Šiauriausioje pasaulyje apgyvendintoje vietoje Svalbarde gyvenimas yra laikinas – vidutiniškai penkeri metai, bet, kaip sako patys gyventojai, su niekuo nepalyginamas. Nors salynas priklauso Norvegijai, jis turi atskirą mokesčių sistemą, įstatymus bei pasižymi kitomis sąlygomis, kurios skiriasi nuo Lietuvos. „Arogancijai Svalbarde nėra vietos. Todėl turi būti šiek tiek kuklesnis, nusileisti ant žemės", – sako gide Svalbarde dirbanti Kristina Igliukaitė.
Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva" įraše:
Čia gyvenanti K. Igliukaitė pasakoja, kad į šį salyną ją atvedė magistro studijos. Anot pašnekovės, tai nėra dažna kryptis lietuviams – Svalbarde gyvena vos keturios lietuvės, įskaitant ir ją.
„Studijavau rizikos analizę Stavangeryje, pietvakariuose esančiame Norvegijos mieste. Magistro studijos ir atvedė mane į Svalbardo universiteto centrą, kuriame galėjau pasirinkti tam tikrus kursus ir ugdyti save toliau“, – sako K. Igliukaitė.
Salyne lietuvė ne tik dirba gide, bet ir užsiima rizikos analize bei valdymu.
„Saugumo rizikų sritis yra daugiau nei darbų sauga, bet darbų sauga yra labai svarbus elementas. Kad būtų galima nustatyti, kokias priemones reikia naudoti darbų saugai, būtina atlikti kokybinę ir kiekybinę rizikos analizę. Tai tokia interdisciplininė sritis, kuri apima ir socialinius mokslus, ir tam tikras inžinerijos sritis“, – apie savo veiklą Svalbarde pasakoja K. Igliukaitė.
„Reikia labai daug mokytis ir apie įstatymus, nes jais remiantis nustatomos darbų saugos procedūros įmonėse, pavyzdžiui, naftos, aviacijos, turizmo kompanijose. O turizmo srityje Svalbarde rizikų yra pakankamai“, – priduria ji.
Pašnekovė pažymi, kad pasiruošimas dirbti gidu Arktyje užima daug laiko. Prieš pusantrų metų Svalbarde apsigyvenusi lietuvė, tuomet dar būdama studente, dirbo kituose darbuose, pavyzdžiui, viešbučio registratūroje, tačiau jau tada laisvalaikiu gilino žinias apie salyną.
„Tikrai labai norėjau mokytis praktinių ypatumų, kurie yra susiję su rizikos analize. Nenorėjau pasilikti „prie popierių“ ir kad mano žinios būtų pagrįstos tik teorija“, – sako K. Igliukaitė.
Lietuvė gide pradėjo dirbti praėjusių metų vasarą, o rudenį jau vedė ekskursijas ne tik miestelyje, bet ir laukinėje gamtoje.
„Neturiu dar tiek daug patirties, bet auginu save. Gido darbas apima ėjimą į žygius, kurie gali būti ir miestelyje, ir už miestelio ribų, bet kai jau eini į žygius už miestelių ribų, turi turėti apsaugą nuo poliarinių meškų. Tačiau poliarinės meškos rizika nėra tokia aukšta, kaip reljefo, ledo ir ledynų rizikos. Todėl, kai eini į žygius, turi sekti savo taką, kuris yra nustatytas GPS arba tam tikrų įmonių bei organizacijų, žinančių, kaip tai daryti“, – aiškina pašnekovė.
K. Igliukaitės teigimu, darbas tokiomis sąlygomis suteikia vertingos patirties ir leidžia įgyti svarbių įgūdžių.
„Tos lauko operacijos tave labai stipriai ugdo. Tu žinai, kokį gyvūną gali sutikti, kokia logistika reikalinga. Net jei tai nesusiję su gido darbu, gali važiuoti su sniegomobiliu, planuotis keliones. Esu padėjusi kitoms įmonėms logistiniais gido darbo aspektais su sniegomobiliais ar darbu su šunų kinkiniu“, – sako lietuvė.
Pasak jos, išėjimas į gamtą reikalauja tinkamos įrangos ir kruopštaus planavimo.
„Kiekvieną kartą, kai išeini į lauką, turi turėti ne tik apsaugos priemonių nuo poliarinių meškų, tokių, kaip signalinis pistoletas ar šautuvas, bet ir pirmosios pagalbos rinkinį, o tai yra svarbiausia. Yra dar toks uždangalas – jeigu kažkas nutinka, turi save juo apsigaubti. Viskas užima vietos ir svorio. Kuprinė sveria mažiausiai 10 kilogramų“, – pasakoja K. Igliukaitė.
Ji pabrėžia, kad, norint patirti Svalbardo salyno unikalumą, svarbu gerbti Arktyje gyvenančius žmones.
„Kai kurie žmonės galėtų sakyti, kad aš esu vietinė. Bet mano vadovė, kuri ten gyvena 50 metų, sako, kad mes visi čia esame turistai. Anot jos, mes turime išlikti kuklūs ir gerbti vietinius žmones, kad jie pasiliktų čia ilgiau ir dalintųsi savo žiniomis. Mes jas turime saugoti, nes žinios, pagrįstos istorija, padeda tau atrasti tolesnį kelią“, – teigia gidė.
Norintiems keliauti Arktyje ir aplankyti Svalbardą K. Igliukaitė pataria pasidomėti vietos istorija. Ji pabrėžia, kad reikėtų neapsiriboti vien turistams skirtais informacijos šaltiniais.
„Pabandykite pasidomėti istorija, kaip Svalbardas, nes Svalbardo Arktis turi kitokią istoriją, vystėsi nuo 1596 metų, kai šis salynas buvo atrastas. Pabandykite išmokti dalykų, kad Svalbardas yra salynas, o Špicbergenas – sala, kurioje įsikūręs didžiausias miestas“, – sako lietuvė.
Ji taip pat įspėja, kad savarankiškos kelionės po šį salyną gali būti sudėtingos ir net pavojingos, todėl gidai yra labai reikalingi.
„Būkite smalsūs, drąsūs ir pasiruošę klausyti gido, nes tai ne vieta eksperimentams. Gidų profesija Svalbarde yra reikalinga. Tai nėra tiesiog pasipinigavimas, kaip lietuviškai sakome“, – teigia K. Igliukaitė.
Anot jos, nemažai iššūkių saugiam turizmui Arktyje kelia ir klimato atšilimas. Lietuvė pažymi, kad vietiniai pastebi ledynų mažėjimą kasmet.
„Ledynų paviršiaus trapumas labai padidėjo ir kartais tiesiog nežinai, kur reikia saugiai keliauti. Neseniai įvyko nelaimė, kai vienas slidininkas įkrito į ledo plyšį. Jo iš pradžių net nerado. Vienos didžiausių rizikų yra reljefas ir tirpstantys ledynai“, – pažymi gidė.
„Arogancijai Svalbarde nėra vietos. Todėl turi būti šiek tiek kuklesnis, nusileisti ant žemės. To Svalbardas moko kiekvieną iš mūsų – bendruomeniškumo ir paprastumo. Manau, tai yra labai naudinga“, – apibendrina K. Igliukaitė.
Parengė Vaida Račkauskaitė
