2023 m. vasario mėnesį paskelbti dviejų žurnalistinių tyrimų rezultatai išryškino dideles Lietuvos viešojo valdymo spragas. Pirma – „15min“ atliktas tyrimas apie nelegalų atliekų tvarkymą patvirtino Lietuvos aplinkosaugos ir teisėsaugos institucijų pajėgumų užkardyti šią aplinkai ir sveikatai žalingą veiklą stoką. Antra – tiriamosios žurnalistikos centras „Siena“ su savo partneriais išaiškino sankcijų Baltarusijai apėjimo atvejus, kurie nebuvo efektyviai kontroliuojami Lietuvos teisėsaugos ir kontrolės institucijų.
Kokie panašumai būdingi šiems atvejams? Pirma – tai yra sistemingi pažeidimai, kurie kartojasi tiek dėl ekonominių paskatų vykdyti nelegalias veiklas, tiek dėl esamų spragų viešosios politikos dizaine ir viešajame administravime. Atliekų tvarkymo kontrolės srityje Lietuvoje trūksta tiek griežtesnės atsakomybės, kuri padėtų atgrasyti šiukšlių pogrindžio dalyvius, tiek efektyvesnės aplinkosaugininkų kontrolės bendradarbiaujant su teisėsaugos institucijomis. Sankcijų Rusijai ir Baltarusijai politikos įgyvendinimą komplikuoja ir įvairios išlygos ES nustatytiems bei kitiems tarptautiniams apribojimams, ir nepakankamai efektyvus sankcijų kontrolės mechanizmas nacionaliniu lygmeniu.
Tiesa, 2023 m. sausio viduryje kelios atsakingos Lietuvos institucijos jau pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimo sankcijų pažeidimo gabenant „Grodno Azot“ pagamintas trąšas. Taigi, įgyvendinimo trūkumai gali būti užprogramuojami ES ar nacionaliniams sprendimų priėmėjams pasirenkant netinkamas ar nepakankamas priemones, taip pat neskiriant pakankamai dėmesio ar išteklių efektyvioms įgyvendinimo sistemoms sukurti ir joms koreguoti pagal greitai besikeičiančius rinkos poreikius.
Antras dalykas – abiem atvejais tapačios ar panašios sisteminės spragos buvo gerai žinomos anksčiau. Aplinkosaugininkai buvo gerai informuoti apie įsisenėjusias atliekų tvarkymo bėdas, nes „15min“ tyrime nustatyti pažeidėjai jau buvo net keletą kartų bausti anksčiau. Nors ES ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo Rusijai ir Baltarusijai klausimas aktualus tapo įvedus naujų apribojimų po Rusijos invazijos į Ukrainą, Lietuvos Vyriausybė jau buvo sulaukusi nemažai kritikos dėl sankcionuojamų „Belaruskalij“ trąšų gabenimo ir Kaliningrado tranzito per Lietuvos teritoriją. „Belaruskalij“ trąšų skandalas 2021 m. pabaigoje netgi buvo sukėlęs rimtą Vyriausybės krizę. Nepaisant to, ankstesnės pamokos nebuvo pakankamai išnaudotos inicijuojant reikalingus viešojo valdymo pokyčius.
Kaip rodo VU TSPMI tyrėjų komandos atliktas mokslinis tyrimas, esminiai viešosios politikos ar instituciniai pokyčiai dažnai įvyksta tik po pasikartojančių reikšmingų įvykių. Pavyzdžiui, aplinkosauginių nelaimių (2019 m. Alytaus padangų perdirbimo gamykloje „Ekologistika“ kilusio gaisro ir 2020 m. „Grigeo Klaipėda“ taršos skandalo) ar vaiko teisių apsaugos skandalų (2016 m. Saviečių tragedijos ir 2017 m. Matuko tragedijos) grandinės padėjo sutelkti pokyčiams būtiną visuomenės, žiniasklaidos ir politinių institucijų dėmesį. Tai nulėmė tokių reikšmingų sprendimų kaip „Klaipėdos paketu“ pavadinto penkių aplinkosauginių įstatymų pataisų rinkinio priėmimą ar vaiko teisių apsaugos sistemos centralizaciją.
Tikėtina, kad dėl dėmesio sutelkimo minėti žiniasklaidos tyrimai taip pat prisidės prie reikalingų pokyčių atliekų tvarkymo ir tarptautinių sankcijų įgyvendinimo srityse, tačiau tokie pokyčiai pažangiose viešojo valdymo sistemose turėtų atsirasti ir be žurnalistų pagalbos.
Todėl ateityje, siekiant šalinti sistemines spragas Lietuvos viešajame valdyme, reikėtų tobulinti mokymosi iš įgyvendinimo rezultatų mechanizmo veikimą. Vyriausybės ministrai neturėtų informacijos apie sisteminius pažeidimus pirmiausia sužinoti iš žurnalistų.
Pasitelkę reguliarią stebėseną, vertinimą ir kontrolę už pavestas valdymo sritis atsakingi ministrai turėtų gauti geresnį grįžtamąjį ryšį apie politinių sprendimų įgyvendinimo rezultatus. Taip pat valstybės politikai turėtų sparčiau reaguoti į valstybės institucijų, ekspertų ar nevyriausybinių organizacijų atstovų teikiamus siūlymus dėl aktualių viešojo valdymo pokyčių Lietuvoje. Kaip atskleidė minėtas VU TSPMI tyrėjų atliktas tyrimas, tiek „Klaipėdos paketo“ pataisos, tiek vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkymo siūlymai buvo suformuluoti gerokai anksčiau, nei įvyko minėti reikšmingi įvykiai, bet tik po šių įvykių aukščiausių valdžios institucijų atstovai ištraukė minėtus siūlymus iš stalčių.
Be to, atsakingoms valstybės institucijoms ir jų vadovams reikia deleguoti daugiau atsakomybės už efektyvių įgyvendinimo sistemų sukūrimą numatant tam reikalingus išteklius ir investuojant juos į įvairius gebėjimus. I. Šimonytės Vyriausybės inicijuotomis viešojo valdymo reformomis kaip tik ir siekiama valstybės institucijų vadovams, kurie yra laikomi atspirties tašku vėlesniems pokyčiams, suteikti daugiau autonomijos ir juos efektyviau kontroliuoti remiantis pasiektais rezultatais. Kadangi mokymosi stoka valstybės institucijose gali būti susijusi su valstybės tarnyboje įsitvirtinusia klaidų netoleravimo kultūra, įvairių reformų metu reikalinga skatinti pavienių valstybės tarnautojų iniciatyvą imtis inovacijų ir stebėti jų įtaką viešosios politikos rezultatams.
Nors Lietuvoje taip pat įgyvendinama pavienių biudžetinių įstaigų valdysenos tobulinimo priemonė, nelegalaus atliekų tvarkymo ir sankcijų apėjimo atvejai rodo papildomą poreikį geriau koordinuoti horizontalių valdymo sričių klausimų, kurių negalima priskirti vieno ministro atsakomybei (tokių kaip tarptautinių sankcijų politikos įgyvendinimas), sprendimą mūsų šalyje. Tai galima padaryti paskiriant aukšto rango pareigūnus ir jiems suteikiant specialius įgaliojimus, sudarant tarpžinybines komisijas, sukuriant specialias veiksmų grupes, peržiūrint bendradarbiavimo procesus, inicijuojant naujus projektus ar imantis kitų reikalingų priemonių.
Galiausiai daugiau dėmesio reikėtų teikti ir koordinavimuisi su ES institucijomis, kitomis ES šalimis narėmis ir kitais tarptautiniais partneriais sprendžiant krizines situacijas bei kitus aktualius sunkumus. Tokie klausimai kaip ES sankcijų politika ir jos įgyvendinimas išeina už Lietuvos valdžios institucijų kompetencijos ribų ir reikalauja efektyvaus tarptautinio bendradarbiavimo, per jį ir gimsta bendri sprendimai dėl viešosios politikos tikslams pasiekti taikytinų priemonių.
Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvoje labiausiai reikalingas naujos geresnio koordinavimo darbotvarkės sukūrimas, kad įvairios valdžios institucijos galėtų kryptingiau ir vieningiau siekti numatytų viešosios politikos tikslų. Naujos viešojo valdymo krypties įvedimas į reformų darbotvarkę gali apsunkinti mūsų viešojo valdymo laivo taisymą ir taip audringuose daugialypės krizės vandenyse. Tačiau jos įgyvendinimas veiktų neabejotinai veiksmingiau nei mūsų šalyje greitai užverdančios diskusijos apie tai, kuris ministras ar kitas pareigūnas valdžios vertikalėje yra kalčiausias dėl minėtų valdymo spragų išryškėjimo ir už tai turėtų prisiimti asmeninę atsakomybę. Toks pernelyg supaprastintas, labai hierarchinis ir net politizuotas problemos suvokimas visiškai neatitinka kompleksinių viešojo valdymo iššūkių prigimties ir jų galimų valdymo būdų šiuolaikiniame krizių pasaulyje.
