Įsivaizduokite situaciją: Europos Komisija finansuoja fondus, kurie svajoja apie „geresnę“ Rusijos kariuomenę. Ne mažesnę, ne taikesnę – tiesiog efektyvesnę. Be korupcijos. Kitaip tariant, tobulą žudymo mašiną. Būtent tai daro vadinamieji Rusijos demokratinės opozicijos atstovai, vadovaujami Julijos Navalnajos. Jų vizija paprasta: pakeisti Putiną, bet išsaugoti imperiją. Pakeisti korupciją efektyvumu. Pakeisti chaosą tvarka. Kariaujančia tvarka.
„Mes dar nepradėjome kariauti“, – maždaug taip skamba paslėpta žinutė rusų visuomenei. Esą dabar kariuomenė korumpuota, neefektyvi, todėl ir Ukrainoje taip sunkiai sekasi. Bet kai ateis „šviesus rytojus“, kai valdžią perims nekorumpuoti patriotai – o, tada tai bus kitas reikalas.
Apie ką nekalba ši opozicija? Apie pagalbą Ukrainai – nė žodžio. Apie imperijos dekonstrukciją – nė pusės žodžio. Apie pavergtų tautų išlaisvinimą, apie pagrobtų resursų grąžinimą – visiška tyla. Vietoj to – svajonės apie didingą, galingą, nekorumpuotą Rusiją. Su visomis dabartinėmis teritorijomis, žinoma.
Bet paklauskime paprastai: kas pavojingiau – galimas chaosas subyrėjusioje imperijoje ar metodiškas, tikslingas Putino karas prieš Europą?
Briuselis šią veiklą dosniai remia. Logika paprasta: juk jie kovoja su korupcija! Juk jie – opozicija! Problema ta, kad ši opozicija yra tokia pat imperialistinė kaip ir dabartinis režimas. Skirtumas tik toks, kad jie nori imperijos be vagysčių valdžios viršūnėse. Imperijos, kuri efektyviai gintų savo interesus ir siekius juos nuolat didindami. Imperijos negali nustoti augti, tokia jų prigimtis.
Vakaruose vis dar gyvas mitas apie neišvengiamą chaosą, jei Rusija staiga subyrėtų. Šį mitą kruopščiai puoselėja ne tik Kremlius, bet ir vadinamoji opozicija. Primena 1991-uosius, kai George‘as Bushas vyresnysis Kyjive įkalbinėjo ukrainiečius nekelti „suicidinio nacionalizmo“ vėliavos ir likti SSRS sudėtyje.
Bet paklauskime paprastai: kas pavojingiau – galimas chaosas subyrėjusioje imperijoje ar metodiškas, tikslingas Putino karas prieš Europą? Regioniniai vadai, besivaržantys dėl valdžios Jakutijoje ar Dagestane, ar vieninga karo mašina su branduoliniu arsenalu?
Atsakymas akivaizdus. Su atskirais regioniniais „lyderiais“ Europa galėtų derėtis, juos veikti, net supriešinti juos silpninant. O štai prieš vieningą Rusijos armiją – nepaisant 17 sankcijų paketų – Europa neturi ir dar ilgai neturės ką supriešinti.
Rusijos visuomenė kupina įtampų. Nacionaliniai judėjimai, socialinė nelygybė, regioniniai konfliktai – visa tai Putinas bando užgniaužti per karą ir represijas. Bet imperijos likimas neišvengiamas. Klausimas tik – ar ji subyrės dabar, kol dar galima kontroliuoti procesą, ar vėliau, po dar vieno didelio karo Europoje?
Europos Parlamentas tai supranta. Šių metų vasario rezoliucijoje aiškiai pasakyta: Rusijos dekolonizacija, deimperializacija ir refederizacija yra vienintelės sąlygos jai tapti normalia valstybe. Ta pati rezoliucija ragina besąlygiškai remti Ukrainą kare prieš agresorių.
Bet imperijos likimas neišvengiamas. Klausimas tik – ar ji subyrės dabar, kol dar galima kontroliuoti procesą, ar vėliau, po dar vieno didelio karo Europoje?
Europos Komisija, matyt, skaito kitus dokumentus. Arba tiki, kad finansuodama būsimus efektyvius imperijos gynėjus, ji kažkaip prisideda prie taikos Europoje.
Ironija ta, kad Vakarai patys kuria sau grėsmę ateičiai. Šiandien remiami „kovotojai su korupcija“ rytoj gali tapti efektyviais karo vadais. Tik jau ne prieš korupciją, o prieš „dekadentišką Vakarus“. Vakarai patikėjo mundurus į itališkus kostiumus persirengusiais KGB ir sovietiniais nomenklatūros lyderiais. Gavom, ką matom.
Gal metas Briuseliui perskaityti savo dokumentus? O gal tiesiog prisiminti paprastą tiesą: imperijos nereformuojamos. Jos yra arba jų nėra. Klausimas – ar mes padėsime joms byrėti, ar finansuosime jų atsinaujinimą?
