Lietuvai, kaip politiniam organizmui, grasina antidemokratinis virusas. Kai kurie netiki viruso keliamu pavojumi ir mano, kad tai sezoninė sloga. Kai kurie nesutaria dėl to, ar grėsmė kyla tik kai kurioms kūno dalims, o gal – sprendžiamas gyvybės klausimas. Nuo to, kokį atsakymą pasirinksime dabar, gali priklausyti politinio organizmo likimas.
Net ir atsainus stebėtojas, nesirūpinantis mūsų bendro kūno sveikata, gali pastebėti simptomus, liudijančius sutrikimą. Gyvybiškai svarbūs organai siunčia dviprasmiškus signalus apie galimą grėsmę, o kai kurios organizmo dalys, pajutusios svetimkūnio poveikį, mobilizavosi atsakui.
Gydytojų konsiliume ryškiai skiriasi dvi nuomonės. Vieni sako, kad geriausias būdas išvengti didesnių komplikacijų yra įsileisti virusą, persirgti ir taip sustiprinti bendrą kūno imuninę sistemą.
Kiti apeliuoja, kad virusas yra pajėgus pažeisti gyvybiškai svarbius kūno organus, atsakingus už sklandų viso organizmo veikimą. Įsileidus virusą ten, jis gali išplisti po visą kūną ir jokie antikūnai nebepakovos.
Kokie yra pagrindiniai persirgimo šalininkų argumentai? Jų teigimu, mūsų visuomenė jau yra susidūrusi su virusais ir įrodžiusi, kad gali sėkmingai jais persirgti. Nepersirgus virusu dabar, nebus ir natūralaus imunizacijos proceso. Turėtume pasitikėti savo organizmo potencialu, nes dabar išvengę užkrato vėliau galime gauti stipresnę ir dar labiau mus pažeisiančią versiją.
Pagrindinė persirgimo teorijos prielaida – virusas nėra toks pavojingas ir taip gerai prisitaikantis, kad mes negalėtume jo įveikti dabartinėje stadijoje. Daug blogiau būtų susidurti su juo be imunizacijos.
Ką sako skiepijimosi šalininkai? Skiepijimosi šalininkai ragina atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta aplinkiniuose organizmuose, kurie jau apimti ar apimami naujo tipo viruso. Kai kurie iš jų taip pat išbandė persirgimo metodą arba nesiėmė jokių papildomų imuniteto stiprinimo priemonių ir dabar yra vaikščiojantys zombiai. Teoriškai – demokratiniame kūne, bet praktiškai – patogenų diktatūroje.
Pavojaus signalus siunčia ir kai kurių svarbiausių organų elgesys – baimė, kad virusas gali plėtotis atskirose organizmo dalyse, ir bandymas suvaldyti jį perduodant į atspariomis ar nesvarbiomis laikomas dalis.
Šios dalies baltieji kraujo kūneliai jau pakilo į kovą, matydami, kad užkratas realus, ir manydami, kad jis gali išplisti visame organizme. Skiepų šalininkai sako, kad būtina atkreipti dėmesį į šiuos pavojaus signalus, pripažinti viruso pavojų ir bent jau dabartiniame etape pasiskiepyti, išmokant imuninę sistemą apsiginti nuo tolesnių atakų.
Svarbiausia yra tai, kad neatlikus vakcinacijos dabar, didžiausią ataką patirs būtent baltieji kraujo kūneliai, kurie ir turėtų būti esminis ramstis kovojant su išplitimu visame organizme. Norintieji persirgti nesupranta to, kad rizikuojant šio svarbaus faktoriaus galimybe priešintis, sukeliamas pavojus viso organizmo gynybinėms funkcijoms.
Lietuvai, kaip politiniam organizmui, grasina antidemokratinis virusas. Kai kurie netiki viruso keliamu pavojumi ir mano, kad tai sezoninė sloga.
Esminis klausimas šioje diskusijoje – ar galime susitarti dėl grėsmės lygio. Ir jei galime, ar imsimės preventyvių priemonių, ar lauksime ir rizikuosime, kad išorės ir vidinių stresų spaudžiamas organizmas atlaikys modernaus ir greitai plintančio viruso ataką.
Gydymo procese būtina pabrėžti, kad virusą įsileidžiančios ar jam plisti padedančios mūsų organizmo dalys nėra dėl to kaltos ar vertos išstūmimo. Jas galima sugrąžinti į sveiką būklę, sustiprinti audinius, sugrąžinti į bendrą kraujotakos sistemą, užtikrinti tikslingą funkcionavimą.
Kartais organizme vykstantys bendri procesai paklaidina kai kurias dalis ir jos jaučiasi ne bendro reikalo, o savo pačių išgyvenimo sprendėjai. Tokie paklydimai veda link patogeniško elgesio pateisinimo, kartais net veikimo nebe organizmo labui. Bet galiausiai visiems turėtų būti suprantamas bendras vardiklis ir svarbiausias – išlikimo klausimas.
Taigi, persirgti ar pasiskiepyti? Norėčiau būti optimistiškas persirgimo apologetas. Tikėti, kad turime laiko ir jėgų tokiam iššūkiui. Bet šalti vėjai pučia iš rytų, o mūsų apsauginis sluoksnis neatrodo toks tvirtas.
Kartu ir plati mūsų bendruomenės imtis rodo plintančios pandemijos požymius. Kai kurie mūsų draugai jau kalba ne tvirtu balsu, o tyliai gaudo orą, bandydami išsaugoti bent jau bendruosius sveikatos požymius.
Tokioje situacijoje reikia imtis papildomų apsaugos priemonių, stiprinti savo imunitetą ir padėti kūnui atsilaikyti. O tai reiškia – jautriai reaguoti į visus simptomus ir pirmųjų gynybos mechanizmų veiksmus. Kai išorėje siaučia audros, negalima rizikuoti atsidurti audros akyje krečiamiems vidinių negandų.
