Kritiniu metu atramos dažnai ieškome autoritetuose. Asmenybėse tų, kurie savo laikysena ir moraliniais pasirinkimais parodė, kad vertybės, principai, teisingumo siekis įrašo į istoriją ryškesniu rašalu nei bandymas sugriebti kaip įmanoma daugiau galios. Kodėl šiandien juntame autoritetų stoką?
Sėdėdamas režisierės Giedrės Žickytės dokumentinio filmo „Irena“ premjeroje savo mintyse iškėliau iš pažiūros paprastą klausimą: kodėl Irena Veisaitė paliko tokį gilų įspaudą daugelio žmonių atmintyje?
Pats neturėjau artimo santykio su Irena ir tik iš bičiulių pasakojimų žinojau apie jos savybę burti aplink save protingus žmones ir per pokalbį, nuolatinį artimą bendravimą sukurti pelnytą autoriteto vaizdinį. Būti I. Veisaitės draugijoje jau savaime buvo intelekto ir asmenybės įvertinimas.
Holokaustą išgyvenusi literatūros mokslininkė, teatro kritikė, vertinant šiuolaikiniais galios matavimo kriterijais, neturėjo jokios reikšmingos įtakos. Nebuvo nei finansų, nei statusų, nei darbo vietų skirstymo pozicijoje. Gyveno kuklų buvusios akademikės gyvenimą. Bet dėl savo asmeninių savybių ir pasaulėžiūros palietė tiek svarbių žmonių, kad dokumentinio filmo apie ją pristatymas tapo tikru elito susirinkimu.
Aišku, jau pati Irenos gyvenimo istorija verta ne tik dokumentinio, bet ir visų įmanomų Holivudo filmų scenarijaus. Holokaustas iš jos atėmė mamą ir beveik visą likusią giminę. Sovietinė okupacija – ją priglaudusią ir antrąja mama tapusią generolo leitenanto Kazio Ladigos žmoną Stefaniją Ladigienę. I. Veisaitės likimas paženklintas abiejų XX amžiaus totalitarinių režimų persekiojimo.
Nepaisant tragizmu pažymėtos paauglystės ir jaunystės I. Veisaitė nepaliko okupuotos Lietuvos. Tapo jos intelektuale ir viena iš tų žmonių, kurie padėjo išsiveržti iš sovietinių pančių į nepriklausomybę. Stiprino atkurtos Lietuvos vardą užsienyje ir rėmė jį savo reputacija.
Tam tikra prasme I. Veisaitė tapo lietuviškąja Hannah Arendt, kuri nepasidavė pagundai matyti XX amžiaus istorinius procesus tik kaip politinius neramumus ar politinį radikalizmą. Nemąstė tik valstybių ar tautų kategorijomis, bet kėlė sudėtingus moralinius žmogaus prigimties klausimus, bandydama suprasti blogio išsikerojimą ir įvertinti prielaidas gėrio apmąstymui ir sklaidai.
Turbūt svarbiausia I. Veisaitės laikysena Holokausto klausimu buvo pastanga išvengti keršto jausmo. Suprasti ir metafizinę žmonių bendruomenės kaltę, bet matyti už jos ir individualius moralinius apsisprendimus bei kitokio mąstymo galimybę. Tai atskleidžia dokumentiniame filme pasirodantis vienas jos viešos kalbos kadras, kuriame pabrėžiama, kad „žydus ir lietuvius turėtų suvienyti, o ne skirti patirtų istorinių nusikaltimų motyvas“.
Tam tikra prasme I. Veisaitė tapo lietuviškąja Hannah Arendt, kuri nepasidavė pagundai matyti XX amžiaus istorinius procesus tik kaip politinius neramumus ar politinį radikalizmą.
Būtent tokia stipri moralinė pozicija kūrė jos autoritetą. I. Veisaitė stengėsi laikytis savo vertybinės pozicijos, anksti gyvenime suformuluotų, mamos perduotų principų ir laikėsi jų nuosaikiai, bet nuosekliai ir be kompromisų. Niekada nepuolė į kurią nors iš viešų diskusijų pusių vien dėl tapatybių, grupių, bendruomenių artimumo ar paprastumo jas ginti.
Panašiais kriterijais vadovavosi ir savo asmeniniame gyvenime. Priimdama sudėtingus, bet, jos tikėjimu ir manymu, teisingus sprendimus, net ir žinodama, kad tai įstums į labai sudėtingą poziciją ir privers atsisakyti svarbių žmonių ar dalykų.
Šiuolaikybėje dažnai girdime skundus dėl individualizmo. Nebe tokios valstybės, nebe tokios visuomenės ir bendruomenės. Susvetimėjimas, socialinė atomizacija, sutraukyti istoriškai susiklostę ryšiai. Šių kaltinimų fone dažnai kenčia stipraus individo, individualizacijos sąvokos.
Individualumas sutapatinamas su egoistiniais sprendimais, savų interesų saugojimu, įsipareigojimo bendruomenei ar vertybėms, principams atsisakymu. Būti stipriu individu yra iššūkis, į kurį atsakoma įtariu žvilgsniu, negalint apibrėžti jo interesų ir sprendimo kriterijų pagal tapatybinių ar kultūrinių karų taisykles.
Nebe tokios valstybės, nebe tokios visuomenės ir bendruomenės. Susvetimėjimas, socialinė atomizacija, sutraukyti istoriškai susiklostę ryšiai. Šių kaltinimų fone dažnai kenčia stipraus individo, individualizacijos sąvokos.
Viena vertus, gyvename pasaulyje, kuriame asmeninis įvaizdis yra tapęs prekių ženklui prilygstančiam ir sąmoningai formuojamam, plėtojamam konstruktui. Kita vertus, juntamas ir išsakomas elgesys tiems, kurie drįsta sulaužyti savo įvaizdžio rėmus ir priimti sudėtingus sprendimus, pademonstruodami, kad yra prasmingesnių dalykų nei socialinis kapitalas ir jo kuriamas statusas.
Deklaravimas, kad mums trūksta tokių žmonių kaip I. Veisaitė, Leonidas Donskis ar Arvydas Šliogeris, yra pripažinimas, kad mes patys nesugebame išpildyti šių iš principo paprastų sąlygų. Stokojame drąsos išsakyti savo tvirtą nuomonę, principinę poziciją. Stokojame intelekto padaryti tai aiškiai, kontekstualiai, bet taip jautriai, kad tą jautrumą atpažintų net ir surambėję cinikai.
Mums trūksta gerosios individualizmo žinios. Individualizmo, kuris pradeda bet kurį argumentą ar bet kurio moralinio sprendinio pateikimą nuo savęs ir savos asmenybės, bet visada bando pasakyti kažką daugiau bendruomenei, kuriai jaučia didesnę atsakomybę.
Individualizmo, kuris ragina prabilti net ir tada, kai tai gali būti nepatogu. Kai kas nors supyksta, įsižeidžia, pagrasina tau atimti statusą ir kasdienes gėrybes. Išsakyti poziciją tada, kai moralinė rizikos ir kaštų analizė tempia tave į nutylėjimą.
Deklaravimas, kad mums trūksta tokių žmonių kaip I. Veisaitė, Leonidas Donskis ar Arvydas Šliogeris, yra pripažinimas, kad mes patys nesugebame išpildyti šių iš principo paprastų sąlygų.
Tokio individualizmo puoselėjimo ar tokių individų trūksta mūsų politinėje tikrovėje, o tai reiškia, kad jų nėra daug ir kitose srityse. Gyvename laiku, kai tyliai žinome, ko labai trūksta, kartais tai deklaruojame siauruose ir saugiuose ratuose, bet dažnai nutylame viešose diskusijose, kuriose valdo galios aritmetika. O gal laikas nustoti bijoti?
Optimizmo čia turėtų suteikti kultūros protesto judėjimas (kuris, neabejoju, būtų įtraukęs ir I. Veisaitę). Judėjimas, kuriame gyva individualizmo dvasia, o politinio cinizmo patirtys pažadino ir politinę atsakomybę už visos bendruomenės būklę. Belieka tikėtis, kad takus ir atviras judėjimas plis, žadindamas ir kitų sričių atstovus žengti moraliai atsakingų, principingų individų, save gerbiančių respublikos piliečių keliu.
Kodėl I. Veisaitė paliko tokį ryškų įspaudą žmonių gyvenimuose? Ji buvo intelektualus, jautrus ir viską aplink traiškiusių istorinių-politinių pokyčių užgrūdintas žmogus. Žmogus, kuris galėjo ir principingai ginti savo poziciją, ir tą pačią akimirką būti atviras kitoniškumui. Gyveno tuo, ką deklaravo. Ir ši žodžių ir darbų sutapties jėga traukė prie jos to paties trokštančius žmones.
Galėjo Irena. Galime ir mes.
