Šiuolaikybė demonstruoja tiesos silpnumą. Faktai, tiesa, logika turi vis mažesnį svorį visuomeninėse diskusijose, kuriose svarstoma, kokie turėtų būti mūsų gyvenimą formuojantys sprendimai. Žurnalistai, mokslininkai ar menininkai kalba apie tiesos atskleidimą, suradimą, parodymą, supažindinimą, įtikinimą, perkalbėjimą. O kas, jei visuomenė nori ne tiesos, o apgaulės?
Taikdario misiją Izraelio ir Irano kare nusprendęs užimti JAV prezidentas Donaldas Trumpas savaitės pradžioje paskelbė apie dvišales paliaubas. Šį viešą įrašą netruko išplatinti viso pasaulio naujienų agentūros. Nepaisant to, kad tiek įrašo paskelbimo metu, tiek ir praėjus valandoms ar dienoms po jo Izraelis ir Iranas keitėsi raketų ir dronų atakomis, viešojoje erdvėje paliaubos buvo pradėtos komentuoti kaip faktas.
Tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai D. Trumpas naudojasi taktika paskelbti norimą dalykų padėtį kaip faktą ir tikisi, kad valia be jokio veiksmo ar strategijos kažkokiu būdu pasieks norimą rezultatą. Dominti čia turėtų ne patologiškai meluojančio JAV prezidento maginis mąstymas, o tai, kad visuomenėje nuolat atsiranda dalis, kuri noriai praryja jauką.
Ar tai būtų karo Ukrainoje sustabdymas per dieną, ar per mėnesį, pati geriausia sveikatos apsaugos sistema, pats geriausias ir gražiausias ekonomikos augimą amžiams užtikrinantis įstatymo projektas, didžiausia ir gražiausia siena su Meksika, imigracijos problemų sprendimai ar kitokie populistiniai pažadai, kurie nuolat neišpildomi ir paliekami istorijos šešėliams, visada sugrįžtama prie užburto aiškinimosi rato – ar tai gali tapti tikrove?
Modernusis ar postmodernusis populizmas, technokratija ar aptamsos ideologija, kad ir kaip bepavadinsime naujas pastangas suimti galią į vieno asmens ar jo gaujos rankas, visi šie bandymai remiasi istoriškai panašia varomąja jėga. Ši varomoji jėga – žmonių noras ir aistra tikėti, kad kompleksinės politinės problemos, kultūrinės įtampos, filosofiniai klausimai gali būti išspręsti vieno žmogaus ar vienos partijos valios jėga.
Už fašizmo, komunizmo, kitų totalitarinių, o ir autoritarinių režimų visada slypi didysis pažadas, kad problemas galima išspręsti akcentuojant valią, o ne intelektą. Dažniausiai nutylima, kad įgalinus valią teks kentėti visiems, kurie atsistos jos kelyje. Visos tikrovės apvertimo aukštyn kojomis kančios ideologijos pateisinamos aukštesniu, kilnesniu tikslu.
Stebėdami viena po kitos kylančias populizmo, ekonominio avantiūrizmo, radikalių socialinių revoliucijų bangas savo laikmečiu galime konstatuoti, kad visas žmonijos istorijoje sukauptas žinijos vandenynas niekaip neapsaugo nuo prastų politinių pasirinkimų, destrukcinio ar savidestrukcinio visuomenių elgesio. Tiesos skvarba tik dar labiau silpnėja naujų informacijos sklaidos priemonių pinklėse.
Istoriškai įprastas atsakymas, atsikartojantis įvairiuose intelektualiniuose judėjimuose, nuo Apšvietos iki liberalios demokratijos pilietinių visuomenių projektų, žmonės neturi pakankamai žinių, išsilavinimo arba jiems neprieinama tiesa. Ieškoma vis naujų prometėjiškų būdų, kaip tiesą ir faktus atnešti iki tų, kurių sprendimai ar vertinimai atrodo neracionalūs, paremti emocijomis, klaidinga informacija ar sąmokslo teorijomis.
Už fašizmo, komunizmo, kitų totalitarinių, o ir autoritarinių režimų visada slypi didysis pažadas, kad problemas galima išspręsti akcentuojant valią, o ne intelektą.
Žurnalistai tikrina faktus ir pateikia kaip įmanoma daugiau kontekstų bei perspektyvų, mokslininkai verčiasi per galvą bandydami įdomiai ir paprastai paaiškinti šimtmečiais plėtojamų teorijų pokyčius ar naujausių atradimų įtaką komplikuotai dabarčiai. Institucijos pasitelkia moderniausias komunikacines strategijas, kad pasiektų ir sužavėtų potencialų savo klientą.
Už visų šių pastangų glūdi tyli viltis, kad žmonės atliks svarbius pasirinkimus remdamiesi tiesos troškimu. Jei tik apšviesime protus, jų sprendimai bus racionalūs ir įvertinantys įvairiausias tikimybes bei jų bendrąją naudą. Bet ar tikrai pažinta tiesa, suprasti faktai ar loginis nuoseklumas yra stipriausias pasirinkimo kriterijus?
1494 metais Bazelyje pasirodžiusioje vokiečių teologo ir satyriko Sebastiano Branto visuomenės kvailumo kritikai skirtoje knygoje „Kvailių laivas“ pirmą kartą pasirodo ištarmė: „Pasaulis nori būti apgautas“. Ši ištarmė atsikartoja įvairiose knygose ir pasakojimuose, kuriuose aptariamas valingas žmonių noras priimti sprendimus net ir žinant, kad už jų glūdi melas ar apgavystė.
Kaip pastebėjo jau šių laikų rašytojas Walteris Kaufmannas, žmonės intuityviai supranta, kad tiesa yra sudėtinga ir kelianti siaubą. „Tiesos skonį“ žmonės įgauna ne dėl informacijos kiekio ar aiškinimų intensyvumo, o tada, kai nugali tą pamatinį siaubą stoti prieš visą tiesos nuogumą.
Nesustabdomai įsibėgėjančios klimato kaitos, atominiu ginklu grasinančių geopolitinių konfliktų, istoriškai neproporcingų ekonominių ir socialinių sistemų akivaizdoje geriausia išeitis yra užsimerkti ir leistis apgautam.
„Tiesos skonį“ žmonės įgauna ne dėl informacijos kiekio ar aiškinimų intensyvumo, o tada, kai nugali tą pamatinį siaubą stoti prieš visą tiesos nuogumą.
Būtent tokioje baimės tiesai aplinkoje į viršų kyla kūrybingiausi ar tiesiog atkakliausi politiniai melagiai, avantiūristai ir triksteriai. Tie, kurie ne savo protu ar planais apgauna žmones, o patenkina pačių žmonių slaptą troškimą būti apgautiems.
Jei norime pabandyti susikauti su šiuo vis labiau įsigalėjančiu troškimu nebekelti tiesos klausimo, nes jo kėlimas per daug sudėtingas, komplikuotas, reikalaujantis prisiimti asmeninę atsakomybę ar kažko atsisakyti, privalome atsigręžti į šią patogios apgavystės būklę.
Galbūt tuomet suprasime, kad turėtume diskutuoti ne apie būdus, kurie atneštų tiesą iki auditorijos, o apie tai, kodėl ši auditorija sąmoningai atsisako tiesos ir pati iškelia, sunaikina ir suranda naują savo apgaviką.
