Stebėjome naujai pristatytą LRT laidą „Planas B“, tačiau apie patį planą B joje praktiškai nekalbėta. Lietuvos kariuomenės (LK) majorų pasisakymai labiau priminė plano A kosmetinį papildymą – pridėjus dronus, robotiką ar kitą naują techniką.
Nagrinėjant Ukrainos patirtį ir šių dienų sparčiai kintančią karo specifiką, tikrasis planas B Lietuvoje turėtų būti vystomas bent dviem kryptimis, kurių LK kažkodėl vengia.
Visuotinė gynyba – ignoruojama sąmoningai
LK vis dar gyvena uždaroje „savo“ erdvėje, pasinėrusi į senas doktrinas ir dokumentus. Viešai kalbama apie NATO paramą, kartojami pažadai „ginti kiekvieną centimetrą“, tačiau vadų retorikoje nuolat girdėti viena sąlyga – NATO dalyvavimas. Tai patogu: jeigu nepasiseks, bus galima pasiteisinti, kad „kiti nesugebėjo, o mes darėm, ką partneriai liepė“.
Dažniau besižvalganti į senas arba nespėjančias su gyvenimu doktrinas, pasinėrusi į gausybę dokumentų, inertiška, be rimtų išbandymų LK vis labiau primena imitavimą nei ruošimąsi realiems, naujo pobūdžio iššūkiams.
Realios grėsmės nepripažinimas
Karas vyksta jau dabar. Tai įvardija daugelis Europos lyderių, tačiau trijų žvaigždučių LK generolas visai neseniai viešai pareiškė, kad Lietuvoje dabar yra „taikos laikotarpis“. Tokie žodžiai ramina visuomenę, bet kartu užmigdo budrumą. Visuomenė nusiramina arba nuleidžia rankas, užuot reikalavusi tikro pasirengimo, ir pradeda „analizuoti kaimynus“, o ne kurti atsaką čia, Lietuvoje. Toliau perkama brangi technika, repetuojama kova tolimos ateities kare, kurio, anot kai kurių karininkų, gali ir nebūti. O neįvedus karinės padėties LK faktiškai „nedirba“, ji ruošiasi dirbti. Gal net nereikės arba partneriai spręs problemas, o mes jiems talkininkausim.
Stebint pastaruosius įvykius, matyti, kad kariuomenės funkcija dažniausiai (ir tik gavus tam įgaliojimus) – padėti kitoms institucijoms: policijai ieškant nukritusių dronų, VSAT – migracijos krizės metu. Net ir prisidėjimas prie kovido valdymo kariams kėlė nepasitenkinimą. Kitaip tariant, LK mielai treniruojasi teoriniam karui, bet vengia realaus kasdienio darbo, kuris yra nepatogus, nenumatytas doktrinose, o svarbiausia – reikalaujantis atsakomybės.
Seimui pateiktas svarstyti dokumentų paketas, įgalinantis (bet ne įpareigojantis) LK veikti lanksčiau, nėra pakankamas. Vėl velkamės įvykiams iš paskos, vietoj radikalių pokyčių siūlydami kosmetines priemones, kurias vėl skubos tvarka netrukus teks tobulinti.
Kitaip tariant, LK mielai treniruojasi teoriniam karui, bet vengia realaus kasdienio darbo, kuris yra nepatogus, nenumatytas doktrinose, o svarbiausia – reikalaujantis atsakomybės.
Matomai tai remiasi kariniu LK patarimu, mat kai kurių vadų logika švelniai tariant keistoka: „Nereikia skubėti, nes dronų era baigsis, netrukus atsiras efektyvių priemonių jiems numušti.“ Vadovaujantis tokia „logika“, nebūtų reikėję pirkti nei tankų, nei orlaivių. Tačiau užsakom ir perkam toliau.
Finansavimo parodija
Visi papildomi pinigai, pažadėti NATO partneriams, nukreipiami vien LK, nors už realią krašto apsaugą kasdien atsako ir VSAT, VST, policija. Pastarųjų finansavimas neadekvatus, jų pajėgumai menki. Nors VSAT finansavimas padidėjo, perkami brangūs sraigtasparniai, tinkami stebėjimui ir paieškai, bet beverčiai kovoje su dronais ar diversantais.
Rezultatas – mes praleidžiame grėsmes, nes LK „dar ne laikas“, o kitos tarnybos neturi priemonių. Politikai, skyrę 4 % BVP gynybai, ramiai nusiplauna rankas, manydami, kad „užteks LK ir NATO“.
Silpniausia grandis – generolai
Paradoksalu, bet šiandien silpniausia grandis yra ne eiliniai kariai, o LK vadovybė. Generolai turi visą informaciją apie grėsmes, tačiau slepiasi už pasenusios doktrinos arba apsimeta pacifistais. Jie vengia inicijuoti įstatymų pakeitimus, kurie praplėstų kariuomenės įgaliojimus.
Paradoksalu, bet šiandien silpniausia grandis yra ne eiliniai kariai, o LK vadovybė. Generolai turi visą informaciją apie grėsmes, tačiau slepiasi už pasenusios doktrinos arba apsimeta pacifistais.
LK pasirengimas vis dar grindžiamas tik klasikinio karo scenarijumi – teritorijos okupacija ir NATO 5-ojo straipsnio įjungimu. „Pilkoji zona“ – dronai, diversantai, „žalieji žmogeliukai“ – jiems atrodo pernelyg nepatogi atsakomybė. Jie ruošiasi ginti pirmiausia save, o ne visuomenę.
Kas būtina šiandien
Įvesti tarpinį režimą tarp taikos ir nepaprastosios padėties. Jis privalėtų ĮPAREIGOTI LK veikti čia ir dabar, nelaukiant karo padėties paskelbimo.
Struktūriškai priskirti VSAT ir VST Krašto apsaugos ministerijai. Taip būtų užtikrinta reali sąveika, vienas vadovavimas ir efektyvesnis finansų paskirstymas. Be to, įtraukus LK į pasienio kontrolę, ženkliai sumažėtų kontrabanda – biudžetas pasipildytų resursais, o valstybė sustiprėtų.
Taip, visai realu, kad šiems siūlymams gali priešintis kai kurie LK vadai ir dalis pasieniečių, pripratusių prie senos nusistovėjusios ir patogios tvarkos. Tačiau tokius struktūrinius sprendimus turi priimti politikai. Ar jie tam pasiruošę? Kas pademonstruos lyderystę – parodys netolima ateitis.
