„Ja negovoriu po litovski, ir ką tu man padarysi?“ – toks buvo rusakalbio atsakymas Vilniuje sovietų okupacijos laikais. Mes, kauniečiai, sakydavome: „Kaunas mūsų, Vilnius rusų“. Praėjus trisdešimt penkeriems metams nuo valstybės atkūrimo, be apie šimto keturiasdešimt tūkstančių rusakalbių lietuvių, atsirado beveik tiek pat naujai atvykusių, tarp kurių atsiranda įžūliai kalbančių rusiškai net po dvejų metų Lietuvoje. Kodėl? Todėl, kad nejaučia visuomenės socialinio spaudimo.
Sustokime sekundę: kalba nieko dėta, pasakytų bet koks europietis, o ir mes jie esame. Taip, pasakytų, nes jam arba jai arabiškai mokytis nereikia, jeigu pasiseks, greičiau imigrantui teks mokytis vietinės kalbos. Bet ir tam sudarytos sąlygos pasikviesti vertėją, kai bendraujama su biurokratija. Problema ne kalba, bet kas už jos, kalbos kontekstas. O tai yra Lietuvai grasinanti Rusija, kuri plauna smegenis savai ir rusakalbei auditorijai Lietuvoje. Tad kaip su vandeniu neišpilti kūdikio? Juk neimsi nekęsti mūsų literatūros korifėjaus Grigorijaus Kanovičiaus, rašiusio rusiškai? Neimsi. Vilniaus senajame teatre statomi puikūs spektakliai rusų kalba, tai negi imsi nekęsti mūsų legendinio režisieriaus Raimundo Banionio? Neimsi.
Neimsi pykti ir ant ukrainiečių, besistengiančių mokytis lietuviškai, nors velniškai brangiai jie moka už lietuvių kalbos pamokas. Pavyzdžiui, brangiai moka viena pabėgėlė iš Ukrainos, našlė ir dviejų vaikų motina, norinti dirbti darbą pagal savo profesiją. Profesija turi paklausą Lietuvoje, bet reikia lietuvių kalbos. Bet imi pykti ant dalies rusakalbių, nesistengiančių mokytis mūsų kalbos. Tačiau yra išlygos: pažįstų savo draugų ir pažįstamų rate rusų ir baltarusių imigrantų per dvejus ar net per vienerius metus išmokusių šauniai kalbėti lietuviškai.
Problema ne kalba, bet kas už jos, kalbos kontekstas. O tai yra Lietuvai grasinanti Rusija, kuri plauna smegenis savai ir rusakalbei auditorijai Lietuvoje.
Tačiau išlieka vienas šalutinis klausimas ir antras esminis, tai yra du viename: kaip „priversti“ rusakalbius imigrantus kalbėti lietuviškai, kai dalis mūsų vietinių rusų ir lenkų ir po aštuoniasdešimties metų nenoriai vartoja lietuvių kalbą? Tokioje situacijoje socialinis spaudimas, pvz., atsisakymas atsakyti rusiškai viešoje erdvėje, valstybės institucijose nėra skatinamas. Vieni iš gailesčio pereina į rusų kalbą, kiti dėl laiko stokos, treti – iš politinės baimės sukelti tarpetninius neramumus. Dar kiti aiškina, kad tolerancija rusų kalbai būtina, juk esame tiltas tarp Rusijos ir Vakarų. Kad tas tiltas seniai sugriuvęs, lyg ir nesvarbu.
O tolerancijos rusų kalbai priežastis nesunku nurodyti. Veik du šimtai trisdešimt metų carinės ir sovietinės Rusijos okupacijos išugdytas įprotis kalbėti rusų kalba niekur nepradingo. Nedingo ir pagarba rusų kalbai, mat sovietmetis mums bruko „meilę“ ir pagarbą rusų kultūrai. Mums rusų kultūra buvo pristatomas kaip normatyvas, kaip kultūros etalonas, stovintis aukščiau už Vakarų kultūrų. Problema, žinoma, ir užsienio kalbų, pvz., anglų kalbos mokėjimo stoka. Įdomu būtų sužinoti, kiek Seimo narių laisvai gali diskutuoti apie politinius procesus anglų kalba?
Jeigu jau kalba pakrypo apie politikus, tai kreipiuosi į LR švietimo, mokslo ir sporto ministrę Ramintą Popovienę: lietuvių kalbos mokymo atidėjimas iki imigranto laikinosios apsaugos termino užbaigimo drastiškai atitolina imigranto integraciją per lietuvių kalbą į mūsų visuomenę. Ilgalaikis atidėjimas atriboja imigrantą nuo aktyvaus bendravimo su aplinka ir aplinkiniais. Pasekmės psichologinei sveikatai žinomos. Akivaizdu, kad panašius nepamatuotus sprendimus priima politikai, niekada neragavę emigranto duonos. Kad būtų efektyviai įgyvendintas lietuvių kalbos mokymas, atsakomybę už migrantų kalbos mokymą iš Užimtumo tarnybos reikėtų perduoti atskirai institucijai, turinčiai sisteminį požiūrį į imigrantų mokymą.
Nereikia iš naujo išrasti dviračio, turime Skandinavijos patirtį. Tai privalomi 12 mėnesių kursai imigrantui. Per juos imigrantas ne tik mokosi kalbos, bet ir susipažįsta su mūsų šalies kultūra, demokratijos pagrindais. Studijų metu besimokančiajam išmokama finansinė parama. Tik baigęs studijas turi teisę atsidurti darbo rinkoje, o darbdaviui nurodoma reikalauti lietuvių kalbos kursų baigimo dokumento. Todėl svarbu pozicijai ir opozicijai atmesti politikavimą ir kuo greičiau sutarti dėl konkrečių lietuvių kalbą gelbėjančių veiksmų. Vienas jų – kuo greičiau rengti lietuvių kalbos mokytojus imigrantams, kurių labai trūksta.
Priminsiu, kad su kalba ateina ir tos kalbos kultūra, kitaip nebūna. Pavyzdžiui, Rusijoje požiūris į politinę ir politiko etiką niekinis. Nesakau, kad mes patys labai jau skaistūs, bet, be ironijos, 230 metų aplinka tikrai kalta. Juk akivaizdu, kad Skandinavijoje pažeidęs politiko etiką arba patekęs į nevienareikšmišką situaciją nesvarbu kokio rango politikas nelaukia teismo sprendimo, tiesiog pasitraukia, o jau paskui kreipiasi į teismą. Lietuvoje politiko atsistatydinimas labai retas atvejis.
Todėl svarbu pozicijai ir opozicijai atmesti politikavimą ir kuo greičiau sutarti dėl konkrečių lietuvių kalbą gelbėjančių veiksmų. Vienas jų – kuo greičiau rengti lietuvių kalbos mokytojus imigrantams, kurių labai trūksta.
Grįžtant prie socialinio spaudimo. Socialinis spaudimas – rimtas reikalas, bet turintis du galus. Viena, kai visuomenė yra daugmaž sveika, tai yra laikosi iš demokratinės civilizacijos kilusių socialinių tarpusavio santykių taisyklių, visai kita, kai visuomenę kankina obskurantizmas, baimė laisvei ir panašiai. Gyvename demokratijoje, kuri jokiais būdais nedraudžia teigti savo tautinius bruožus, kurti ir puoselėti tautinę valstybę, nepamirštant Konstitucija garantuotų teisių visiems piliečiams. Tad tokioje visuomenėje kovoti už savo kalbos išlikimą yra elementari pareiga.
Tuojau kyla klausimas, kiek griežtas turi būti kalbos gynimas? Ir kurioje vietoje galima nuolaidžiauti? Pavyzdžiui, parduotuvėje juk galima kasininkei ar kasininkui pasakyti, kad kalbėtų lietuviškai, bent parodytų pastangą kalbėti. Arba pavežėjui. Kai matai pastangas, nesunku pagirti ir padėti. Bet, jeigu leidi laikyti teises rusų kalba (Skandinavijoje tai būtų neįmanoma) ir aiškini, kad mūsų verslui trūks plyš reikia vairuotojų, na, tai pažeidusiojo eismo taisykles ir susidūrusiojo su nemokančiu rusų kalbos policininku laukia begalinis vargas. Ir taip, imigranto integravimas į mūsų visuomenę vyksta per lietuvių kalbos mokymąsi. Mokomasi visų pirma bendraujant su lietuviais. Tikriausiai nėra labai sunku pradžioje kreiptis į imigrantą lietuvių kalba, anglų kalba? Arba ir rusiškai pasakyti, kad mokytųsi lietuvių kalbos, nes jos nemokėjimas rodo nepagarbą šaliai, į kurią atvykai, ir žmonėms.
Beje, kodėl visuose bankomatuose instrukcijas galima skaityti ir rusų kalba, o vokiečių kalba – ne? Juk Lietuvoje bus Vokietijos brigada, tai gal iš dėkingumo ir pagarbos jiems bankai galėtų įdiegti ir instrukcijas vokiečių kalba?
Visgi reikia atminti, kad žmonės ne iš geros valios palieka savo namus, todėl neturime nuleisti rankų, net kai tau koks nors tipas išdidžiai atšauna, „negovoriu po litovski, ir ką tu man padarysi“. Daug ką galime ir turime padaryti, nes niekas be mūsų pačių mūsų kalbos neapgins.
