Žvelgdami į dabarties istorinį laikotarpį iš ateities perspektyvos mes galime labai nustebti, kiek mažai dėmesio sulaukė dirbtinio intelekto plėtojimo procesas. Šiuo metu pasaulis gyvena teze, kad dalyvaujame lenktynėse, kuriose turi būti kaip įmanoma mažiau saugiklių. Kada tylus nerimas ir bejėgystė pavirs aiškesne socialine kritika ir politiniu pasipriešinimu?
Gegužės 25-ąją popiežius Leonas XIV paskelbė pirmąją savo encikliką „Magnifica Humanitas“. Sąmoningai pasirinkta diena, žyminti 135-erius metus nuo bendravardžio popiežiaus Leono XIII enciklikos „Rerum Novarum“, kurioje šis kritiškai įvertino industrializacijos epochos padarinius žmogaus būklei ir nubrėžė katalikiškosios socialinės politikos gaires.
„Maginifica Humanitas“ savo užmoju taiko į būtent tokios, technologinį progresą kritiškai įvertinančios ir dabarties žmogaus būklę apibendrinančios pozicijos išskleidimą. Leonas XIV pabrėžtinai tvirtina, kad nelaiko dabartinio dirbtinio intelekto vystymo proceso nei gėriu, nei blogiu, bet bando atkreipti dėmesį į kontekste tvyrantį žmogaus klausimą.
Ar dirbtinis intelektas vystomas tam, kad pagerintų daugelio pasaulio žmonių būtį? Ar galima jį plėtoti ne kaip ginklą, o kaip pagalbinę priemonę? Kodėl šiose technologinėse lenktynėse primygtinai siūlomas ne racionalumo, neribotos konkurencijos principas: jei ne mes, tai jie?
Net ir nebūdamas tikinčiu žmogumi galiu pasidžiaugti, kad katalikų bendruomenės lyderis ėmėsi moralinės ir politinės lyderystės užduoti nepatogius klausimus galios pozicijoje esantiems asmenims. Šie kritiški klausimai galioja tiek didžiosioms kompanijoms, plėtojančioms ir integruojančioms dirbtinį intelektą („OpenAI“, „Anthropic“, „Alphabet“, „Microsoft“, „Nvidia“), tiek didžiųjų valstybių lyderiams.
Leonas XIV teisingai pastebi, kad esame technologinio progreso spartinimo etape, kuriame aiškiai kalbama apie ekonominius produktyvumo, naudos ir patogumo kriterijus, bet visiškai nekeliamas arba tik aptakiai paliečiamas žmogaus gyvenimo dirbtinio intelekto pasaulyje klausimas.
Popiežius primena ir tai, kad ne tik neišvengiama, bet ir svarbia žmogaus egzistencijos dalimi yra trapumas, ribotumas, gebėjimas daryti klaidas ir jas taisyti. Tai visiškai skirtinga pozicija nuo tos, kurią įvairiuose viešuose pokalbiuose dėsto dirbtinio intelekto plėtotojai ir investuotojai, tokie kaip Samas Altmanas ar Marcas Andreessenas.
Jų teigimu, didysis dirbtinio intelekto laimėjimas bus tai, kad mašinos žymiai efektyviau nei žmogus atliks jiems priskirtas užduotis. Nes „žmogus yra ribotus resursus turinti būtybė“ arba „tas, kuris susierzina ir konfliktuoja, jei gauna jo jėgų neatitinkančias užduotis“.
Kad ir kaip geranoriškai ar optimistiškai žiūrėtume į dirbtinio intelekto plėtros procesą, mes esame jo nesavanoriški dalyviai, nežinantys nei konkrečių tikslų, nei potencialaus ateities ekonominio ir socialinio vaizdinio, neturintys konkretesnių galimybių riboti šios technologijos sklaidą ir integraciją mūsų kasdienybėje.
Net ir patys šio proceso spartintojai sutinka, kad potencialios rizikos gali būti didelės. Nuo galimybės, kad itin galingas tapęs įrankis gali kelti nevaldomas pasekmes iki to, kad pats procesas žaibiškai ir neatpažįstamai pakeis žmogaus gyvenamąją realybę.
Šiuo metu vis dar gyvename būklėje, kai dirbtinis intelektas funkcionuoja kaip žaislas ar gerai nesuprastas kasdienių funkcijų atlikimo papildinys.
Kol kas daugiausiai girdimi oportunistiški tikinimai, kad tai nėra pirmas technologinis lūžis, prie kurio vienaip ar kitaip žmonija prisitaikė ir išmoko paversti jį nauja socialine tikrove ar nauju technologiniu kasdienybės papildiniu.
Bet čia, popiežiaus enciklikos fone, galima priminti ir tai, kad dar neseniai buvo technologinių lūžių, kuriems mes uždėjome tam tikrus aiškius moralinius barjerus, virtusius ir politiniais susitarimais. Turiu omenyje 1997 metais paskelbtą ir ne tik mokslo pasaulyje sensacija tapusį avies Dolly klonavimą.
Kilęs plataus masto pasipiktinimas, suvienijęs ir politines, ir religines, ir visuomenines institucijas, privertė sutarti, kad klonavimo procese nustatysime tam tikras ribas ir neeksperimentuosime lygmenyje, kuriame taikiniu taptų žmogus.
Panašu, kad per šiuos tris dešimtmečius gebėjimas priešintis nevaldomiems pokyčiams ar gebėjimas nustatyti aiškesnes ribas pamažu iširo. Nebeliko tam politinės valios, nykstant ir silpnėjant globalių sprendimų institucijoms, nebėra tiek moralinio autoriteto ar iš jo kylančios galios ir tokiose institucijose kaip universitetai, religinės bendruomenės ar kultūriniai susivienijimai, kurie galėtų paveikti procesą.
Šiuo metu vis dar esame tokios būklės, kai dirbtinis intelektas funkcionuoja kaip žaislas ar gerai nesuprastas kasdienių funkcijų atlikimo papildinys. Jis veikia pilkojoje zonoje tiek darbo, tiek mokslo, tiek įvairių kitų veiklų srityse. Kartais kaip efektyvus įrankis, kartais kaip pokštas, kartais kaip paslaptis.
Būkime atsargūs ir jautrūs žmogaus klausimui mašinų valdymo epochoje.
Bet kol mes žaidžiame, vyksta ne tik beveik niekaip politiškai neribojamas plėtojimo ir integracijos procesas. Vyksta ir dirbtinio intelekto modelių taikymas realius saugumo iššūkius keliančioms situacijoms, daugelio darbų perėmimui, didžiosios pasaulio žinių ir informacijos dalies (liečiančios kiekvieną iš mūsų) panaudojimas.
Didžiausią nerimą turėtų kelti tai, kad šis procesas vis labiau greitėja, o tai reiškia, kad politinis, socialinis ir kultūrinis mūsų atsakas vis labiau vėluoja. Popiežiaus enciklikoje iškelti klausimai ir įvardinti pavojai turėtų tapti skubios politinės darbotvarkės dalimi.
Jau po kelerių metų mes susidursime su kintančia ekonomine ir socialine tikrove. Besitraukiančia ir nespėjančia prisitaikyti darbo rinka, dar sparčiau augančia turtine nelygybe, priklausomybe nuo valstybės paramos, pavėluotai kuriamais apsaugos ar teisių užtikrinimo įstatymais, dar sunkiai įsivaizduojamais, bet tikrai rimtais saugumo iššūkiais, o, svarbiausia, su dar labiau sunkiai brėžiama linija tarp to, kas tikra, ir to, kas dirbtina.
Pirmasis žingsnis į atsitokėjimą turėtų būti nustojimas į dirbtinį intelektą žvelgti kaip į žaidimų įrankį. Tai yra ginklas ir jo pasekmių mes nežinome. Būkime atsargūs ir jautrūs žmogaus klausimui mašinų valdymo epochoje.
