Sausis mums jau seniai nėra tiktai mėnuo. Sausis leidžia mums džiaugtis laisve ir ją švęsti. Prisimindami tragiškus įvykius neišvengiamai kartu analizuojame, ką mums šiandien duoda Laisvė, ką reiškia prieš 34 metus sužibę prie Seimo ir Televizijos bokšto laužai, ką reiškia po tankais ir nuo kulkų kritusių žmonių aukos – kas ir kur be jų šiandien būtume mes?
LRT TELEVIZIJOS laidoje „LRT forumas“ dalyvavęs architektas, grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas pasidalijo prisiminamais iš 1991-ųjų Sausio 13-osios – tą naktį jis praleido būtent LRT patalpose. Nors tai įvyko lygiai prieš 34 metus, jis ir šiandien pamena, su kokiu brutalumu sovietų kariai tuometinius darbuotojus išgrūdo iš pastato.
„Vyko toks brutalus mūsų iškeldinimas iš šitų patalpų. Užpuolė mus Pskovo divizijos padalinys „Alfa“ atrodo, dabar jau nepamenu, visus darbuotojus išvedė lauk ir tas patalpas visas užėmė.
Man asmeniškai tai vos nekainavo gyvybės, nes mes buvome užsirakinę, jie negalėjo įeiti. Tai pradėjo su automatais šaudyti per duris. O tada šalia buvo mūsų toks nedidelis štabas, nes tada buvau Lietuvos televizijos direktorius. Buvo, turbūt, jau pusė dviejų nakties. Šalia buvo ir Arvydas Ilginis, ir Aušra Lukošiūnienė. Pajutau, kad reikia vis dėlto prisiimti tą atsakomybę ir tada pradėjau šaukti, kad nebešaudykit, mes pasiduodame“, – prisiminimais dalijosi A. Kaušpėdas.
Jis pasakojo netikėjęs, kad į darbuotojus galėtų pasipilti kulkos, tačiau tos nakties įvykiai pakrypo visiškai kitaip.
„Jiems (sovietų kariams – LRT.lt) ta gyvybė nėra labai didelė vertybė“, – sakė A. Kaušpėdas.
Šiandien, prisimindamas Sausio 13-osios įvykius, grupės „Antis“ lyderis sako puikiai suvokiantis laisvės kainą.
„Tai mums neleidžia užmiršti, kas yra laisvė. Dabar visi įvykiai Ukrainoje – mes stebime juos ir visą laiką labai empatiškai išgyvename. Laisvės privalumus mes puikiai jaučiame, žinome, nes iš tikrųjų esame laisvi žmonės ir galime tuo didžiuotis, kad po 34 metų tokie esam. Išlaikėme savo laisvę, tačiau nerimas labai yra didelis, kad galime ją prarasti. Turime vis dėlto susitelkti ir sugalvoti būdų, kaip ją apginti“, – tikino A. Kaušpėdas.
Prof Gailienė: esame sveikimo kelyje
Vilniaus universiteto (VU) profesorė, psichologė Danutė Gailienė jau daugiau nei du dešimtmečius tiria politinių represijų padarinius. Pasak jos, ne tik Sausio 13-osios nakties įvykiai, bet visa sovietų okupacija Lietuvos žmonėms paliko didelę traumą, o su tokiais didžiuliais išgyvenimais šaliai reikia mokėti gyventi, su trauma tvarkytis. Žvelgdama į Lietuvos nueitą kelią ji tikino, kad šioje srityje nuveikta iš tiesų daug.
„Pasidžiaugti reikia tuo, kad esam tikrai įveikos kelyje, sveikimo kelyje. Tai nėra savaime suprantama, čia yra labai svarbus dalykas, todėl, kad kai mes pasižiūrime į kitas šalis, yra labai nesveikų būdų, kaip visuomenė tvarkosi su traumomis. O ką reiškia – sveiku keliu? Tai reiškia, kad mes Lietuvoje sistemingai siekiame tiesos ir teisingumo, kad mes siekiame įvardinti istorinę tiesą, kaip buvo, kas buvo, ko nebuvo, kur mūsų atsakomybė.
Palaipsniui per tuos metus į tą procesą įsijungia vis daugiau visuomenės. Iš pradžių buvo tiktai liudijimai nukentėjusiųjų, tremtinių ir panašiai. Tada atsirado pirmieji moksliniai tyrimai. Visa tai vyko tokiame labai didelio skepsio fone. Aš pati viską atsimenu. Skepsis buvo labai didelis todėl, kad tuo metu, kai mes pradėjome tyrimus prieš 20 metų ir daug daugiau, tai bendroji nuostata tokia buvo: ne, nereikia po praeitį kapstytis, nepradėkite. Konkrečiai mano doktorantams buvo sakoma, kad čia ne disertabili tema, kam tu eini į tokius įtartinus...? Dabar skamba neįtikėtinai, bet tikrai taip buvo“, – prisiminė D. Gailienė.
Toks anuometinis visuomenės požiūris, pasak VU profesorės, labai akivaizdžiai rodo, kad laisvė ir nepriklausomybė lietuviams tuo metu nebuvo savaime suprantamas dalykas. Šiandien matome visiškai kitokią Lietuvą, kitokią visuomenę: palaipsniui prie istorinės tiesos atkūrimo prisidėjo mokslininkai, menininkai, kitos grupės.
„Mums juk labai svarbu, kad būtų polifonija, kad būtų įvairios grupės, įvairūs balsai, kad būtų diskusija. Bet kad ji būtų demokratiška, civilizuota. Tai iš tos pusės žiūrint, mes esam labai laimingoje padėtyje, labai gerame kelyje“, – įsitikinusi VU profesorė.
Tiesa, ji pridūrė, kad darbas toli gražu nėra baigtas, liko daug nepasakytos tiesos, neįvykdyto teisingumo. Vis dar yra politinių represijų traumas patyrusių žmonių, kurie šiandien jaučiasi sužlugdyti.
Sausio 13-osios pergalė mums atvėrė daug kelių
Pašnekovams antrino Lietuvos istorijos instituto direktorius Aurimas Švedas, kurio teigimu, per šiuos nepriklausomybės dešimtmečius kito ir pačios Sausio 13-osios reikšmė. Nenuginčijamai šios nakties įvykiai yra viena tų patirčių, kuri pakeičia žmogaus, visuomenės arba valstybės gyvenimą. Pasak istoriko, kuo daugiau laiko praeina nuo tokių įvykių, tuo daugiau informacijos mes apie juos sužinome, tuo didesniu baisumu tokie įvykiai atsiskleidžia.
„Tačiau Sausio 13-oji tiems, kurie buvo šitų įvykių epicentre, buvo visiškai akivaizdi didžioji istorinė patirtis, kuri laužė mus, kuri lipdė mus iš naujo. Šiuo atveju, aš sakyčiau, kad Sausio 13-osios, kaip istorinio įvykio, poveikį mums galima prilyginti žemės drebėjimo sukeltai seisminei bangai, kuri toliau sklinda ir vis dar veikia mūsų gyvenimus. Tik tiek, kad mes, permąstydami savo santykį Sausio 13-ąja, netekčių, mirčių sukrėtimo, trauminės patirties siužetą apmąstome, taip pat ir prisimename. Bet tuo pat metu pradedame kalbėti apie moralinę pergalę, apie vieną iš didžiausių ir mums labai daug kelių atvėrusią pergalę, kurią kažkuria prasme galima prilyginti Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios datoms“, – sakė Lietuvos istorijos instituto direktorius.
Tai netruko pastebėti ir Sausio 13-osios įvykius iš toli matę arba iškart po jų mūsų šalyje lankęsi užsienio šalių piliečiai. Buvęs britų prekybos rūmų Lietuvoje valdybos pirmininkas Chrisas Butleris į Lietuvą atvyko pačios nepriklausomybės atkūrimo aušroje – 1994-aisiais. Laidoje „LRT forumas“ jis pasakojo, kad iki tol jam kaip užsieniečiui, šalies, kuri nepatyrė priespaudos ir okupacijos, piliečiui laisvė buvo savaime suprantama būsena, apie kurią jis retokai susimąstydavo. Šiandien jis Sausio 13-osios įvykius vadina laisvės mokykla.
„Gimiau laisvoje šalyje, buvau laisvas žmogus ir kol aš neatvažiavau į Lietuvą, tai aš apie tai gal nelabai daug pagalvodavau. Tiesiog taip buvo visada. Ilgai buvo. Atvykus man iš karto užkliuvo ši mintis, kad aš dabar bendrauju su žmonėmis, kurie prieš 3 metus nebuvo laisvi. Tai padarė man tokį didelį įspūdį, kad aš pradėjau pats mąstyti šiek tiek apie tai, ką tai reiškia man, kodėl žmogus turi būti laisvas? Ar tai labai svarbu, ar yra kitų vertybių šitam gyvenime? Ir aš priėjau prie išvados, kad tai yra numeris vienas, ir tai nutiko būtent Sausio-13-osios dėka“, – sakė. Ch. Butleris.
Esame nepalyginamai laimingesnė šalis
Laidoje dalyvavusi sociologijos mokslų daktarė Giedrė Plepytė-Davidavičienė pabrėžė, kad ir tyrimų duomenys šiandien rodo, jog po Sausio 13-osios įvykių praėjus 34 metams Lietuvos visuomenė tapo laimingesnė, gerokai pasikeitė gyventojų emocinė kultūra.
„Tarkime, sovietmečiu laimė buvo, turbūt, dažnai tokia represuota. Buvo gana pavojinga reikšti laimę, nes truputėlį su grėsme kažkokia tai buvo irgi asocijuojama. Dabar mes nebebijome tų teigiamų emocijų reikšti, mes pasitikime labiau savimi, mes saugesni, saugumas gerokai didesnis atsirado lyginant su tuo, kas buvo anksčiau. Dėl to, aišku, tas laimės lygis yra didesnis.
Kita vertus, galvojant apie tą laimės lygį, galime pasižiūrėti, kad jaunesni Lietuvos gyventojai yra daug laimingesni nei vyresni (pernai pagal jaunimo iki 30 metų amžiaus laimės indeksą Lietuva atsidūrė pirmoje vietoje – LRT.lt). Tai vėlgi gali rodyti du dalykus: kad iš tikrųjų gyvenimo sąlygos Lietuvoje tikrai labai pagerėjo, o tai yra ir savirealizacijos galimybės, ir laisvės galimybės, ir gyvenimo kokybė, ir saugumas. Bet, kita vertus, turime pamatyti ir tai, kad atsiranda ta emocinė lygybė arba laimės nelygybė, kad vyresni žmonės išlieka nelaimingi“, – dėmesį atkreipė sociologijos mokslų daktarė.
Jai antrino ir Ch. Butleris, kuris prisiminė, jog pirmųjų vizitų į Lietuvą metu pastebėjęs, jog mūsų šalies gyventojai labai retai šypsosi.
„Buvo balandis tada, kai pastebėjau, kad nesvarbu, jog 3 metus turite laisvę, trykštate – o žmonės nedaug šypsosi. Grįžau liepą, jau matau šypsenų. Klausiu kolegos, kas vyksta, ar taip gerai sekasi. O man sako – ne, čia dėl vasaros. O viso to potekstė – kad po daugiau nei 30 metų tikrai yra daugiau šypsenų gatvėje, visuomenėje“, – pastebėjimu dalijosi Ch. Butleris.
Su jaunimu apie Sausio 13-ąją reikia kalbėti kitaip
Tiesa, praėjus 34 nepriklausomybės metams Lietuvoje užaugo visa karta, kuri gimė po Sausio 13-osios įvykių, ir ji tiek apie sovietų represijas, tiek apie pačius tragiškus minimos nakties įvykius žino tik iš vadovėlių ar pasakojimų. Istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) švietimo akademijos vicekancleris Mindaugas Nefas laidoje atkreipė dėmesį, jog kalbėjimas su šia karta apie Sausio 13-osios įvykius yra kitoks.
„Jiems emocija, kurią pasakoja ar tai amžininkai, ar tai mokytojai, yra jau istorinis įvykis. Buvo visiškai kitaip, kai aš mokiausi mokykloje. Kiekvienais metais Sausio 13-ąją pagal tokį kolektyvinį scenarijų visoje Lietuvoje vaikai piešdavo piešinius. Galima juos surasti, kurie buvo ir siunčiami į Seimą iš įvairiausių Lietuvos mokyklų. Ir nesvarbu, ar ten yra piešinys iš Anykščių, ar iš Mažeikių, ar iš Telšių – visi piešia lygiai tą patį: televizijos bokštas, tankas, žmonės, spygliuota viela. Visur tai kartojasi.
Šiais laikais jau vaikų piešiniuose atsiranda daugybė įvairiausių kitų motyvų, nes natūralu, kad jie tų vaizdinių nebėra tiek daug matę, kiek mes esame. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mes turime kartą, kuri jau turi visiškai kitą distanciją su šituo įvykiu, ir vien kalbėti, koks buvo, sakykime, vienybės jausmas arba kaip buvo baisu, jau neužtenka“, – įsitikinęs M. Nefas.
Pasak jo, šiandien jaunam žmogui svarbu racionaliai suvokti, ką davė mums Sausio 13-osios įvykiai, kodėl tomis dienomis rinkosi beginkliai žmonės prie strateginių šalies objektų jų ginti, ką jie mums iškovojo, kokie įvykiai sekė po to.
„Ir dar vienas svarbus momentas – mes dažnai istoriją ir šituos istorinius įvykius mėgstame pavaizduoti per tokią politinio elito prizmę, žmonių, kurie užėmė labai svarbias pareigas. Tai irgi yra distancija su istoriniu įvykiu, tolina tai, todėl aš, kai dirbdavau mokytoju, stengdavausi atrasti istoriją, kurią pasakoja paprastas žmogus. Vienais metais su mokiniais kalbėjome apie Vytą Lukšį, savanorį, kuris saugojo Spaudos rūmus, kitais metais – apie gydytojus, kurie slėpė sužeistuosius, apie tuos žmones, kurių kartais istorijos ištirpsta. Aš spėju, kad tada jaunas žmogus pradeda galvoti, kad gal ta istorija nėra tokia tolima, gal tai yra istorija, kuri galėtų pasikartoti, jeigu mes tos laisvės negintume“, – kalbėjo M. Nefas.
Mes nebe Europos provincija
1990-aisiais apklausos ir tyrimai rodė, kad skurdas buvo vadinama viena didžiausių šalies problemų. Šiandien apklausų rodikliai gerokai pasikeitę ir jie rodo, jog išgyvename aukso amžių. A. Kaušpėdas, remdamasis ekonomikų vertinimais, tikino su tuo sutinkantis.
„Aš manau, kad pats didžiausias per tuos metus pasiektas rezultatas yra tas integralumas, kad mes esam ir NATO, ir Europos Sąjungos nariai, ir įsivedėme eurą, ir Šengeno erdvės visus privalumus turime. Esame tokie šimtaprocentiniai europiečiai“, – įsitikinęs A. Kaušpėdas.
Kartu jis atkreipė dėmesį, kad šiandien iš sovietinės priespaudos išsivadavusių šalių, tokių kaip Lietuva, Latvija, Estija, politikai Europoje užima aukštus postus.
„Mes dabar jaučiamės ne kaip Europos kažkokia provincija, bet metropolija. Tas jausmas iš tikrųjų saugumą labai padidina ir kelia pasididžiavimo jausmą“, – kalbėjo architektas, grupės „Antis“ lyderis.
Jam antrino ir VU profesorė D. Gailienė, kuri pridūrė, kad šis saugumo jausmas šiandien yra be galo svarbus žmonėms, kurie patyrė sovietines represijas. Ne retam gerai pažįstamas anuometinis vaizdelis, kai dažnai šeimose vyravo alkoholizmas, vaikai augo kiemuose ir jautėsi niekam nerūpintys. Anuomet ir savižudybių mąstai šalyje buvo milžiniški. Tai, anot profesorės, yra to meto priespaudos išdava.
„Buvo šeimose stigma, paslaptis ir dabar tik žmonės išdrįsta apie tai kalbėti, apie tą reflektuoti. O tas jausmų nerodymas yra tiesiog peilis mums. Nebuvo įpročio reikšti jausmus, ieškoti pagalbos. Kai mes dabar ieškome būdų, kaip teikti pagalbą, tai vienas iš dalykų, kurį reikia įveikti – tą herojišką Marytės Melnikaitės kompleksą „aš pats, aš pati, aš viską galiu“.
Aš noriu pasakyti, kaip gerai, kad mes taip gerai gyvename, kad galime dabar ramiai kiekvienas apie savo gyvenimą mąstyti, savo santykius permąstyti, savo nuostatas pakeisti“, – džiaugėsi prof. D. Gailienė.
Išgelbėjome Europos laisvės idėją
Visi pašnekovai sutartinai pabrėžė dar vieną svarbų laisvos tautos aspektą – galimybę atvirai kelti į viešumą problemas, jas analizuoti, ieškoti sprendimų. Problemų viešinimas totalitarinėse ir autoritarinėse valstybėse ir šiandien yra tabu, ypač jei klausimas glaudžiai susijęs su politine valdžia ir jos darbais.
Profesorė atkreipė dėmesį, kaip visai šalia Lietuvos esančios valstybės tvarkosi su istorine atmintimi ir tautos patirtomis traumomis.
„Daug bendravau su kolegom Sakartvele, tai jie tiesiog verkte verkia, kad jie negali laisvai apie savo istorinę praeitį reflektuoti. Pas juos yra herojinis kanonas. Jeigu neatitinka pasakojimas herojinio kanono – nėra jokių šansų“, – dėmesį atkreipė prof. D. Gailienė ir pridūrė, kad, jos nuomone, iš 15 respublikų, kurios kažkada sudarė Sovietų Sąjungą, tikrąją laisvę, demokratiją sukurti sugebėjo tik trys: Lietuva, Latvija, Estija.
Visi laidos dalyviai sutiko, kad Lietuva tame to įvykių kontekste sugebėjo pasinaudoti galimybe atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos.
„Mes išsigelbėjome patys, bet kažkuria prasme išgelbėjome Europos laisvės idėją“, – sakė Lietuvos istorijos instituto direktorius A. Švedas.
Šiandien įžvelgia lyderių stoką
Tiesa, Sausio 13-osios įvykių liudininkai pamena, kokia tuo metu buvo vieninga tauta, šviesūs ir įkvepiantys judėjimo už Nepriklausomybę lyderiai. Šiandien dažnas jų tikina pasigendantis to laiko vienybės dvasios, junta lyderystės stoką.
„Kitas svarbus dalykas, lyginant su 1990-1992 m., pačia pradžia nepriklausomybės, yra mūsų pasitikėjimas nacionalinėmis institucijomis. Aš prisimenu, pasitikėjimas žiniasklaida 1990 m. turbūt buvo vos ne 100 proc., daba nukrito. Politinėmis partijomis, Seimu, Vyriausybe – tomis nacionalinėmis institucijomis, kurios yra labai svarbios, jomis to pasitikėjimo trūksta. Lygiai tas pats ir su tais lyderiais – yra jų trūkumas ir pasitikėjimas lyderiais šlubuoja“, – pabrėžė sociologijos mokslų daktarė G. Plepytė-Davidavičienė.
Visgi VDU švietimo akademijos vicekancleris M. Nefas atkreipė dėmesį, jog skiriasi tiek laikmetis, tiek vieno žmogaus prieš visuomenę svoris. Tuo metu, byrant Sovietų Sąjungai, iškilo ir tautą vedė ryškios asmenybės: Lenkijoje – Lechas Walensa, Lietuvoje – prof. Vytautas Lansbergis. Šiandien, pasak jo, turėtume daugiau gręžtis ne į vieno žmogaus, o bendruomenės svarbą.
„Mes atėjome iš tos sistemos, kur svarbus yra vienas asmuo, nėra svarbi bendruomenė, ir mes šiais laikais vis dar turime tą norą, kad ateitų kažkoks vadas ir viską sutvarkytų. Apklausos tai patvirtina – prezidento institucija yra vertinama visuomet daug geriau, politinės partijos, Vyriausybė, Seimas yra pasitikėjimo pačioje apačioje ir tarsi taip mes sakome, kad va, ateitų stiprus lyderis, tvotų kumščiu į stalą ir viskas susitvarkytų čia. Manyčiau, tai yra vienas iš tokių mūsų mąstymo aspektų, kuris dar irgi turėtų pasikeisti“, – įsitikinęs M. Nefas.
Visą pokalbį rasite LRT Forumo vaizdo įraše.
Parengė Laura Adomavičienė
