Rugsėjo 10 dieną nušauto politinio aktyvisto Charlie Kirko vardas vis dar raibuliuoja viešojoje erdvėje. Tragiška ir beprasmiška jauno vyro žūtis ne tik nesustabdė priešpriešos mechanizmų sukimosi, bet ir padidino jų greitį. Ar mūsų moraliniai sprendimai ir vertinimai dar gali ištrūkti iš neapykantą generuojančių algoritmų spąstų?
Dar vienos šaudynės ir dar vienas didelis sukrėtimas Amerikos viešojoje erdvėje patvirtino ryškią takoskyrą. Nei į kraštutinę dešinę linkstantys Ch. Kirko gerbėjai ar tiesiog naujai atsiradę apologetai, kuriems ši žūtis yra galimybė dėl visko apkaltinti vadinamuosius leftistus, nei tie, kurie skelbia kovojantys su fašizmu ir nureikšminantys žmogaus mirties faktą, neketina nusileisti.
Taip, Ch. Kirkas buvo prieštaringai vertinamas viešas asmuo, kuris pats palaikė libertarinę vadinamosios antrosios pataisos, leidžiančios JAV piliečiams turėti ginklą, interpretaciją, agresyviai kovojo prieš ginklų kontrolę. Po nužudymo itin išpopuliarėjo citata, kurioje jis pabrėžė, kad „kelerios šaudynės yra kaina, kurią turime sumokėti už savo laisvę turėti ginklą, kuriuo apgintume valstybę“.
Kartu jis skleidė sąmokslo teorijas (tarp jų ir apie karą Ukrainoje), neapykantą kitoms rasėms, kitoms lytinėms tapatybėms, prisidėjo prie dar didesnio JAV visuomenės susipriešinimo, organizavo viešas diskusijas, kurias pateikdavo ne kaip dalijimosi idėjomis, permąstymo, savikritikos praktikas, o kaip įspūdingas pergales prieš vadinamuosius leftistus. Bet nė viena iš šių priežasčių jokiomis sąlygomis negali būti žmogžudystės pateisinimas.
Net ir man socialinių tinklų erdvėje teko susidurti su paties feisbuko siūlomais įrašais, kuriuose džiūgaujama dėl Ch. Kirko mirties ir skelbiama: „Geras fašistas – miręs fašistas.“ Toks oponento nužmoginimas parodo liūdnas radikalizacijos tendencijas ir kai kurių kairiųjų hipokritiškumą, deklaruojant pagarbą vienų gyvybėms ir orumui, o kitus paverčiant makabriškos pašaipos objektais.
Tuo metu kraštutinės dešinės ir Ch. Kirko intensyviai palaikyto Donaldo Trumpo rėmėjai šią mirtį pavertė ne tik kankinystės pasakojimu. Žmogaus mirtis tapo priežastimi iškart apkaltinti visą oponentų grupę, dar kartą po paslaptingu leftistų pavadinimu paslėpti neapykantą visiems, kurie kritikuoja ar laikosi kitokio požiūrio.
Tikrovėje įvykusi ir tikrovėje šeimą be tėvo palikusi žmogaus mirtis užsuko socialinių tinklų algoritmų mašinas taip, kad kiekviena iš pusių galėtų dar kartą pasitvirtinti neapykantą viena kitai. Kovą su atšaukimo kultūra deklaravę D. Trumpo gerbėjai patys pradėjo masinį puolimą prieš tuos, kurie dar gyvam esant kritikavo Ch. Kirką ar nederamai reagavo į jo mirties faktą.
Jei ankstesnių išpuolių ir žudynių akivaizdoje vilties suteikdavo bent jau deklaratyvus politikų susivienijimas pasmerkiant ne tik nužudymą, bet ir keršto akcijas, tai dabar JAV vidaus politikoje neapykanta praryja vis daugiau žmonių, kuriuos socialinių tinklų veikimo metodai nuolat treniruoja atsisakyti nuosaikaus požiūrio.
Tiesą sakant, visa ši tragiška istorija susiejama vieno aiškaus vardiklio – viešąją erdvę formuojančių algoritmų. Ch. Kirko sėkmę ir iškilimą lėmė jo gebėjimas naudojantis naujomis socialinių tinklų, vaizdo ir garso transliavimo platformomis pritraukti daug nusivylusių, įskaudintų ar griežtai tradicionalistines idėjas palaikančių jaunų žmonių.
Vieši debatai, kuriuose Ch. Kirkas ginčydavosi ir bandydavo įrodyti savo pasaulėžiūros pranašumą ar oponentų požiūrio neteisingumą, buvo iškelti tų pačių algoritmų. Sėkmės priežastis – aktyvios žmonių reakcijos į karingas kalbas, radikalias antraštes, priešo atradimą ir jo nugalėjimą.
Dėl tų pačių algoritmų būsimas Ch. Kirko žudikas Tyleris Robinsonas pasinėrė į interneto užkaborius, kuriuose susidurdavo ne su kitokiomis, nuosaikesnėmis, smurtą ir agresiją smerkiančiomis nuomonėmis, o su radikaliais raginimais naikinti tuos, kurie atrodo darantys neteisingus, blogus, kenksmingus veiksmus ir skleidžiantys tau nepatinkančias kalbas.
Visi didieji socialiniai tinklai šiuo metu naudoja panašiu principu paremtas viešojo diskurso valdymo sistemas. Jų esmė – populiarumo ir grąžos sulaukia tie sistemos dalyviai, kurie sugeneruoja daugiausia reakcijų. Daugiausia reakcijų sulaukia tie, kurie parodo, pasako ar sukuria kažką, kas sukelia daugiausia emocijų.
Katinų nuotraukos, įspūdingi metimai iš kitos aikštės pusės, triukai su vandens buteliu gali būti sėkmingų praktikų pavyzdžiai, bet jiems neįmanoma pasikauti su faktu, kad gerokai daugiau emocijų žmogui sukelia tai, kas susiję su pavojumi jo saugumui, grėsme aplinkai ar jo paties tapatybei. Konfliktas sukelia gerokai daugiau reakcijų nei racionalus jo sprendinys.
Socialiniams tinklams ir internetui apskritai perėmus viešosios erdvės funkciją, turint vis mažiau tikrų žmonių, skirtingų nuomonių, skirtingų perspektyvų susidūrimo ir nepatogios diskusijos vietų, mes susiduriame su vis didesne jų įtaka tikrovei.
Šiuo metu gyvename erdvėje, kuri formuojama būtent tokiu – skirčių kūrimo, jų gilinimo ir nuomonių radikalizavimo – principu. Tokia erdvė itin patogi tiems, kurie ir tikrovėje turi nemažai neapykantos, ryžto ne internete anonimiškai iškeikti, o į tikrovę perkelti susidorojimą su kitaminčiais.
Ar įmanoma kitokia erdvė? Tikrai taip. Tam reikėtų, kad algoritmai pradėtų funkcionuoti ne žaisdami su mūsų emocijomis, silpnybėmis, o pradėtų orientuotis į tikro socialumo kūrimą. Apdovanotų ne už reakcijas, o už konstruktyvumą, pagarbą ir kūrybingumą.
Informacija ir turinys būtų tikrinami atsižvelgiant į įstatymus, o ne įstatymams bėgant iš paskos. Skirtingų pažiūrų asmenys būtų ne išskiriami sukuriant jiems savus burbulus, o kaip tik – jungiami diskusijai, už kurios toną atsakytų ne tik jie patys, bet ir platforma.
Socialiniai tinklai nėra savaiminė grėsmė, bet mes pamažu juos pavertėme vieta, kuri itin patogi skleistis tam, kas blogiausia žmonėse. Ne tik pasiduoti emocijoms, bet ir generuoti vis didesnę jų raišką, ne tik nematyti kito žmogaus kitybės, bet net ir jį nužmoginti.
Ch. Kirko nužudymas – tik dar vienas atvejis ilgoje neapykantos grandinėje, kurios mes ne tik nebandome išpainioti, bet dedamės ją ant savo pačių kaklo.
