Bandydamas aprašyti šioje vasaroje glūdintį nerimą, būčiau priverstas kartoti praėjusių ir dar kitų metų nuojautas. Jausmas, kad esame istorinės audros akyje, atsikartoja daugelio apmąstymuose apie mūsų valstybės ir konkretaus individo likimą. Kodėl įpratome gyventi su alinančiu nerimu?
Jei pateikčiau jums knygos ištrauką, prieš tai įspėdamas, kad skaitysite priešpaskutinį jos skyrių, skaitymas neišvengiamai būtų paveiktas numanomos pabaigos fakto. Net jei tai būtų pirmas, vidurinis ar paskutinis knygos skyrius, skaitytumėte galvoje konstruodami numanomus pabaigos scenarijus. Visas tekstas jums atrodytų kaip parengimas finalui.
Viena paveikiausių filosofinių idėjų, paradoksaliai sujungianti ir dvi didžiąsias 20 amžiaus totalitarines ideologijas, ir jas nugalėjusias liberalios demokratijos santvarkas, – dėsningo istorijos vystymosi ir numanomos jos pabaigos galimybė. Paprastai sakant, mums svetimos ideologijos, kurios nežada istorijos pabaigos.
Patys to nepastebėdami istorinius, politinius ar kultūrinius apmąstymus grupuojame būtent vadovaudamiesi tokiu aiškių pradžių ir pabaigų algoritmu. Istorijos mokomės visų pirma įsikaldami, kada prasidėjo ir kada baigėsi didieji įvykiai, kokios esminės lūžio datos, kaip po jų keitėsi pasaulio tvarka.
Šis istorijos kaip baigtinio ir savo finalą bei aiškius lūžio taškus turinčio proceso supratimas lemia ir mūsų dabarties įvykių vertinimą. Apie pandemijas, karus, socialines ar technologines transformacijas esame linkę kalbėti iš pradžios ir pabaigos perspektyvų. Tai lemia ir neišvengiamą pradžių ar pabaigų lūkestį. Tikėjimą, kad visi procesai turi tvarkingai susidėti į istorijos lentynas, o tada galėsime brėžti punktyrines mąstymo linijas jų įsigyvendinimo link.
Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą prieš pusketvirtų metų sukūrė mums bent kelis istorijos scenarijus, kurių neišvengiamu išsipildymu ėmėme tikėti gyvendami nuolatiniame priešpaskutiniame skyriuje. Neišvengiama pergalė, neišvengiamas pralaimėjimas arba neišvengiami karo veiksmai ir prieš mus pačius.
Dar prieš karą priešpaskutinio skyriaus nuojautos buvo apsupusios per COVID-19 pandemiją, kai vienu metu įsivyravo neišvengiamos masinės tragedijos, o kitame etape – neišvengiamos visiškos įveikos iliuzijos.
Žiniasklaida dalyvauja šiame procese nuolat pakurstydama nuojautą, kad štai šis įvykis bus tas priešpaskutinis prieš svarbiausią lūžio tašką. Štai tuojau Donaldas Trumpas perpras Vladimirą Putiną ir pereis į demokratijos, Europos ir Ukrainos pusę. Štai tuojau Ukrainos fronte įvyks vieną ar kitą galutinę baigtį lemiantis lūžis. Štai tuojau Lietuvoje įsivyraus chaosas ar, atvirkščiai, bus pasiekta valstybinės gerovės ir santarvės būklė.
Nuolatinė priešpaskutinio istorijos skyriaus būklė kelia pagrįstą nerimą, alina ir individus, ir visuomenes. Nuovargio akivaizdoje imama laukti bet kokio galutinio sprendimo, galutinio išsipildymo ar, dar blogiau, grįžimo į prieš tai buvusią būklę. Tą galutinį sprendimą ar grįžimą postmoderniajame populizme puikiai išnaudoja iliuzijų pardavėjai, žadantys istorijos pabaigas ar pradžias.
Privalome apmąstyti šią visuomenę spąstuose laikančią nerimo būklę ir dėti pastangas, kad išvengtume rezignacijos arba panikos, kuriai pasiduodama per kiekvieną įvykį, patvirtinantį galvoje tūnančias galimas istorijos baigtis.
Vis labiau priimame šias istoristines žaidimo taisykles ir įprantame prie įtemptų klausimų, kurių formuluotės implikuoja neišvengiamą istorijos klostymąsi pagal tam tikrus dėsnius ar mūsų suplanuotus scenarijus. Galimybė, kad esame ne priešpaskutiniame skyriuje, o pasakojimo viduryje ar pradžioje, atmetama kaip netenkinanti išsikelto uždavinio sąlygų.
Žiūrėdamas į Lietuvos viešąją erdvę iš perspektyvos nuolat susiduri su gluminančiu įspūdžiu, kad visos diskutuojančios pusės susiduria savaip rašomų istorijų pabaigos pradžioje. Tai nereiškia, kad gerieji ar blogieji scenarijai, spėjimai negali išsipildyti. Bet didelę įtaką jų poveikiui turi neišvengiamybės kontekstas.
Ar įmanoma išeiti iš priešpaskutinio skyriaus būklės? Tikrai įmanoma. Tam tik reikia įsileisti alternatyvos galimybę. Dėti pastangas pažvelgti į kasdienius procesus iš platesnės perspektyvos. Istorija nėra nei protingai, nei dėsningai besivystantys ir nuo mūsų veiksmų atskirtas procesas. Mes nesame nei šio proceso įkaitai, nei viską nulemti galintys kūrėjai.
Pabandymas išeiti iš priešpaskutinio skyriaus būklės reikštų pastangą kalbėti apie dalykus ne kaip apie neišvengiamus ar negalimus, o kalbėti apie jų potencialumą ir mūsų galimybę keisti procesus.
Privalome apmąstyti šią visuomenę spąstuose laikančią nerimo būklę ir dėti pastangas, kad išvengtume rezignacijos arba panikos, kuriai pasiduodama per kiekvieną įvykį, patvirtinantį galvoje tūnančias galimas istorijos baigtis.
Nei paskutinių valstybės vasarų, nei mūsų nerimo žiemų.
