Gegužės 24 d. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paskambino Baltarusijos vadovui Aliaksandrui Lukašenkai. Pranešama, kad skambutis įvyko Prancūzijos iniciatyva. Remiantis AFP šaltiniais, E. Macronas įspėjo, kad nepriimtina būtų Minskui įsitraukti į Rusijos karą prieš Ukrainą. Prancūzijos ir Baltarusijos lyderių pokalbį paskatino Kyjivo siunčiami perspėjimai, kad Rusija rengia planus įtraukti Baltarusiją į karą. Du baltarusių ekspertai pokalbyje su LRT.lt įvertino Paryžiaus inicijuoto skambučio Minskui priežastis, aptarė, kiek rimti gali būti Kremliaus planai.
Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.
A. Lukašenkos ir E. Makrono pokalbis tapo pirmuoju paviešintu jų kontaktu nuo 2022 m. vasario. Tuomet, praėjus dviem dienoms nuo Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios, šalys, be kita ko, aptarė karo veiksmus ir galimybę surengti Maskvos ir Kyjivo derybas Minske.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Gegužės pabaigoje vykęs E. Macrono skambutis A. Lukašenkai buvo pirmasis viešas kontaktas nuo 2022 m. vasario, įvykęs paaštrėjus situacijai Ukrainoje ir didėjant įtampai Baltarusijos kryptimi.
- Ukraina stiprina pajėgas prie sienos su Baltarusija ir įspėja apie galimus smūgius Baltarusijos taikiniams, jei Minskas aktyviau įsitrauktų į karą.
- Nors kai kurie ekspertai mano, kad E. Macrono skambutis rodo realią grėsmę, kiti teigia, jog nėra akivaizdžių požymių apie Baltarusijos pasirengimą naujam puolimui.
- Jei Baltarusija būtų įtraukta į karą, jai grėstų karinių objektų, aerodromų ir pramonės įmonių sunaikinimas, o tai turėtų rimtų pasekmių šalies infrastruktūrai.
- Rusija gali siekti įtraukti Baltarusiją į karą, kad sukeltų didesnę eskalaciją ir priverstų Europą priimti jos sąlygas, tikėdamasi, kad Europa nusileis.
Pastarasis pokalbis įvyko vėl paaštrėjus situacijai Ukrainoje. Volodymyras Zelenskis pranešė, kad gegužės 24-osios naktį Rusija pirmą kartą paleido balistinę raketą „Orešnik“ Kyjivo kryptimi – smogė Kyjivo srityje esančiam Bela Cerkvos miestui. Tą pačią dieną, pasak Ukrainos prezidento, jis aptarė padėtį su Prancūzijos vadovu.
Situacija klostosi taip, kad didėja įtampa ir Baltarusijos kryptimi. Gegužę V. Zelenskis įsakė sustiprinti kariuomenės pajėgas prie sienos su Baltarusija, motyvuodamas tuo, kad kyla naujo puolimo iš šios teritorijos pavojus, tačiau Kremlius tai paneigė. Beveik tuo pačiu metu Minskas ir Maskva surengė bendras branduolines pratybas.
Pastaruoju metu Ukraina nuolat kalba apie galimą Baltarusijos įtraukimą į karą. Gegužės 26 d. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų nepilotuojamų sistemų pajėgų vadas įspėjo Baltarusijos vadovybę, kad Ukraina jau yra pasirinkusi pirmuosius taikinius Baltarusijoje tuo atveju, jei Minskas aktyviau įsitrauktų į karą.
Rimta ar nelabai?
Baltarusių politikos apžvalgininkas ir istorikas Aliaksandras Fridmanas atkreipia dėmesį į tai, kad Prancūzijos prezidentas A. Lukašenkai paskambino sekmadienį. Eksperto nuomone, tai verčia rimtai susimąstyti, kad Kyjivo signalai apie galimą Baltarusijos įsitraukimą į aktyvius karo veiksmus Ukrainos teritorijoje ne iš piršto laužti.
„Faktas, kad ambicingas Prancūzijos prezidentas – vienintelės branduolinės valstybės Europos Sąjungoje lyderis – po daugiau nei ketverių metų tylos nusprendžia savaitgalį, įtemptos situacijos fronte, Rusijos smūgių, branduolinių pratybų ir nuolatinių Ukrainos pareiškimų apie galimą puolimą iš Baltarusijos fone staiga pasikalbėti su A. Lukašenka, pats savaime yra iškalbingas. Juo labiau kad pranešimuose iš E. Macrono aplinkos pabrėžiama, jog A. Lukašenka buvo įspėtas apie riziką, susijusią su Baltarusijos įsitraukimu į karą. Kai visa tai vyksta tokiame kontekste, taip susidėliojus aplinkybėms, nori nenori pradedi rimčiau vertinti grėsmes, susijusias su naujo fronto atidarymu ir aktyvesniu Baltarusijos dalyvavimu kare“, – interviu LRT.lt sakė A. Fridmanas.
Tuo tarpu kitas baltarusių politikos analitikas, Berlyno „Carnegie“ centro Rusijos ir Eurazijos studijų ekspertas Artiomas Šraibmanas Prancūzijos prezidento skambutį į Minską sieja su kiek anksčiau įvykusiu Kyjivo kontaktu su Vokietijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės vadovais.
Gegužės 22 d. V. Zelenskis aptarė karo eigą ir taikos derybas su E. Macronu, Friedrichu Merzu ir Keiru Starmeriu. Pranešama, kad pokalbio metu Ukrainos prezidentas informavo lyderius apie Rusijos planus dėl Ukrainos, Baltarusijos ir kitų Europos regionų.
Pasak A. Šraibmano, Ukraina, greičiausiai, pasidalijo žvalgybos duomenimis su savo partneriais Europoje. Tačiau, jo nuomone, kol kas nėra akivaizdžių požymių, kad ruošiamas naujas smūgis iš Baltarusijos teritorijos.
„Aš tokių duomenų neturiu, bet galiu remtis tik viešai prieinamais šaltiniais. O jie kol kas nerodo nei Baltarusijos pasirengimo karui, nei kokio nors pastebimo grėsmės Ukrainai padidėjimo, palyginti su tuo, ką matėme prieš metus ar dvejus. Atvirkščiai: pasikeitęs karo pobūdis ir Ukrainos gebėjimas, pasitelkus dronus, atlaikyti net didelius puolimus verčia kelti klausimą, kokio dydžio grupuotę reikėtų sutelkti Baltarusijoje, kad ji turėtų bent minimalias sėkmės galimybes šiaurės kryptimi [Ukrainos]. Nematome jokių požymių, kad tokia grupuotė būtų telkiama“, – pažymi A. Šraibmanas.
Be to, pasak jo, nepastebima jokių pasirengimo veiksmų ant žemės, o ir pats karinis sumanymas lieka neaiškus. Rusija 2022 m. surengė puolimą iš Baltarusijos pusės, tačiau nepadėjo net ir netikėtumo faktorius, – puolimas žlugo.
„Žinoma, V. Putinas yra nenuspėjamas, ir jis gali turėti pačių įvairiausių planų dėl Baltarusijos. Tačiau svarbu atsižvelgti ne tik į galimus ketinimus, bet ir į realias galimybes. Ar jų šiuo metu yra – tai klausimas karo ekspertams, nes aš tokių galimybių nematau“, – sako politikos analitikas.
Tuo tarpu netyla kalbos apie labiausiai tikėtiną Ukrainos reakciją į galimą eskalaciją iš Baltarusijos pusės.
„500 taikinių“
Ukrainos ginkluotųjų pajėgų nepilotuojamų sistemų pajėgų vadas Robertas („Madjaras“) Brovdis pareiškė, kad „pirmi 500 taikinių jau taikiklyje“, turėdamas omenyje galimus Ukrainos smūgius objektams Baltarusijoje, jeigu vis dėlto būtų įgyvendintas puolimo ar atakos iš jos teritorijos scenarijus.
„Madjaro“ pareiškimas lydėjo Baltarusijoje platinamus pranešimus apie „nuolatinius bandymus iš Ukrainos pusės surengti dronų atakas“. Gegužės 26 d. Baltarusijos Saugumo tarybos sekretorius Aliaksandras Volfovičius Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos posėdyje Maskvoje pareiškė, kad per pastarąją savaitę šalies oro erdvėje neva užfiksuota 116 Ukrainos bepiločių orlaivių.
Tai jau ne pirmieji abipusiai kaltinimai ir įspėjimai. Pastarosiomis savaitėmis R. Brovdis vadino Baltarusijos vadovą „Minsko gauleiteriu“, kreipėsi į jį iškraipydamas pavardę į Lukašesku ir teigė, kad šis jau yra Rusijos bendrininkas kare, nes leidžia iš savo šalies teritorijos kilti dronams.
Vykstant bendroms pratyboms su Rusija, kurių metu buvo repetuojami branduolinio ginklo panaudojimo scenarijai, A. Lukašenka dar kartą pareiškė: „Mes ruošiamės karui.“
A. Fridmanas mano, kad dabartinėje situacijoje atsakomieji Ukrainos smūgiai būtų neišvengiami.
„Ukrainiečiai kalba net apie prevencinius smūgius, įžvelgus agresijos iš Baltarusijos pavojų. Kalbama tiek apie galimą Baltarusijos kariuomenės dalyvavimą karo veiksmuose Ukrainos teritorijoje, tiek apie scenarijų, kurį įgyvendinant smūgiai Ukrainai būtų suduodami iš Baltarusijos teritorijos“, – pažymi jis.
Ekspertas priduria, kad šiuos pasisakymus būtų galima priskirti Ukrainos karinei propagandai ir vertinti kaip vieną iš informacinio karo komponentų, ir tai, greičiausiai, bent iš dalies yra tiesa. Tačiau, jo teigimu, E. Macrono skambutis verčia susimąstyti, kas paskatino Prancūzijos prezidentą žengti tokį žingsnį.
Tuo tarpu A. Šraibmanas mano, kad E. Macrono sprendimui įtakos galėjo turėti ES noras pačiai inicijuoti derybų procesą su Baltarusija, ypač turint omenyje aktyvią JAV veiklą šioje srityje.
Politikos analitikas sutinka, kad Ukrainos smūgiai, atsakant į Baltarusijos agresiją, yra visiškai akivaizdi perspektyva. Pasak A. Šraibmano, iš Baltarusijos teritorijos pradėtas karas turėtų rimtų pasekmių tiek Minskui, tiek Maskvai.
„Jei kalbėtume apie scenarijų, kuriame Baltarusija būtų įtraukta į karą, jo pasekmės būtų itin sunkios. Kalbama apie karinių objektų, aerodromų, naftos perdirbimo ir pramonės įmonių, susijusių su Rusijos karinio komplekso aptarnavimu, sunaikinimą ar sugadinimą, t. y. apie rimtą tiek karinės pramonės, tiek šalies infrastruktūros bazės susilpnėjimą“, – pažymi A. Šraibmanas.
Kam Rusijai to reikia?
Be to, A. Fridmano nuomone, Rusija turi akivaizdžių priežasčių įgyvendinti scenarijų, pagal kurį Baltarusija būtų įtraukta į karą.
„Šiuo metu fronte Rusija išgyvena ne pačius geriausius laikus: ji nepasiekia užsibrėžtų tikslų, susiduria su ekonominėmis problemomis ir vis sunkiau kompensuoja savo kariuomenės nuostolius. Maskvos grįžimą prie branduolinio šantažo galima laikyti netiesioginiu šios tendencijos patvirtinimu“, – pažymi politologas.
„Scenarijus atrodo taip: jei Rusijos padėtis fronte toliau blogės, o pastarosiomis savaitėmis tendencijos jai iš tiesų yra nepalankios, kyla pavojus, kad Maskva imsis tolesnės eskalacijos, siekdama iškelti klausimą tiesiai šviesiai. Turiu omenyje bandymą primesti Europai pasirinkimą: arba didelis karas ir konfrontacijos su Europos šalimis ir NATO grėsmė, arba priimamos Rusijos sąlygos. Tai gali būti savotiškas blefas, tikintis, kad Europa susvyruos ir sutiks su nuolaidomis, o Rusija, įgyvendindama tokią rizikingą operaciją, bandys pasiekti savo tikslų“, – svarsto A. Fridmanas.
Eksperto nuomone, bandant įgyvendinti tokį scenarijų, Rusijai gali prireikti Baltarusijos: „Rusija laiko Baltarusiją ištekliumi, kuriuo tam tikromis aplinkybėmis galima pasinaudoti.“
