Demokratijos būklė vis labiau prastėja. Ir ši tendencija būdinga tiek pasauliui, tiek Lietuvai. Pasaulyje mes matome besivienijančius ir vis agresyvesnius antidemokratinius režimus. Lietuvoje pasyviai stebime vis labiau ardomas demokratijos normas ir paminamus pamatinius principus. Ar neatėjo laikas demokratiją ginti nedemokratinėmis priemonėmis?
Amerikiečių roko grupės „The Strokes“ vaizdo klipe dainai „You Only Live Once“ („Tu gyveni tik kartą“) jos nariai dainuoja ir groja kambaryje, į kurį pilasi vis daugiau purvino vandens. Grupės nariai nekreipia dėmesio į juos užliejantį vandenį ir muziką užbaigia tik galutinai vokalistą Julianą Casablancą paskandinantys bei visą kambarį pripildantys kiekiai.
Nors ši „The Strokes“ metafora buvo skirta jų hedonistiniam gyvenimo būdui ir planams rūkyti iki tol, kol purvinu vandeniu pripildytu kambariu taps jų plaučiai, situaciją galima palyginti ir su pasauline demokratijos būkle. Vis labiau pilantis purvui, mes bandome užsiimti kasdieniais darbais, tikime inercija, vis dar nepripažįstame, kad dalis mus saugančių užtvankų yra pralaužtos, o būklė – kritinė.
Trečiadienį ryte prižadinusi naujiena, kad Lenkija patyrė oro erdvės ataką, kai Rusijos paleistas dronų spiečius privertė kelti NATO naikintuvus, buvo tik dar vienas išbandymas eilėje provokacijų, kurių tikslas nustatyti – kokios bus Vakarų sąjungininkų reakcijos plataus masto karinių veiksmų atveju.
Reikia pripažinti – reakcijos silpnos ar bent jau neatitinkančios garsiai deklaruojamų atgrasymo principų. Lenkijai aktyvavus 4-ąjį NATO straipsnį, daugelis šalių išreiškė palaikymą ir tikriausiai prasidės aktyvesnis oro gynybos priemonių koordinavimas, tačiau Rusija už šį išpuolį nesulaukė jokio realaus atsako.
JAV prezidento Donaldo Trumpo ir Rusijos diktatoriaus Vladimiro Putino susitikimas Aliaskoje, simbolinis raudono kilimo nutiesimas ir lygiavertis bendravimas tapo simboline paskata tiek Rusijai, tiek jos karo veiksmus remiančiai Kinijai, tiek dvigubą žaidimą žaidžiančiai Indijai ir kitoms prieš Vakarus ir jų demokratiją nusiteikusioms šalims aktyvuoti savo planus.
Karinis Pergalės dienos paradas Pekine tapo ne tik galios demonstracija, bet ir aiškiu signalu, kad JAV nebėra traktuojama kaip pasaulio tvarką lemianti galia ir savo sparnus pamažu išskleidžia amerikietiško karinio ar ekonominio atsako nebijanti ar tiesiog jo nesitikinti postmoderniosios galios politikos koalicija.
Provokacija Lenkijoje yra tik pirmasis žingsnis ilgame hibridinio karo žaidime, kurio galutine faze gali tapti ir tiesioginiai karo veiksmai. Visa tai įgalina antidemokratinių jėgų supratimas, kad Vakaruose nepakanka valios ginti demokratijas kažkuo daugiau nei užsibarikadavimu ir parama realų naikinimą patiriančiai Ukrainai. Ukrainai, kurios tikslas ir buvo sukurti demokratinę valstybę.
Provokacija Lenkijoje yra tik pirmasis žingsnis ilgame hibridinio karo žaidime, kurio galutine faze gali tapti ir tiesioginiai karo veiksmai.
Vakarų valstybių neryžtingumas ir akivaizdžiai demonstruojama tiesioginio susidūrimo baimė veda link situacijos, kai šis susidūrimas bus neišvengiamas ir jis vyks mūsų teritorijoje. Panašių provokacijų ir užšaldytų konfliktų atnaujinimo ar naujų provokavimo galime tikėtis visur, kur dėl dabartinės JAV administracijos nekompetencijos, neveiklumo ir pažadų sulaužymo susidarė galios vakuumas.
Demokratijos sėkmės nekenčiantys ir savo valstybėse jos bijantys autoritariniai vadovai ir diktatoriai pajuto, kad dabar yra galimybė susilpninti, o gal ir ilgam laikui išardyti nusistovėjusią tarptautinę tvarką ir sugrįžti prie jėgos principo. Šis principas maitinamas imperinio valdymo impulsu ir nieko gero nežada mažoms ar vidutinio dydžio valstybėms, kurios atsirado tik dėl tautų suverenumo ir laisvės apsispręsti principų.
JAV pasitraukiant iš šių principų gynybos pasaulyje ir pačiai grimztant į miglotas demokratijos ateities perspektyvas, Europa ir kitos prodemokratiškos sąjungininkės gali išlikti tik žaisdamos pagal naujas taisykles. Ne tik besigindamos ir besilaikydamos demokratinių principų, bet ir gebėdamos taikliai smogti priešiškoms jėgoms, silpninti jas ir jėga atkurti pamatinių susitarimų laikymąsi.
Vakarų valstybių neryžtingumas ir akivaizdžiai demonstruojama tiesioginio susidūrimo baimė veda link situacijos, kai šis susidūrimas bus neišvengiamas ir jis vyks mūsų teritorijoje.
Bet iššūkiai demokratijai tvyro ne tik yrančios pasaulio tvarkos, paminamų principų, vis mažiau vertės turinčios diplomatijos ir laužomų susitarimų fone. Demokratijos ardymas tęsiasi ir pačiose Vakarų valstybėse. Ne išimtis čia ir Lietuva.
Panašu, kad per pastaruosius metus tyliai legitimizuotas principas, jog moralė politikoje neturi savo vaidmens, nuosekliai pereina į teisės paneigimą. Visos politinės sistemos ydas atvėręs ir korupcijos mastą parodęs savivaldos lėšų naudojimo skandalas vis labiau tampa bandymu ne tik amnestuoti nusikaltusius, bet ir įvesti limitus nebaudžiamoms vagystėms.
Grįžtama prie viešos informacijos slapstymo praktikų, Vyriausybės programoje skelbiama valia kištis į žodžio laisvės praktiką ir užsiimti ne patarimais ar konsultacijomis, o tiesioginiais nurodymais, koks turinys ir kokios pažiūros privalo būti skelbiamos visuomeninio transliuotojo eteryje.
Konstitucinio Teismo sprendimai ar išaiškinimai patraukiami į šalį arba nugrūdami į stalčių, o galiausiai ir artėjama prie planų, primenančių JAV Aukščiausiojo Teismo politinius žaidimus, kai į pozicijas skiriami ne kompetencija, bet politinėmis pažiūromis išsiskiriantys asmenys. Tiesa, ši riba jau kartą buvo peržengta buvusių valdančiųjų, tad praktika sėkmingai suformuota toliau politizuoti teisines institucijas.
Galiausiai viešojoje erdvėje įsivyravusi nebaudžiamumo ir susitaikymo dvasia skleidžiant propagandą, dezinformaciją ar melą. Žurnalisto statusą gali gauti recidyvistai, kurie į savo išpuolius laksto dar padabinti apykoje, o žiniasklaidos institucijos gali gintis tik protestais ir atsiribojimais. Vis labiau įsisiūbuoja sąmoningai skleidžiama antivalstybinė ar net defetistinė retorika, kurios tikslas kelti nerimą ir nepasitikėjimą institucijomis kritinių situacijų fone.
Jų intensyvumas auga, nebaudžiamumo jausmas kyla, o kritinių situacijų šiame kontekste tik daugės. Kol atsargiai vaikštoma demokratijos taisyklių ribose, kita pusė, norinti palenkti sau ar sunaikinti demokratinę santvarką, sąmoningai išnaudoja visas spragas, naudojasi demokratijos sąlygomis, laisvėmis ir teisėmis tam, kad iš vidaus ją naikintų.
Žurnalisto statusą gali gauti recidyvistai, kurie į savo išpuolius laksto dar padabinti apykoje, o žiniasklaidos institucijos gali gintis tik protestais ir atsiribojimais.
Užtvankos pralaužtos ir šioje srityje. Jei nesugrįšime prie agresyvios, griežtos, tikslios ir greitos demokratijos gynybos, galime atsidurti neapibrėžtoje pusiau demokratijos būklėje, kurioje daugiausia galios įgis tie, kurie moka išnaudoti demokratiją tam, kad augintų antidemokratinį sentimentą.
Ar demokratiją galima ginti nedemokratinėmis priemonėmis? Klausimas, kuris skausmingai atskleidžia demokratijos paradoksą. Jos didžiąją silpnybę, bet ir kontekste glūdinčią stiprumo galimybę.
Demokratijoje negalime elgtis nedemokratiškai, nes tai paneigtų jos esmę. Bet jei iškyla grėsmė pačiai esmei – pamatinėms laisvėms, svarbiausiems institutams, galiausiai pačios valstybės suverenumui – turime apginti patį principą. Ir principo gynyba kartais priverčia peržengti reglamentų ar susitarimų ribas.
Kol to nesuprasime, tol skylės mūsų užtvankoje plėsis, o tie, kurie naudojasi demokratija tam, kad koordinuotai ją naikintų, toliau siautės ieškodami galimybių ištraukti po vieną plytą. Atėjo metas apginti demokratiją arba atsisveikinti su ja ilgam laikui.
