Rusijos agresija prieš Ukrainą tęsiasi daugiau nei dešimtmetį ir šiandien matoma tik kaip nauja ilgo, dar 2014 m. pradėto nepaskelbto karo fazė. Maskvos strategija grindžiama „netradicinės okupacijos“ modeliu, kai pirmiausia puolama informacinė ir psichologinė erdvė, o visuomenė sistemingai silpninama iki momento, kai ji praranda valią priešintis iš paskos ateinančiai karinei agresijai. Tokį modelį Rusija taiko ne tik Ukrainoje – informacinį karą ji seniai vykdo ir prieš Lietuvą.
Nors informacinės grėsmės viešojoje erdvėje aptariamos dažnai, valstybės mastu jos vis dar vertinamos nepakankamai rimtai. Lietuva ruošiasi tradicinio karo scenarijui ateityje, tačiau ignoruoja faktą, kad tokio karo parengiamosios fazės vyksta jau seniai. Rusijos tikslas nesikeičia – skaldyti demokratines visuomenes, mažinti jų atsparumą ir silpninti valstybių galimybes apsiginti.
Pastarųjų metų Rusijos sabotažo ir teroro aktai Europoje rodo, kad Maskvos vykdomas fizinis ir psichologinis spaudimas tik stiprėja. Lietuvos informacinėje erdvėje taip pat pastebimi intensyvėjantys bandymai formuoti visuomenės nuostatas, palankias Kremliaus interesams.
Pirmą kartą per dešimtmetį automatizuotas srautas aplenkė žmonių aktyvumą – 2024 m. jis sudarė 51 % viso interneto srauto. Kenksminga botų veikla auga jau šeštus metus iš eilės: piktavališki botai dabar sudaro 37 % viso interneto srauto, o tai – ryškus šuolis nuo 32 % 2023 metais.
Šių metų rinkimai atskleidė skaudžias strateginės komunikacijos ir pilietinio švietimo spragas — daugiau nei 200 tūkst. rinkėjų palaikė kandidatus, skleidusius Maskvai naudingus naratyvus, nors Rusija tuo metu tęsė brutalų karą Ukrainoje. Be to, reikšminga visuomenės dalis palaiko antisemitinius, homofobinius ar antieuropinius pasakojimus.
Politiniame lauke taip pat daugėja marginalių darinių, akivaizdžiai perimančių Kremliaus komunikacines linijas. Jei tokios struktūros įgautų reikšmingą visuomenės palaikymą, egzistuotų reali rizika, kad būsimuose Seimo rinkimuose galėtų susiformuoti valdančioji dauguma, kuri, net jei tiesiogiai ir nesietų savęs su išorės įtaka, faktiškai skleistų Maskvai palankias žinutes.
Šiuo metu institucijos dažnai apsiriboja vien tik priešiškų naratyvų stebėsena, tačiau tai yra vienas silpniausių ir mažiausiai veiksmingų atsako būdų.
Lietuva ruošiasi tradicinio karo scenarijui ateityje, tačiau ignoruoja faktą, kad tokio karo parengiamosios fazės vyksta jau seniai.
Kiekviena institucija dirba savo atitvertoje ir „gyvatvorėmis apsodintoje“ teritorijoje, tarsi valstybė būtų kolektyvinė sodų bendrija. Tuo metu visuomenė pamažu pratinama prie verdančios varlės sindromo nekeičiant iliuzijomis paremtų saugaus gyvenimo įpročių.
Tiesa, kartais, nebeapsikentusios visuomenės spaudimo, institucijos susivienija operatyviniu lygmeniu — kaip tai matome bandant suvaldyti „balionų balių“.
Todėl neišvengiamai turime:
– Informacinio karo temą kelti į strateginį valstybės lygmenį – t. y. pripažinti, kad informacinis karas vyksta ir mes esame jo epicentre.
– Numatyti finansavimą gynybos biudžete. Rusija prieš Lietuvą vykdo nepaskelbtą karą, todėl informacinės operacijos turi būti visavertiškai įtrauktos į gynybos planus.
Parengti ilgalaikį informacinės gynybos planą, apimantį:
– greitą reagavimą neutralizuojant priešiškus naratyvus;
– valstybei naudingos naratyvų sistemos kūrimą ir visuomenės atsparumo stiprinimą;
– aktyvios informacinės politikos vykdymą strateginėje kaimynystėje – Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje.
Į informacinių priemonių kūrimo ir įgyvendinimo planus būtina įtraukti profesionalus iš privataus sektoriaus – rinkodaros ir komunikacijos ekspertus, žiniasklaidos bei nevyriausybinių organizacijų atstovus. Akivaizdu, kad valstybės tarnautojų pajėgumai jau išsemti.
Informacinis karas nėra laikinas reiškinys – tai nuolatinė geopolitinės realybės dalis. Lietuva privalo ją pripažinti ir į šią grėsmę žiūrėti taip pat rimtai, kaip į tradicines karines atakas.
