Kai dešiniesiems radikalams pritrūksta dėmesio, pasitelkiama nacionalšovinistinė demagogija 1941 metų Birželio sukilimo garbinimo formatu. Tačiau įdomu, kad Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija – Lietuvos valstybės teisės aktas, kurį 1949 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), – nė vienu žodžiu apie „sukilimą“ neužsimena. Atvirkščiai, nušluoja „sukilimo“ tikslus pabrėždamas vėl atkurtos Lietuvos valstybės 1922 metų demokratinės Konstitucijos tąsą.
Prieš gilindamasis į dešiniųjų taip mylimo ir puoselėjamo „tauraus sukilimo“ naratyvo tikslus, noriu pabrėžti, kad niekaip nemenkinu visų 1941 metų Lietuvos antidemokratų projekto dalyvių. Tarp jų buvo garbingų žmonių. Žinau, kad jie tikėjo savo veiksmais atkuriantys nepriklausomą Lietuvą. Juolab kad jie nepuolė žudyti žydų. Tačiau prakeikiu tuos, kurie nuo pirmos keršto akcijos dienos ėmėsi žudyti niekuo dėtus bendrapiliečius.
Trumpai tariant, aš teigiu, kad Birželio sukilimas buvo keršto akcija, kurios nėra jokio pagrindo įvardyti sukilimu. Kodėl? Todėl, kad ji paprasčiausiai neatitinka sukilimo apibrėžimo. Jis yra toks: „Sukilimas yra didelio masto, paprastai ginkluotas, pasipriešinimas valdžios institucijoms. Tai yra masinis, dažnai ginkluotas, protestas prieš esamą santvarką, valdžią ar režimą. Mažesnio masto sukilimas gali būti vadinamas maištu.“ Sakau „keršto akcija“, nes suprantu norą keršyti už žiaurius sovietų nusikaltimus, kurių neišvengė nei lietuviai, nei žydai ar lenkai.
Bet nori nenori iš dainos žodžių neišmesi, kaip ir faktų negali atmesti: prasidėjus keršto akcijai, sovietų vadai jau buvo pabėgę, sovietinės institucijos žlugusios, sovietų armija bėgo. Naciai okupavo Lietuvą per dvi dienas. Akcija vyko šešias dienas. Tad prieš ką „sukilo“ keršto akcijos dalyviai?
Lietuvoje turėjome tris didingus sukilimus: 1861, 1863 ir 1944–1952 metų partizanų sukilimus. Jie vyko sunkių, kruvinų caristinės Rusijos ir sovietų okupacijos sąlygomis. Jau vien dėl šių faktų vadinti keršto akciją sukilimu yra ne kas kita, kaip tikrų sukilimų menkinimas. Jeigu būtų ginklu sukilta prieš sovietus 1940 metais arba prieš nacių okupaciją 1943 metais, kaip tai darė lenkų Armija Krajova, būtų visai kitas dalykas.
Kokiu tikslu visokie šiandienos nacsusivienijimai ir jų rėmėjai Seime siekia eilinį kartą heroizuoti keršto akciją, suteikti jai valstybinę reikšmę? Bando primesti visuomenei pronacistinės, antisemitinės ideologijos garbinimą?
Kokiu tikslu visokie šiandienos nacsusivienijimai ir jų rėmėjai Seime siekia eilinį kartą heroizuoti keršto akciją, suteikti jai valstybinę reikšmę?
Juk žinome, kad keršto akcijos tikslai aiškiai nurodyti Kazio Škirpos Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) programoje, atsišaukimuose Lietuvai, jo redakcijos narių diskusijose: „Jau dabar „painformuokite“ žydus, kad jų likimas aiškus, todėl kas gali, tegu jau šiandien nešdinasi iš Lietuvos, kad nebūtų bereikalingų aukų. Lemiamu momentu jų turtą perimkite į savo rankas, kad niekas veltui nežūtų“, – rašoma atsišaukime.
Tikslas nebuvo atkurti demokratinę Lietuvą, ji dar ir turėjo tapti rasistinės, antisemitinės, nacistinės Vokietijos satelitu. Šiandien bandoma pasiteisinti, neva panašūs atsišaukimai buvo tik duoklė to meto nacių Vokietijai, kuri, buvo tikima, suteiksianti Lietuvai nepriklausomos valstybės statusą.
Bet, visoje Lietuvoje žydų žudynės prasidėjo nuo pirmos keršto akcijos, t. y. „sukilimo“ dienos. K. Škirpos nurodymu ir Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) patvirtinimu birželio 29 dieną iš dalies sukilėlių buvo įsteigtas Tautinio darbo apsaugos batalionas (TDA). Batalionas ėmė žudyti žydus VII forte. Taip, Berlyno LAF-as turėjo mažai įtakos LLV, Kauno LAF-ui, bet šie faktai juo labiau neleidžia heroizuoti keršto akcijos, suteikti jai tauraus sukilimo statuso. Ne norais kelias į pragarą grįstas, bet veiksmais.
Tam, kad kažkaip būtų išplauta ši kontradikcija, reanimuojamas argumentas: „Žudė tik individai, juos reikia atskirti nuo bendros taurios sukilimo idėjos.“ Tačiau šis argumentas skirtas ypač bukiems, pasiruošusiems patikėti bet kokiu melu.
Tikslas nebuvo atkurti demokratinę Lietuvą, ji dar ir turėjo tapti rasistinės, antisemitinės, nacistinės Vokietijos satelitu.
Savo knygoje „Taksi Kristaus išpažintis“ esu rašęs, kad žmogus noriai tiki sugebančiais meluoti, kai nebeturi drąsos išklausyti tiesos. Kiek įmantriau melo ir tiesos tema neseniai pasisakė publicistas Paulius Gritėnas: „Jei norime pabandyti susikauti su šiuo vis labiau įsigalinčiu troškimu nebekelti tiesos klausimo, nes jo kėlimas per daug sudėtingas, komplikuotas, reikalaujantis prisiimti asmeninę atsakomybę ar ko nors atsisakyti, privalome atsigręžti į šią patogios apgavystės būklę.“
Kad apsaugotų melą, šių metų birželio 30 dieną vykusio Birželio „sukilimo“ aptarimo renginio organizatoriai programoje nurodo: „Kviečiame į diskusiją, kurioje istorikai ir ekspertai atvirai aptars sukilimo šviesiąsias bei prieštaringąsias puses, nagrinės, kodėl šis įvykis buvo toks nepatogus sovietinei valdžiai ir kodėl iki šiol yra juodinamas Rusijos propagandos.“
Atvirai? Tikrai? Juk juodu ant balto rašoma, kad visi turintys kitokią, organizatoriams neįtinkančią, nuomonę bus nurašyti į Rusijos propagandos platintojus. Patinka kam ar ne, bet faktas tas, kad nėra jokio dokumentuoto pagrindo manyti, kad žydų žudynės „sukilimo“ kontekste nebuvo sisteminės, kad K. Škirpos kvietimas varyti žydus lauk iš Lietuvos, jo ir jo šalininkų siekį atkurti autoritarinę Lietuvą „sukilimo“ pagalba kažkaip galima išskaidyti iš bendros „sukilimo“ programos.
Negalima, nes ji pastatyta ant apčiuopiamos antidemokratinės, pronacistinės, antisemitinės ideologijos pagrindo. Ir štai tokią ideologiją remiantys dešinieji radikalai reikalauja demokratinės Lietuvos suteikti keršto akcijai valstybinį statusą.
Beje, jie nelabai ir piktinasi LSDP Desovietizacijos komisijos naikinimu. Mat socialdemokratų siūlomas sprendimas leisti Lietuvos savivaldybėms pačioms spręsti, ką desovietizuoti ar denacifikuoti, reiškia ne ką kitą, kaip žydų žudikų garbinimą.
Galiu garantuoti, kad akmuo žudikui Juozui Krikštaponiui Ukmergėje pavirs monumentu, kaip ir kitiems žydų žudikams. O Vilniaus savivaldybė privers Vilniaus universitetą ant Teisės fakulteto sienos pakabinti garbės lentą vienam „sukilimo“ vadų, teisės profesoriui Stasiui Žakevičiui-Žymantui.
Jam 1941 metų birželį būnant įgaliotiniu (birželio 24 dieną įgaliotiniu paskyrė Lietuvos laikinoji vyriausybė) Trakų gatvėje buvo nužudyti 44 žydai, jo parašas puikuojasi ant įsakymo plėšti Vilniaus ir jo apylinkių žydus. Naciai jau rugsėjį paskyrė jį Vilniaus šefu, vykdomuoju direktoriumi. (Pabėgęs į Angliją, jis ėmė dirbti britų žvalgybai MI6. 1950 metų spalį su Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu užmezgęs ryšį partizanas Juozas Lukša-Daumantas grįžo į Lietuvą, kur parašė Pro Memoria. Ten pasisako, kad Žymanto iš Anglijos į Lietuvą siųsti agentai būtų likviduoti, o jų atsiradimo krašte inspiratoriams atimti bet kokią juridinę galią užsienyje veikti).
Galiu garantuoti, kad akmuo žudikui Juozui Krikštaponiui Ukmergėje pavirs monumentu, kaip ir kitiems žydų žudikams.
Šiandien vyksta aršus egzistencinis karas tarp tiesos ir melo. Kovoti prieš melą melu yra blogiausias įmanomas pasirinkimas. Kaip matoma iš mano pateiktų tik kelių iš šimtų faktų, bandymas atskirti pelus nuo grūdų, tai yra siekis išbalinti keršto akciją, neatskiriamą nuo žydų žudynių, taip suteikiant jai valstybinį statusą, yra apgailėtina demagogija.
Ji ginama tokiu laiku, kai Kremliaus skerdikai per pasaulį platina suklastotą, neva tikrą, Lietuvos istoriją. Tai gal šioje vietoje pasikalbėkime apie tai, kas konkrečiai suteikia jiems auksinę propagandinę dovaną apie nacius garbinančią Lietuvą. Nė vienas nebus pamirštas, ypač tie, kurie gindami neapginamą, savo noru ar ne, tapo naudingais Kremliaus idiotais.
