Pasijutau, tarsi mane aplankė déjà vu, kai reakcijos į mano straipsnį apie Charlieʼį Kirką, paskelbtą LRT, apėmė raginimus atleisti mane iš darbo Vytauto Didžiojo universitete ir atimti Lietuvos pilietybę.
Aš tai jau esu patyręs. Prieš 15 metų išleidau knygą apie holokaustą Lietuvoje, kurioje palyginau maždaug 95 proc. Lietuvos žydų nužudymą čia, šalia jų namų, su maždaug 85 proc. Olandijos žydų nužudymu, juos įkeliant į traukinius ir išvežant į naikinimo stotis.
Traukiniai, kurie „visada važiavo laiku“, kaip vėliau tvirtino Eichmannas. Nepaisant mano bandymų paaiškinti, kodėl holokaustas Lietuvoje buvo toks žiaurus, per vieną dieną beveik tūkstantis lietuvių pareikalavo mane išsiųsti iš šalies ar netgi dar blogiau.
Gera žinia yra tai, kad nuo tada holokaustas tapo daug labiau pripažinta juoda Lietuvos istorijos puslapio dalimi. Ypač jauni žmonės žino, kas įvyko ir kokiu mastu lietuviai aktyviai dalyvavo. Važiuojant per šalį matyti vis daugiau ženklų, nukreipiančių į žudynių vietas, o kai kurie iš jų atvirai nurodo „žydų genocidą“. Daug kas pasikeitė, pagaliau vyksta šios nacionalinės nelaimės įsisavinimas. Lietuvos žydų istorijos tragedija palaipsniui tampa Lietuvos tragiškos istorijos dalimi.
Tačiau tai nereiškia, kad tolerancija kitoms nuomonėms tiek pat išaugo. Atvirkščiai, reakcija į mano straipsnį rodo, kad daug kas liko nepakitę ir kad prieštaravimas kai kurių grupių nuomonėms vis dar sulaukia iš esmės nedemokratiškų ir totalitarinių atsakymų. Nėra prasmės kartoti visų reakcijų, jų per daug, bet galiu pateikti keletą pavyzdžių, iliustruojančių tai, ką turiu omenyje:
„Kaip toks asilas gali būti profesorius? […] Išsikraustyk iš Lietuvos ir iš universiteto, čia nėra vietos tokiems šunsnukiams, kurie plauna studentams smegenis, o vėliau interviu metu nesugeba pateikti argumentų, remiasi kažkokiais iškreiptais įsitikinimais.“
Arba, pavyzdžiui, įprasta „paslėpta“ antisorosinė (ir todėl iš esmės antisemitinė) tirada: „Nenuostabu, kad universitetuose dirba begalė fašistų. Juk įvairūs Soroso fondai įpareigoja tokius nesiskutusius barzdylas vykdyti indoktrinaciją, o ne mokymąsi.“
Problema ta, kad tokios reakcijos rodo, jog demokratija ir politinė tolerancija Lietuvoje dar nėra pasiekusios brandos. Taip reaguoja ne tik šis „silpnas“ visuomenės sluoksnis, siekiantis uždrausti viską ir visus, kas prieštarauja jų – dažniausiai fundamentalistiniams – požiūriams. Tai yra visuomenės, kurioje bet kas, drįstantis pareikšti „netinkamą“ nuomonę, yra nedelsiant baudžiamas, išraiška.
Viskas labai paprasta: nereikia išlįsti iš minios ir drįsti būti kitokiam. Kaip kitaip paaiškinti, kad Lietuvos parlamentas surengė tylos minutę vyrui, kuris tikrai nenusipelnė tokios garbės ir apie kurį dauguma parlamento narių tikriausiai niekada nebuvo girdėję iki jo mirties?
Ir čia slypi pavojus: Lietuva susiduria su neaiškiais laikais ir, deja, dalis to neaiškumo slypi ne Rytuose, o už vandenyno, kur prezidentas siautėja ir yra pasiryžęs paversti „demokratijos švyturį“ savo asmenine feodaline valda.
Žmonės pavertė tą vyrą, turėjusį žeminančias pažiūras, didvyriu, šventuoju, net nežinodami, kas jis iš tiesų buvo. Net tik dalies to paties žmogaus tamsiosios pusės atskleidimas sukėlė reakciją, kuri yra netinkama demokratinei valstybei. Ir čia slypi pavojus: Lietuva susiduria su neaiškiais laikais ir, deja, dalis to neaiškumo slypi ne Rytuose, o už vandenyno, kur prezidentas siautėja ir yra pasiryžęs paversti „demokratijos švyturį“ savo asmenine feodaline valda. Daugelio reakcija yra jam pataikauti, parodyti savo lojalumą kartais gana bjauriais būdais.
Kas nesudrebėjo, pamatęs susitikimą, kuriame technologijų pramonės lyderiai gyrė Donaldą Trumpą tik todėl, kad bijojo dėl savo piniginių? Ši scena man priminė diktatoriaus Idi Amino kabineto posėdžius Ugandoje 1970-aisiais, kur kiekvienas prie stalo sėdintis žmogus žinojo, kad rytoj jis gali būti paaukotas Nilo krokodilams.
Nuolankus elgesys su norinčiuoju tapti diktatoriumi niekada neduoda norimų rezultatų. Prisiminkite Lietuvos aktyvistų frontą, kuris 1940-ųjų pradžioje turėjo savo bazę Berlyne ir buvo dar labiau antisemitiškas nei naciai, tikėdamasis, kad jo nuolankumas galiausiai padės atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
Tačiau naciai turėjo visiškai kitus planus – lietuviai turėjo būti deportuoti į Sibirą, nes jie nebuvo pakankamai „arijai“. Tai turėjo būti vokiečių žemė. Taigi visas šitas pataikavimas neturėjo jokio kito rezultato, kaip tik sugadinti tautos pasididžiavimą ir įvaizdį daugeliui ateinančių kartų.
Pažvelkite, kas vyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur meistriškas populistas ir manipuliatorius buvo iškeltas į trampizmo kankinio poziciją. Kur demokratija yra rimta grėsmė ir kur per mažiau nei metus buvo įvestas akivaizdžiai autoritarinis valdymo stilius.
Tikrai, pamirškite apie JAV pagalbą Lietuvai, to nebus. Nepakliūkite į tuos pačius spąstus kaip prieš 85 metus, nuo kurių pasekmių šalis vis dar atsigauna. Drįskite būti kitokie ir drįskite kalbėti – tik tai gali išgelbėti Lietuvos demokratiją ir neleisti jai sekti Vengrijos ar Slovakijos pavyzdžiu.
