Nusišnekėjimai ir nepagarba lietuvių kalbai tapo neatskiriama ir be to apgailėtinos politinės kultūros dalimi. Antai Ministrė Pirmininkė Ruginienė tautai prisistatė ne išskirtine programa ar vizijomis, kaip atremti karo, dirbtinio intelekto, švietimo, sveikatos apsaugos ir apskritai valstybės tarnybos byrėjimo keliamus iššūkius, kai policijoje, pasienio apsaugoje ir muitinėje trūksta tūkstančių pareigūnų, o tik rusiškomis sakinių konstrukcijomis ir akcentu.
Užuot pasakiusi, kad ministrė Šakalienė dar nepranešė apie atsistatydinimą, premjerė guodėsi, kad ši „dar neįgarsino sprendimo“. Užuot pasūdžiusi, premjerė sriubą druskino ir gyrėsi, kad su Lenkija dirba „jungtinai“, o ne drauge. Dar liūdniau atrodė klaidomis mirgantys premjerės tekstai feisbuke su rusiška jot ir „-ia“ vietoj „-e“ žodyje „tolerancija“.
Pirmadienį interneto sensacija tapo išskirtinės svarbos ponia Nausėdienė, Prezidentūros renginyje „Auginu Lietuvą“ išvis pabandžiusi kalbėti be lietuviškų žodžių.
Išvargusi beprasmį tarptautinių žodžių kratinį „savidestrukcijos spiralės multiplikavimas technologinėmis priemonėmis yra XXI amžiaus fenomenas“, prezidentienė, tarsi bandydama suprasti, ką čia mala, nugrimzdo į gilią komą, kol galiausiai išvargo kitą abrakadabrą apie tai, kad „holistinis soft power failas yra priešnuodis bedvasiams ir empatijos nepažinusiems režimams.“
Kaip su tokia išdarkyta lietuvių kalba auginti Lietuvą, vienas gerasis Dievas težino.
Po prezidentienės prabilo kultūros ministrė Aleknavičienė, kuri „išsigrynino sau“, kodėl tas protestas „aplamai“ vyksta ir kas „neramina“ kultūros žmones, su kuriais ministrei buvo smagu „išsidiskutuoti“.
Nėra žmonių, kurie kalbėtų be riktų. Bet kultūros ministrė, turinti net trijų universitetų diplomus, buvusi dėstytoja, gal turėtų žinoti, kad „aplamas“ reiškia „paviršutinišką, neapdairų, žioplą“. Negi kultūros ministrė norėjo pasakyti, kad apie protestą ji išsiaiškino paviršutiniškai ir žioplai?
Apskritai geriau kultūros ministrė būtų išsiaiškinusi, o ne „išsigryninusi sau“ kaip kokius eurus. Kaip ir tai, kad po žodžio su sangrąžos dalele „si“ įvardžio „sau“ nereikia. Būtų dar smagiau, jei kultūros ministrei kitąsyk bus smagiau padiskutuoti, apsvarstyti, aptarti, o ne išsidiskutuoti.
Sakote, kad tik tokios bėdos būtų? Kitas gal pridurs, kad kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Tačiau didžiosios rašto tautos, kaip antai romėnai, kažkodėl mąstydavo kitaip – Nomen est omen. Vardas yra ženklas. O Evangelijoje pagal Joną pasakyta, kad pirma buvo žodis. Tas žodis buvo pas Dievą. Ir žodis buvo Dievas.
Kas žino, gal ir mūsų politika tokia nusususi ir pavargusi tik todėl, kad žodis tapo šitaip nepelnytai nukainotas?
Dauguma šalies politikų nevertina žodžio. Bet šitų dabar Lietuvą valdančių kairių ir marginalių partijų veikėjai išsiskiria net ir tarp politikų. Keista, bet būtent jie, kalbą prievartaujantys kasdien, kur buvę, kur nebuvę, vis šaukia į karus su jiems visur besivaidenančia anglų kalbos įtaka. O gal ir nekeista? Patys muša lietuvių kalbą, patys ir rėkia.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
