Šiandien, spalio 10 dieną, paaiškės, kas gaus 2025 metų Nobelio taikos premiją. Yra net 338 kandidatai, bet viešojoje erdvėje daugiausia skamba vieno kandidato vardas – Jungtinių Amerikos Valstijų vadovo Donaldo Trumpo.
Ne todėl, kad šis politikas būtų daugiau ar mažiau vertas apdovanojimo šia garbinga premija, bet todėl, kad būtent šis kandidatas daugiausia pats kalbėjo, kad jis to vertas, ir darė, matyt, iki šiol beprecedentį viešą spaudimą, kad jam ta Nobelio taikos premija būtų duota.
Kaip pažymėjo įtakingas britų leidinys „Financial Times“, tas spaudimas Norvegijos pusei buvo toks didelis, kad dabar Osle rimtai išgyvenama, ar negavęs Nobelio taikos premijos D. Trumpas nesiims skaudžiai smogiančių muitų ar kitų nedraugiškų žingsnių prieš Norvegiją.
Ilgą laiką D. Trumpas, matydamas aplink pataikavimo praktiką iš kitų valstybių ir jų vadovų pusės (nesvarbu, ar tai Vakarų partneriai, ar Putino Rusija, o gal kitos šalys, kurios irgi supranta, koks vis dar svarbus Vašingtono žodis pasaulyje), ir pats, matyt, jau buvo įtikėjęs, kad jis yra tas vienintelis, kuris vertas Nobelio taikos premijos pasaulyje.
Bet šią savaitę D. Trumpas pareiškė, kad, matyt, Jie (kas tie „Jie“ – Jungtinių Valstijų prezidentas nepasakė) suras priežasčių jam vis dėlto neduoti tos taikos premijos.
Kitų valstybių vadovų pataikavimo praktika lydi D. Trumpą dar nuo jo pirmos kadencijos. Tada Lenkija, siekdama Amerikos karinės bazės savo šalyje, sugalvojo ją pasiūlyti pavadinti Trumpo fortu. Jau per šią, antrąją, D. Trumpo kadenciją šį pavyzdį, kai kas nors pavadinama D. Trumpo vardu, suvokė kaip patrauklų siekiant savo politikos tikslų Armėnijos ir Azerbaidžano vadovai. Taikos sutarties projekte strateginis tranzito koridorius tarp dviejų šalių pavadintas Trumpo keliu į tarptautinę taiką ir gerovę.
Mums svarbu, kad Jungtinės Valstijos nenumestų Ukrainos, o gal ir apskritai Europos saugumo klausimo į šalį, jeigu D. Trumpas Nobelio premijos kartais ir negautų. O jeigu gautų, kad nenumestų šio klausimo į šalį kaip sunkaus ir mažai naudingo, gavus jau išsvajotą premiją.
D. Trumpas nuolat pabrėžia, kad jis jau pasiekė taiką net 7 konfliktuose. Bet prie pasiektų taikos susitarimų patenka ir žingsniai, kurie nėra taikos susitarimas, o tik susitarimo projektas (pavyzdžiui, Armėnijos ir Azerbaidžano konflikte), ar net įvykiai, kur viena konflikto pusė neigia Vašingtono indėlį (pavyzdžiui, Indijos premjero Nanendros Modi siūlymas D. Trumpui nesisavinti taikos pasiekėjo laurų Indijos ir Pakistano konflikte).
Pats D. Trumpas savo kadencijos pradžioje į pirmą vietą buvo iškėlęs Rusijos karo prieš Ukrainą užbaigimą ir ne kartą sakė, kad tai galės padaryti per 24 valandas.
Susidūręs su sukta Vladimiro Putino, kaip KGB auklėtinio politika, D. Trumpas tik paskutiniu metu suprato, kad šio karo taip paprastai nesustabdysi, todėl į viešumą imta transliuoti kito pobūdžio žinia: ir tų septynių sureguliuotų konfliktų pakanka, kad D. Trumpas gautų Nobelio taikos premiją.
Atėjo spalio 10-oji. Koks sprendimas bebūtų priimtas dėl Nobelio taikos premijos laureato, jis, aišku, bus stipriai kritikuojamas. Nobelio premijos komitetas anksčiau padarė sprendimų, kurie, D. Trumpo ir jo šalininkų suvokimu, rodo, kad D. Trumpas vertas labiau. Prezidentas Barackas Obama, demokratas (kas D. Trumpui ir jo šalininkams yra lyg raudonas audeklas), jau pirmais kadencijos metais buvo apdovanotas Nobelio taikos premija ir D. Trumpui ir jo šalininkams kyla klausimas, o už ką jis. Kodėl dabar Norvegija skriaudžia D. Trumpą? Paskui galima ir reakcija.
Jeigu D. Trumpas vis dėlto būtų nominuotas Nobelio taikos premijai, pasigirstų jo oponentų kalbų, kad jis gavo tą premiją, nes Norvegija ir Nobelio komitetas išsigando. Kad taip yra parodomas kitiems politikams pavyzdys, jog reikia viešai girtis savo nuopelnais, spausti tuos, kurie sprendimus priima, reikalauti premijos sau. O tai būtų stiprus smūgis Nobelio premijos autoritetui.
Visa tai svarbu. Bet mums svarbiau yra kita: ar bus kokių rimtų D. Trumpo pastangų (ne tik žodžiai) stabdyti karą Ukrainoje tokiu būdu, kad laimėtojas būtų ne Putinas. Ne tik Ukrainoje, bet ir kalbant apie visos Europos saugumą.
Mums svarbu, kad Jungtinės Valstijos nenumestų Ukrainos, o gal ir apskritai Europos saugumo klausimo į šalį, jeigu D. Trumpas Nobelio premijos kartais ir negautų. O jeigu gautų, kad nenumestų šio klausimo į šalį kaip sunkaus ir mažai naudingo, gavus jau išsvajotą premiją.
Vienas iš tokių pavyzdžių, ne žodžiais, o darbais [padedančių] pasiekti bent kažkiek teisingą taiką Ukrainoje, yra toliašaudžių raketų „Tomahawk“ perdavimas Ukrainai. D. Trumpas pareiškė, kad sprendimas jau priimtas, bet nepasakė, koks tas sprendimas, ir kol tų raketų Ukraina negalės gauti ir panaudoti, tai bus vėl tik žodžiai...
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
