Partiniu patronažu laikoma politinių partijų galia paskirti partinius arba šališkus asmenis į pareigas valstybės tarnyboje ar viešajame sektoriuje. Tuo tarpu politizacija yra toks valstybės valdymas ir sprendimų priėmimas, kai vietoj profesionalumo ir nuopelnų taikomi partiniai ir šališki kriterijai. Šie reiškiniai vertinami neigiamai dėl jų sąsajų su nepotizmu, klientelizmu ir net korupcija, taip pat dėl jų tiesioginės neigiamos įtakos valstybės valdymo kokybei, efektyvumui ir ūkio konkurencingumui.
Paskutinė stipresnė politizacijos banga Lietuvos centrinėje valdžioje fiksuota pirmajame 2000-ųjų dešimtmetyje. Tuo metu konkuruojantys politinių partijų blokai taikė skirtingas partinio patronažo strategijas, atliepiančias jų politinius tikslus bei anksčiau valdžioje buvusių politinių partijų elgesį.
LSDP blokas paprastai de facto politizuodavo karjeros valstybės tarnautojų korpusą, naudodamasis turimais tinklais ir esamais kadrais. TS-LKD koalicija neretai imdavosi struktūrinės politizacijos, reorganizuodama valstybės institucijas ir keisdama vadovų pareigybių statusą, siekdama atsikratyti anksčiau paskirtos „nomenklatūros“.
Vis tik pastaraisiais metais politizacijos mastas centrinėje valdžioje buvo gerokai nuslūgęs. Gana profesionalus valdymas Sauliaus Skvernelio ir Ingridos Šimonytės Vyriausybių kadencijų metu leido pasiekti gerų rezultatų reaguojant į įvairias krizes, vykdant reikalingas reformas bei skatinant šalies ūkio augimą. Akivaizdu, kad profesionalų valdymą reikėtų toliau puoselėti, siekiant didinti visuminę gerovę mūsų šalyje.
Deja, situacija reikšmingai pasikeitė nuo 2024 m. pabaigos, kai į valdžią atėjo LSDP vadovaujama koalicija. Nors formaliai toliau deklaruojamas siekis depolitizuoti valstybės tarnybą, realybėje pastebime pavojingų politizacijos formų grįžimą į valstybės valdymą.
Partinio patronažo atvejai išryškėjo jau Gintauto Palucko Vyriausybės kadencijos metu „Nemuno aušros“ kontroliuojamose valdymo srityse (ypač Teisingumo ir Žemės ūkio ministerijose). Ši partija, pasižyminti antisisteminėmis ir populistinėmis nuostatomis, taip pat yra aiškiai patronažinė. Buvęs žemės ūkio ministras Ignas Hofmanas atvirai pripažino, kad buvo „raginimų, siūlymų keisti kai kuriuos pavaldžių tarnybų, institucijų vadovus“, kurie tariamai buvo paskirti valdant konservatoriams.
Akivaizdu, kad profesionalų valdymą reikėtų toliau puoselėti, siekiant didinti visuminę gerovę mūsų šalyje.
Šie atvejai primena Darbo partijos, kurios politikai darė šališką įtaką ne tik valstybės institucijų, bet ir viešojo sektoriaus organizacijų (pvz., profesinių mokyklų) vadovų valdymui, elgesį valdžioje.
Kadangi tokios politinės partijos dažniausiai neturi aiškių ir nuoseklių programinių nuostatų, jos paprastai neužsiima detaliu viešosios politikos turinio formavimu, priešingai nei aiškias programas turinčios tradicinės partijos. Vienas pagrindinių tokių politinių partijų tikslų yra valstybės išteklių užgrobimas partinio patronažo būdu.
Ankstesnę prezidento nuostatą netvirtinti partijai „Nemuno aušra“ priklausančių asmenų kandidatūrų į ministrus buvo siekiama apeiti skiriant lojalius asmenis į politinio pasitikėjimo pareigas (kanclerių ar patarėjų), net jei jie neturi nepriekaištingos reputacijos arba yra nepajėgūs dirbti valstybės tarnyboje. Buvęs žemės ūkio ministras I. Hofmanas taip pat teigė, kad „į politinę komandą buvo siunčiami žmonės, kurie buvo prastos reputacijos, jų aš nepriėmiau. O tie, kurie buvo priimti vėliau, kėlė daug problemų, klausimų. Pavyzdžiui, prisimenate, kaip buvo su kanclerio skyrimu, kai jis negalėjo gauti leidimo dirbti su slapta informacija?“.
Panašūs bandymai tęsiasi ir Ingos Ruginienės Vyriausybės kadencijos metu. Praeitą savaitę socialdemokratų kontroliuojama Vidaus reikalų ministerija pateikė Valstybės tarnybos įstatymo pataisas, kurios gali suteikti galimybes politizuoti visą valstybės tarnybą. Vienas pagrindinių siūlymų yra esamus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus paversti arba valstybės politikais, arba darbuotojais, dirbančiais pagal darbo sutartį. Patvirtinus šias pataisas, pavyzdžiui, ministerijų kancleriai, kurie ministerijose atsakingi už visų išteklių ir ūkio valdymą, taptų (nerinktais) valstybės politikais, kuriems nebebūtų taikomi griežti nepriekaištingos reputacijos, teistumo ir išsilavinimo reikalavimai. Kandidatai, kurie anksčiau negalėjo gauti leidimo dirbti su slapta informacija, galėtų netrukdomai dirbti.
Vienas pagrindinių tokių politinių partijų tikslų yra valstybės išteklių užgrobimas partinio patronažo būdu.
Be to, politiko politinės komandos nariams nebūtų taikomi valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principai (tokie kaip atsakomybė, lojalumas Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, sąžiningumas ir nešališkumas, profesionalumas ir teisingumas). Toks reglamentavimas, kartu su valdyti mažiau gebančių ministrų pagalba, leistų paprasčiau į valstybės valdymą „įlieti“ (kaip anksčiau kalbėjo Darbo partijos vadovai) lojalius ir net prastos reputacijos asmenis, kurie anksčiau buvo siunčiami į Žemės ūkio ministeriją.
Visa tai sudarytų dar palankesnes sąlygas užgrobti valstybės išteklius bei keltų didelių korupcijos rizikų mūsų šalyje, ypač atsižvelgiant į ekonominius valdančiosios daugumos atstovų interesus keliose valdymo srityse.
Kokie veiksniai lems tolesnės politizacijos tikimybę valdant Lietuvos valstybę? Visų pirma, tai priklauso nuo valdančiosios daugumos sudėties ir jos atstovų įsitikinimų. Patronažinės „Nemuno aušros“ praktikos jungiasi su LSDP anksčiau būdinga orientacija į kadrų lojalumą bei de facto karjeros valstybės korpuso politizaciją, ir tai tampa legitiminiu ir net sisteminiu veikimo būdu. Atrodo, kad šioje aplinkoje formuojasi bendras vienas kitą uždengiančių asmenų kolektyvas, kurį geriausiai apibūdina į lietuvių kalbą sunkiai išverčiamas rusiškas posakis „krugovaja poruka“. Tai gali bent iš dalies paaiškinti (šalia balsų skaičiaus Seime), kodėl LSDP neatsisako tolesnio bendradarbiavimo su „Nemuno aušra“, nepaisydama kelių su šia partija susijusių skandalų po 2024 m. Seimo rinkimų.
Antra, politizacijos galimybės priklauso ir nuo ministrų kompetencijos bei jų skyrimo proceso. Tikėtina, kad mažiau valdyti gebantys ministrai bus labiau linkę vadovautis lojalumo kriterijais skirstydami pareigas savo politinės komandos nariams bei imtis karjeros valstybės tarnybos politizacijos. Dėl to svarbiu instituciniu filtru, galinčiu sumažinti politizacijos riziką, tampa prezidento vaidmuo tvirtinant ministrų kandidatūras, ypač tokiose jautriose srityse kaip krašto apsauga bei kultūra.
Atrodo, kad šioje aplinkoje formuojasi bendras vienas kitą uždengiančių asmenų kolektyvas, kurį geriausiai apibūdina į lietuvių kalbą sunkiai išverčiamas rusiškas posakis „krugovaja poruka“.
Trečia, profesionalaus valdymo išsaugojimas priklauso nuo „žaidimo taisyklių“, įtvirtinančių demokratinį ir nuopelnais pagrįstą valdymą, išlaikymo Lietuvos teisinėje sistemoje. Šios taisyklės anksčiau padėjo valstybės priežiūros, teisėsaugos institucijoms ir teismams įveikti ilgą kovą su neskaidria Darbo partijos ir jos vadovų veikla.
Seimas jau atmetė prezidento veto dėl Baudžiamojo kodekso pataisų, susijusių su „čekiukų“ skandalu. Šiame balsavime dalyvavo ir tie Seimo nariai, kurie buvo patys įsipainioję į šį skandalą.
Naujos Valstybės tarnybos įstatymo pataisos kelia papildomų grėsmių, nes siūloma valstybės tarnautojams leisti eiti ir valstybės politiko politinės komandos nario pareigas. Patvirtinus tokias pataisas, ne tik persidengtų politinio pasitikėjimo patarėjų ir neutralių karjeros tarnautojų vaidmenys, bet ir būtų sukurtas mechanizmas, leidžiantis „saviems“ kadrams – politiškai lojaliems asmenims – išlikti valstybės tarnyboje net ir pasikeitus valdžiai.
Ketvirta, augant šiems pavojams, pilietinė visuomenė tampa vienu svarbių saugiklių mūsų šalyje. Kultūros asamblėjos protestas prieš Kultūros ministerijos perdavimą partijai „Nemuno aušra“ buvo ryškiausia pilietinė iniciatyva, kaip kultūros bendruomenė stojo ginti demokratinių vertybių nuo šališkos politinės įtakos bei kompetencijos trūkumo.
Kitas įdomus pavyzdys yra 2013 m. prie tuometės Ūkio ministerijos vykusi akcija „Šalin rankas nuo Verslios Lietuvos“, kurios metu buvo priešinamasi tuometės socialdemokratų ministrės Birutės Vėsaitės sprendimui atleisti šios agentūros vadovą ir paskirti mažiau kompetentingą asmenį. Tikėtina, kad augant politizacijos rizikoms ateityje daugės tokių iniciatyvų mūsų šalyje.
Nepaisant neigiamų partinio patronažo ir politizacijos tendencijų, galiausiai reikia pabrėžti vieną esminį skirtumą. Tai nereiškia, kad demokratinėse valstybėse politinės partijos negali daryti jokios politinės įtakos valdant valstybę. Priešingai, siekiant įgyvendinti Vyriausybės programą, partijos savo galias turi naudoti viešosios politikos sprendimų turinio ir jų priėmimo proceso kontrolei. Tačiau šią įtaką valstybės politikai gali įgyvendinti dirbdami kartu su politiniais patarėjais ir karjeros tarnautojais, tarnaujančiais mūsų valstybei, o ne per kadrų lojalumą ir jų politizaciją, kaip tai buvo daroma sovietiniais laikais. Tokių nomenklatūrinių praktikų grąžinimas kelia didelę grėsmę profesionalaus valdymo išsaugojimui valdant valstybę ir mūsų visų gerovei.
