Gyvename visuomenėje, kurioje vis daugiau viešumo. Būtent viešumas, o ne privatumas tampa vienos iš svarbiausių žmogiškosios egzistencijos dalių – savirealizacijos – lauku. Būti – reiškia būti viešumoje, socialiniuose tinkluose, būti online. Kuo daugiau dėmesio ir patvirtinimų sulauki, tuo didesnė tavo galia, socialinis kapitalas ir viltis, kad tavo egzistencija pildosi. Ar netapome užburto dėmesio rato įkaitais?
Šią savaitę viešojoje erdvėje susidūrė dvi iš pažiūros skirtingos istorijos. Keliautoju ir turinio kūrėju save vadinantis Danielius Narauskas nutraukė tai, ką skelbė esant bėgimu per Australiją. Dar prieš nutraukiant šį filmuotą ir viešai demonstruotą eksperimentą D. Narauskas sulaukė įtarimų dėl sukčiavimo. Atsirado liudininkų, kurie patvirtino, kad lietuvis didžiąją maršruto dalį ne bėgo, kaip skelbė savo sekėjams, o važiavo pakeleivingu automobiliu.
Tą pačią savaitę per savo turnė po Europą Lietuvą aplankė vienas populiariausių pasaulyje „YouTube“ strymerių IShowSpeed, tikrovėje žinomas kaip Darrenas Jasonas Watkinsas jaunesnysis. Daugiau nei 42 milijonus prenumeratorių turintis strymeris Baltijos valstybėse pasiblaškė jam kruopščiai parengtose atrakcijose ir viešųjų ryšių žaidimuose, sulaukė daug vaikų ir paauglių dėmesio ir šio burbulo nepažįstančiųjų pasipiktinimo.
Kas bendra tarp šių istorijų? Komunikacijos veikėjai jums turbūt pasakytų, kad istorijos absoliučiai skirtingos. Viena – viešos apgaulės ir absoliučios reputacinės nesėkmės. Kita – didelio susidomėjimo, entuziazmo ir minios euforijos. Bet abu šie pasakojimai yra apie dėmesį ir apie naują absoliutaus viešumo tikrovę.
Būtent viešumas, o ne privatumas tampa vienos iš svarbiausių žmogiškosios egzistencijos dalių – savirealizacijos – lauku.
D. Narauskas nėra vienintelis keliautoju save skelbiantis lietuvis, kuris meta sau viešus iššūkius, renka finansavimą ir atlieka žygdarbius vaizduotėje tų, kurie patys neturi laiko, jėgų ar valios atlikti ką nors, kas peržengia vidutinio žmogaus ribas. Ką jau kalbėti apie pasaulį, kuriame tokių iššūkių ir keliautojų skaičius peržengia tūkstančius.
Šiuos iššūkius paskatino tai, kad keliautojai turi galimybę „kurti turinį“. Jų kelionė yra stebima, dėl jų likimo išgyvenama, jie tampa nebe paprastais keliautojais, o savo pačių kuriamo filmo herojais, kurie dar ir gauna greitą auditorijos meilę ir patvirtinimą.
„YouTube“ plėtra, susijungusi su įvairiomis finansavimo rinkimo platformomis, sukūrė tūkstančius naujų odisėjų, heraklių ir persėjų, plaukiančių per jūras ir vandenynus, lipančių į kalnus, bėgančių per dykumas, lendančių į pavojingas ar apleistas vietas. Jų auditorijos niekada nepasisotina ir prašo naujų kelionių, žygių ir nuotykių. Nusilpusį ar pavargusį tuoj pat pakeis naujas didvyris, sukursiantis naują iliuziją.
IShowSpeed veikimo modelis savo struktūra niekuo nesiskiria nuo kitų panašių avantiūristų. Jo sėkmę sustiprina charizmatiškumas, entuziazmas ir žmonių noras stebėti už juos gyvenamus gyvenimus. Ir tai nėra jokia nauja praktika. Panašiai minios klausėsi pasakojimų apie Marco Polo, Amerigo Vespuccio ar Jameso Cooko keliones.
„YouTube“ plėtra, susijungusi su įvairiomis finansavimo rinkimo platformomis, sukūrė tūkstančius naujų odisėjų, heraklių ir persėjų, plaukiančių per jūras ir vandenynus, lipančių į kalnus, bėgančių per dykumas, lendančių į pavojingas ar apleistas vietas.
Tik visos šios kelionės turėjo tikslus ir pabaigas. Dėmesio visuomenėje dėmesys negali baigtis. Negali baigtis ir kelionės, ir iššūkiai, ir auditorijos meilė ar susižavėjimas. Dėmesys tampa nebe priemone žinomumui, galiai, reputacijai sukaupti – dėmesys tampa tikslu pats savaime.
Turi nuolat ką nors daryti ir peržengti savo ribas ar nuolat mesti sau iššūkį (terminai kažkodėl numatantys, kad mūsų herojus apskritai žino kas esąs ar kokias ribas turi). Jei negali to padaryti, tenka išsigalvoti ir pradėti gyventi tokiame pasaulyje, kokio nori auditorija. Trokšdamas auditorijos meilės tu pradedi išradinėti ne tik naujus nuotykius, bet ir patį save.
Komunikacijos ekspertai skelbė, kad ši nedidelė investicija Lietuvai atneš labai daug žinomumo ir grįžtamojo ryšio. Bet dėmesio visuomenėje bet kuri tarpinė stotelė yra tiesiog miražas. Dar viena vieta, kurioje apsilankai tik tam, kad sudėtum visą mozaiką.
Kaip ir ta „YouTube“ herojų rūšis, bandanti apkeliauti visą pasaulį savo vaizdo įrašuose tiesiog fiksuodama globalėjančiame pasaulyje absoliučiai supanašėjusius oro uostus, viešbučius ir restoranus, bet nieko nepapasakodama apie tų vietų išskirtinumą, kultūrą, žmones. Ką nors, kas suteiktų prasmę jų kelionei po išties platų ir įvairų pasaulį, tampantį tik pasiekimų dėlione.
Naujoji internetinė viešoji erdvė sukūrę galimybę būti stebimam, sulaukti reakcijų, dėmesio, monetizuoti tokį privatumo atsisakymą ir gyventi kuriant turinį. Bet ji nesuteikė jokių atsakymų apie galutinį šios veiklos tikslą. O tuo pat metu – ir apie nuolat atsiveriančią prasmės stoką, grįžimo į kasdienybę kančias.
Dėmesys tampa nebe priemone žinomumui, galiai, reputacijai sukaupti – dėmesys tampa tikslu pats savaime.
Viename iš savo interviu paklaustas apie tai, kokia jo stryminimo prasmė, IShowSpeed pastebimai sutriko ir susimąstė. Galiausiai patenkintas atrasta mintimi pareiškė: „Tapti geriausiu turinio kūrėju pasaulyje.“
Už šio atsakymo slypi ne tik mielas vaikiškas naivumas, bet ir tragizmas. „Geriausias turinys“ interneto tikrovėje reiškia nesibaigiančius iššūkius ir nesibaigiančias keliones. Nuolatinį dėmesio siekį ir baimę, kai šis dėmesys pradeda menkti ar išvis pranyksta.
Mes norime laimėti dėmesį ir ieškome vis naujų priemonių, kaip tapti sėkmingiems kovoje dėl jo. Bet pamažu praradome paskutinio uosto galimybę. Praradome tikėjimą ir siekį, kad tas dėmesys virstų kuo nors daugiau. Dėmesys yra ir iššūkis, ir kovos laukas, ir galutinis prizas. Viskas tiesiog sukasi uždarame rate, kurį varo neišsenkantis dėmesio ir reakcijų šaltinis.
Ir desperatiškai siekdami būti sėkmingais žaidimo dalyviais mes patys nejučia tampame bėgikais per Australiją.
