Sena lietuviška patarlė sako: neik su velniu obuoliauti. „Neprovokuokime Rusijos, būkime pragmatiški“, – kartoja buvę TSKP ir komjaunimo veikėjai, ir ne tik. Esą viskas priklauso tik nuo mūsų: jei neduosime preteksto, Rusija neva niekada nesikėsins į svetimą teritoriją. Nuolat kuriamos patogios agresoriui legendos – kad Ukraina su NATO „išprovokavo“ vadinamąją specialiąją karinę operaciją, o Suomija kadaise pati užpuolė taikingą Sovietų Sąjungą.
Tačiau Rusiją „suerzinome“ dar 1990 m. kovo 11-ąją, kai atsisveikinome su SSRS. Vėliau, įstoję į ES ir ekonominiais bei socialiniais parametrais pralenkę „tautų kalėjimo“ šeimininkus, mes ir toliau „provokuojame“ Rusiją.
„Kas jums leido taip gerai gyventi?“ – tokiais žodžiais, riebiais dažais užrašytais ant užgrobto namo sienos, Rusijos kariai reagavo pamatę, kaip gyvena eiliniai ukrainiečiai.
Viena esminių Putino sprendimo užpulti Ukrainą priežasčių buvo baimė, kad, pasirinkę demokratijos kelią, ukrainiečiai pradės gyventi geriau nei „tvirtos rankos“ valdoma „motina Rusija“ ir parodys pavojingą pavyzdį jos gyventojams. Kas tada?
Tiesa, Ukrainoje Kremliui vienas dalykas iš dalies pavyko – per savo įtakos agentus ir nuo didelių turtų apsvaigusius vietinius oligarchus skatinti korupciją. Tačiau ukrainiečiai demokratinio pasirinkimo neatsisakė ir, akivaizdu, neatsisakys niekada.
Taigi, jei tikrai norėtume „neprovokuoti ir neerzinti“ Rusijos, turėtume tiesiog atsisakyti nepriklausomybės, visų pasiekimų ir „pragmatiškai“ patys pasisiūlyti vėl tapti imperijos dalimi. Jokie tarpiniai sugyvenimo su kriminaliniu kaimynu variantai nesuveiks. Tai vis dėlto pragmatiškumas ar baimė dėl galimos „provokacijos“ pasekmių? Tai suprantama: koks normalus žmogus nori kariauti, dar ir su nemaža tikimybe žūti? Ir aš to nenoriu, todėl ruošiuosi karui.
Suvokiant Kremliaus šeimininko prigimtį ir imperine bacila sergančią Rusijos visuomenę, reikia pripažinti: šį kartą „prisitaikyti“ ar kolaboruoti, kaip 1940 m., nepavyks. Žmogiškųjų nuostolių statistika mus okupavus būtų visai kitokia. Bučos pavyzdys tai aiškiai parodė – be jokio preteksto buvo žudomi eiliniai žmonės – „broliai“ – slavų „stačiatikių“ rankomis.
Jei tikrai norėtume „neprovokuoti ir neerzinti“ Rusijos, turėtume tiesiog atsisakyti nepriklausomybės, visų pasiekimų ir „pragmatiškai“ patys pasisiūlyti vėl tapti imperijos dalimi. Jokie tarpiniai sugyvenimo su kriminaliniu kaimynu variantai nesuveiks.
Kiekvienas mūsų nuolankumo, pasirengimo „derėtis“ ar kitoks tariamai tolerantiškas veiksmas Kremliuje suprantamas kaip silpnumas ir bailumas. O tai ir yra tikrasis pretekstas užpulti, tereikia tinkamai pasiruošti. Rusijos istorija rodo viena – ji arba kariauja, arba ruošiasi kitam karui su kaimynais… Ir ne tik. Niekas Vakaruose nenorėjo matyti, kad tuo metu, kai dar premjeru būdamas Dmitrijus Medvedevas eiliniams Rusijos gyventojams ciniškai pareiškė, kad „pinigų nėra, bet jūs laikykitės“, valstybė jau buvo sukaupusi daugiau nei 500 mlrd. JAV dolerių rezervą. Šis fondas buvo formuojamas ne socialinėms problemoms spręsti, o galimoms rengiamo konflikto pasekmėms amortizuoti ir karui finansuoti.
Taigi Rusija mus gali užpulti ne todėl, kad ją išprovokuosime, o tada, kai ji sustiprės ir bus pasirengusi kitai geopolitinei vagystei. Vienintelis iš tiesų pragmatiškas mūsų valstybės ateitį užtikrinantis veiksmas – didinti tokių užmačių kainą, t. y. demonstruoti savo atsparumą ir stiprinti atgrasymą kartu su NATO partneriais.
Rusijos istorija rodo viena – ji arba kariauja, arba ruošiasi kitam karui su kaimynais… Ir ne tik.
Būtent todėl skiriame rekordiškai daug lėšų krašto gynybai, tačiau to gali nepakakti. Nei procentai, nei karinė technika patys savaime nekariauja – priešą pirmiausia stabdo žmonės, t. y. jų valia ir ryžtas priešintis.
Politikai, skyrę tokias lėšas kariuomenei, neturėtų savęs raminti, kad viską jau padarė. Visi turim demonstruoti susitelkimą ir ryžtą, kad priešas suprastų ir įvertintų didžiulę savo imperinių užmojų kainą. Nori taikos – ruoškis karui. Taigi darykime viską, kad kariauti nereikėtų – štai kur slypi tikroji pragmatika.
