Lietuvos radijas šiemet mini šimtmetį, o jo istorijoje netrūksta žmonių, prisidėjusių prie šios institucijos gyvavimo ir augimo. Vienas jų – pirmasis Lietuvos radijo diktorius Petras Babickas, dar vadintas „radijo dėde“. Jo gimtoji sodyba Kupiškio rajone šiandien primena spalvingą gyvenimo istoriją, vertą kino scenarijaus.
Laukminiškių kaime įsikūrusi, šimtamečių medžių apsupta sodyba – vieta, kur prasidėjo P. Babicko kelias. Jis laikomas vienu Lietuvos radijo žurnalistikos pradininkų, taip pat buvo publicistas, rašytojas, vertėjas, diplomatas, kraštotyrininkas, keliautojas ir fotografas.
Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva“ įraše:
Kupiškio muziejaus istorikė, muziejininkė Aušra Jonušytė sako, kad būtent šioje vietoje lengva įsivaizduoti būsimojo kūrėjo vaikystę.
„Esame nuostabioje vietoje ir įsivaizduoju, kaip mažytėmis pėdutėmis čia vaikščiojo P. Babickas, gimęs 1903 metais. Kartais pagalvoju, kiek pasiekė žmogus, gimęs kaime, augęs didelėje šeimoje, patyręs daug vargo“, – sako ji.
Žmogus orkestras
Sodyba, šiandien tapusi Kupiškio muziejaus padaliniu, mena Babickų šeimos gyvenimo pradžią. Petras buvo ketvirtas vaikas šeimoje – turėjo du vyresnius brolius ir seserį, vėliau tapusią Holivudo aktore Une Bay. Anksti netekus tėvo visa šeimos našta, anot muziejininkės, teko motinai Agotai.
„Agota Babickienė buvo meniškos sielos žmogus iš netolimo Pajuodupės kaimo. Ji mokėjo skaityti ir rašyti, kalbėjo lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis, taip pat kūrė eiles. Dukra Unė apie ją sakydavo, kad mama buvo viskas – ir daktarė, ir patarėja, ir pasakotoja, ir mokytoja“, – pasakoja A. Jonušytė.
1919 metais Babickų šeima persikėlė į Kauną, kur gyveno Unės Babickaitės nuomotame bute Laisvės alėjoje. Baigęs Panevėžio gimnaziją, P. Babickas studijavo lietuvių literatūrą Lietuvos universitete.
A. Jonušytė jį vadina žmogumi orkestru – per gyvenimą jis išleido 16 knygų, dviračiu daug keliavo po Lietuvą, rinko tautosaką ir muziejines vertybes, fotografavo, rengė parodas.
„1932 metais Kaune surengta jo personalinė meninių fotografijų paroda sulaukė didelio susidomėjimo – visos 300 nuotraukų išpirktos. O didžiausias įvertinimas, ko gero, atėjo 1937-aisiais Paryžiuje, pasaulinėje parodoje – jo fotografijos apdovanotos aukso medaliu“, – sako Kupiškio muziejaus istorikė.
Lietuvos radijo diktoriumi tapo atsitiktinai
Lietuvos radijo diktoriumi P. Babickas tapo netikėtai – 1926 metais. Tada radiofonas ir radijo siųstuvai priklausė Krašto apsaugos sistemai, o radiofono viršininkas pulkininkas Alfonsas Jurskis neturėjo atskiro diktoriaus etato.
Pasakojama, kad lemtinga tapo atsitiktinė situacija: pulkininkas pasikvietė eilinį kareivį Spaičį iš Kupiškio apylinkių ir liepė jam perskaityti ELTA žinias. Kareivis jas skaitė su ryškia kupiškėnų tarme.
Tuo metu Jurbarke mokytoju dirbęs P. Babickas išgirdo transliaciją ir nusprendė pats nuvykti į Kauną.
„Užėjo pas pulkininką Jurskį ir sako: kodėl taip blogai skaitomos žinios? O šis atsakė: jei tamsta galite geriau – prašome skaityti. Aš atskirų etatų neturiu“, – liudija archyviniai šaltiniai.
Taip P. Babickas netrukus tapo radiofono vedėju ir pirmuoju Lietuvos radijo diktoriumi.
Muziejininkė Aldona Ruseckaitė taip pat atkreipia dėmesį į vėlesnę jo veiklą – P. Babickas aktyviai dirbo ir muziejininkystės srityje.
„Didžiojo karo muziejuje jis įrengė Bolševizmo teroro muziejų, Raudonojo teroro ekspoziciją. Ten buvo daug nuotraukų – iš Pravieniškių, Rainių, Palemono. Ekspozicija buvo labai dalykiška ir dokumentiška. Vykdavo ekskursijos, pats kartais dalyvaudavo“, – sako ji.
Į Lietuvą taip ir negrįžo
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui P. Babickas pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į Italiją. Ten gyvendamas jis rašė spaudai, domėjosi menu.
1946 metais išvyko į Braziliją, kur dirbo kultūros atašė ir tikėjosi įkurti lietuvišką muziejų. Į Lietuvą grįžti žadėjo tik tuomet, kai šalies sienas saugos lietuvių kareiviai ir muitinė. Iki pat mirties nepasirinko jokios kitos pilietybės.
P. Babickas mirė 1991 metais Rio de Žaneire. Jo palaikai į Lietuvą parvežti 2006-aisiais.
Gimtosios sodybos Kupiškio rajone neišliko – ji vėliau atstatyta vietos žmonių iniciatyva. Šiuo metu planuojama atnaujinti ir vidaus ekspoziciją.
„Planuojame atnaujinti ekspoziciją – ją skirti ne tik kaimo istorijai, bet ir pačiam P. Babickui, visai jo šeimai“, – sako muziejininkė A. Jonušytė.
Nors sodybos vidus kol kas neprieinamas lankytojams, kiemas atviras visiems norintiems. Ypač – gegužę, P. Babicko gimimo mėnesį, kai sodybos aplinka sužydi ir atgyja.
Parengė Ignas Ramanauskas
