iš labdaringų sumetimų, bet labiau Jungtinės Valstijos buvo laikomos tvirtais sąjungininkais, o ne imperialistine jėga, pakeičiančia rusus kaip valdovus ir šeimininkus.
Naujasis filmas „Niurnbergas“ pagrįstas Jacko El-Hai knyga „Naciai ir psichiatras“. Ji aprašo nacių lyderio Hermanno Geringo ir amerikiečių psichiatro daktaro Douglaso Kelley sąveiką. Pastarasis bandė suprasti, kaip tokie žmonės kaip Geringas galėjo įvykdyti tokius siaubingus nusikaltimus ir kaip vokiečių tauta, kuri iki 1933 m. atrodė tokia išsivysčiusi, galėjo taip ilgai remti šią siaubingą mašineriją.
Mano nuomone, įdomiausia knygos dalis yra ta, kai dr. D. Kelley atsigręžia į amerikiečių visuomenę ir daro išvadą: „Esu visiškai įsitikinęs, kad net Amerikoje yra žmonių, kurie mielai peržengtų per pusės amerikiečių tautos lavonus, jei galėtų įgyti likusios pusės kontrolę“... […] Šiandien Amerikoje mažai kas galėtų užkirsti kelią nacių tipo valstybės sukūrimui.
Paskutinius savo gyvenimo metus D. Kelley praleido įspėdamas apie tokį įvykių posūkį, atkreipdamas dėmesį, kad „vidutinis amerikiečių emocinis amžius yra siaubingai žemas“. […] Nenoriu to sakyti – beveik bijau tai pripažinti – bet viskas, ką žinome, rodo, kad didžiosios dalies amerikiečių emocinis amžius yra tarp 5 ir 7 metų.“
Jei kas nors keliavo po Jungtines Amerikos Valstijas, ypač po tas vietas, į kurias europiečiai turistai beveik niekada nevažiuoja, pavyzdžiui, po Dakotas, Kanzasą, Montaną ir Vajomingą, žino, kad ten gyvenantiems žmonėms Europa yra kita planeta, o Kalifornija ir Niujorkas – Sodoma ir Gomora. Tačiau būtent šie žmonės balsuoja už D. Trumpą, nuoširdžiai tikėdami, kad jis yra tikras krikščionis ir kad jis nemeluoja – kaip neseniai interviu metu sakė viena moteris: „Ne, žinoma, jis nemeluoja, jo socialinis tinklas vadinasi „Truth Social“, ar ne?“
Pasaulis pasikeitė, dabar tai trijų didžiųjų valstybių galios žaidimas, iš kurių viena – Rusija – tapo antrosios – Kinijos – vasale, o trečioji – JAV – greitai virsta autoritariniu monstru su labai didele burna, visiškai negerbiančia partnerių ir draugų.
Ką matome dabar yra šalis, kuri geriausiu atveju ritasi žemyn kalno šlaitu autoritarizmo link, o galbūt ir diktatūros link. Tačiau tai taip pat reiškia, kad mūsų optimistinis ir vaikiškas įsivaizdavimas apie Jungtines Amerikos Valstijas kaip mūsų didžiąją draugę išnyko, nuplautas nesąmonių cunamio, išsiliejusio iš D. Trumpo burnos.
Taip pat matome, kad daugelis amerikiečių mėgsta tai, ką jis daro, mėgsta jo grubią ir maloningą manierą, jo „užsičiaupk, kiaulyte“ ir „griebk jas už putės“ pastabas, ir patys pradeda kartoti šį elgesį. Replikos socialinėje žiniasklaidoje po Renee Good nužudymo viso pasaulio akivaizdoje yra absoliučiai pasibjaurėtinos.
O dabar jis nori Grenlandijos! Ir grasino norintis ją gauti iki birželio, nes kitaip nustatys dar didesnius muitus šalims, kurios drįso nusiųsti NATO pajėgas į Grenlandiją. Šalims, kurios yra tos pačios NATO Aljanso, įkurto 1948 m. siekiant ginti demokratiją Europoje ir už jos ribų, narės.
Dabar Lietuvos eilė parodyti solidarumą su viena iš pirmųjų šalių, 1991 m. pripažinusių Lietuvos nepriklausomybę, Danija.
Į tai gali būti tik vienas atsakymas, ypač iš tokios šalies kaip Lietuva. Dabar Lietuvos eilė parodyti solidarumą su viena iš pirmųjų šalių, 1991 m. pripažinusių Lietuvos nepriklausomybę, Danija.
Siųsti karius į Grenlandiją nepaisant Jungtinių Valstijų, sukelti D. Trumpo pyktį ir įtikinti kitas šalis sekti šiuo pavyzdžiu. Vienintelė kalba, kurią D. Trumpas supranta, yra galios kalba, kurią paprastai naudoja mafija. Juk visgi jis tik įtartinas nekilnojamojo turto brokeris, kuris sugebėjo įsitvirtinti savo pozicijoje dėka lygiai taip pat amoralaus verslo ir emociškai nesubrendusių amerikiečių rinkėjų.
