Vilniuje dažnai jaučiuosi lyg vaikščiočiau po Kaliningradą (tikrai ne Karaliaučių – nebūkim naivūs, jo nebėra) prieš 13 metų. Bet apie tai vėliau. Atrodo, jog net cepelinai, kibinai, saldainiai „Obelėlė“ farširuoti rusų kalba, malta kirilica, o šaltibarščiuose plūduriuotų ne krapai, o raidės „ж“. Ji plūsta gatvėmis, kemša lietaus latakus, šulinius, plūsta skverais, geriasi į plaukus, parduotuvėse ja atrajoja kasininkės, kirpėjai, taksistai, jau nekalbant apie tuos Lietuvos piliečius, kurie pastaruosius 35 metus tebevaikšto Lenino proZpektu, o ne Gedimino.
Tas pats ir Klaipėdoje, kituose didesniuose miestuose, nekalbant jau apie Visagino getą.
Kodėl šaltibarščiai be krapų?
Ir iš esmės viską padarėme, kad taip atsitiktų. Vilnius čia tik, manau, akivaizdžiausias pavyzdys. Kad Vilnius visad buvo daugiakultūris, daugiakalbis – akivaizdu, tai ir sudaro jo koloritą, sielą. O rusų kalba ėmė dominuoti palaipsniui, atvykus dideliam kiekiui karo ir ekonominių pabėgėlių, dėl, galima jau sakyti, nevykusios migracijos ir integracijos politikos etc. Priežastys akivaizdžios, suprantamos ir paprastos. Kad reikalinga darbo jėga ir visa kita – tai irgi akivaizdu. Kitataučiai nėra problema, o turtas, ir tai sakau be jokios patetikos ar oficiozinio deklaratyvaus patoso. Problema yra ta, kad didžiai daliai atvykusiųjų dėl mentalinių, vis dar „ruskij mir“ religiją išpažįstančių giliai nusispjauti į mane, į tave: „gde tut vokzal?“, „gde mogu kupitj naš jantarj?“ („kur čia stotis?“, „kur galiu nusipirkti mūsų gintaro?“)... Pagarba ir supratimas, jog esi svečias, negalioja. Kolonizatoriaus požiūris.
Esu tikras, jog būsiu apšauktas nacionalistu, ksenofobu, gal net skinhedu ir fašistu. Nieko naujo, tai girdėjau dar sovietmečiu Jonavoje, kurioje apstu būta sovietinių karininkų šeimų bei įvairaus plauko specialistų iš SSRS, stačiusių komunizmą tuomet „Azoto“ gamykloje.
Tolerancija ir savigarba
O kad prakandus gatvėje bandelę iš jos į tarpdančius jau pradeda lįsti ne tik „ж“, bet ir „з, ф, б, ы, щ“, kalti esame patys. Vaidindami neva gilias tradicijas turinčią tolerantišką visuomenę. Beje, žiūrint iš istorinės perspektyvos, dėl tolerancijos ginčyčiausi. Ar nebus čia kadai sugalvotas reklaminis lozungas, klišė? Bet kokiu atveju, tolerancija neturi maitintis savigarbos sąskaita. Kiek užsileidžiame, tiek ir lipa. Jei leisi po namus vaikščioti nenusiavus (nors paprastai susiprantama), tai ir ropos su „batinkais“.
Esu tikras, jog būsiu apšauktas nacionalistu, ksenofobu, gal net skinhedu ir fašistu.
Nesinori svaidytis skambiomis frazėmis, plaukiojančiomis socialiniuose tinkluose, jog „savu noru jau esame okupuoti“, kad vėl „Vilnius mūsų, o mes rusų“. Kaip priversti mokytis valstybinės kalbos? Jei sąmoningumo neužtenka, tai tik įstatymiškai, be jokios tolerancijos, be jokių valdžios intencijų nukelti reikalavimus mokėti lietuvių kalbą dirbant viešajame sektoriuje ir pan. Bet, kadangi dabartiniai valdantieji nuo pat koalicijos sudarymo be muilo sulindo į „dujų sektorių“, tai tikėtis gerai nuteikiančių ir, svarbiausia, kvapnių sprendimų naivu.
Įsivaizduokite tokią situaciją Ispanijoje, Vokietijoje etc. Be valstybinės kalbos visi keliai tarpti, naudotis demokratijos teikiamais bonusais būtų uždaryti. Kyla net paprasčiausias klausimas, kodėl dar nėra programėlių (duolingo ir pan.) lietuvių kalbai mokytis, kodėl kitataučių mokyklų mokiniai kaip raupsuotieji vis dar dalyvauja atskiruose meninio skaitymo konkursuose, olimpiadose? Ir vėl akivaizdžios banalybės – lietuvių kalbą girdėdami tik 45 minutes (tiek trunka lietuvių kalbos pamoka) 4 dienas per savaitę (atmeskit dar visas atostogas), savo aplinkoje daugiau jos niekur nevartojantys, nėra pajėgūs konkuruoti lygiomis teisėmis su kitais Lietuvos vaikais.
Tai tik menkas pavyzdys iš visuomenę skaldančių ir dar labiau fragmentuojančių veiksnių. Štai, taksistas važiuoja Laisvės prospektu, sėdžiu gale, bet iš akių matau, jog su savo priusʼu jis vis dar važiuoja stepe ir niekaip jam neišaiškinsi, kad sustotų „nes, žmogau, man bloga...“ Svarbiausia, kad jam gera, ir labai. Nekalbu apie atvejus, kurių, beje, daug, kuomet žmogus per tris mėnesius lietuviškai prabyla praktiškai be akcento. Mentaliteto ir požiūrio klausimas.
O kad prakandus gatvėje bandelę iš jos į tarpdančius jau pradeda lįsti ne tik „ж“, bet ir „з, ф, б, ы, щ“, kalti esame patys. Vaidindami neva gilias tradicijas turinčią tolerantišką visuomenę.
Kad su kalba atkeliauja ir mąstymas, gyvenimo būdas, manieros, elgesio modeliai – čia vėl kita daina ir dar su daugiau priedainių bei niuansų. Kalba keičia mąstymą, jo struktūrą. Dar kitaip tariant – jau savaime yra minkštoji galia ir ginklas. Beje, būkime atviri, šiuo ginklu per 30 metų yra tapusi ir anglų kalba – daugelio nepriklausomybės kartos kalbėjimo būdo ir tekstų kartais nelabai atskirsi nuo į lietuvių kalbą išversto angliško teksto googlo vertėju. Patikėkite, žinau, ką šneku. Tokių jau yra užaugusi ir visa karta doktorantų... Bet čia kitas tos pačios lazdos galas.
Getai
Pamenu, dar gariūnmečiu 1996-2000 m., studijuojant Vilniuje ir Antakalniu važiuojant į Universitetą 2 troleibusu, į jį vis įlipdavo pagyvenusi moteriškė ir visų pranešamų stotelių pavadinimus („Sapiegos“, „Šilo“, „Šv. Petro ir Povilo“, „Tverečiaus“ etc.) garsiai, šaltu balsu, įsakmiai rusiškai pertransliuodavo buvusiais sovietiniais („Černiachovskio“ etc.). Tada imdavo juokas. Vos įlipus „tetai vatai“ patys pirmi su bičiuliais choru imdavomės jos darbo – „istorinės tiesos“ atstatymo pamokų ir jos akcija žlugdavo. Kikendavo visas troleibusas. Dabar juokauti nebesinori, nebeišeina.
Daug aštresnės ir komplikuotesnės problemos yra įsisenėjusios ir ignoruojamos visų ligšiolinių valdžių dėl elementarios politinės valios stokos, dėl šventos ramybės. Kalbu apie kitakalbes mokyklas (rusų, lenkų, baltarusių etc.) – tai yra esminė problema, tik to niekas nenori pripažinti – nepatogu. Tiek Latvijoje, tiek Estijoje visas vidurinis ugdymas jau vyksta tik valstybine kalba, nors procentinė kitataučių išraiška ir žymiai nepalankesnė valstybinės kalbos atžvilgiu. Kad dabartinės kitakalbės mokyklos, kad ir kaip bandytum vartyti, yra getai – faktas ir tai žaidžia pačių kitakalbių Lietuvos piliečių nenaudai.
Ar žinote, kiek kartų per 35 metus kai kuriose rusų mokyklose (žinau konkrečius atvejus) yra skambėjęs Lietuvos himnas? Spėkit iš vieno karto. Kodėl su koloradkėm neina į Antakalnio kapines per „pergalės“ dieną? Nes bus blogai, reikės aiškintis, nors mielai ten nueitų, nes senelis tai eina. Paprastai mokiniai gyvena informaciniuose burbuluose, kuriuose maudosi ir tėvai, seneliai. Bet kai 12-okas nežino, kas, tarkime, yra „Mamontovas“ (tai, be abejo, nerodo nei intelekto, žinių lygio ar pan.), bet gali spėti kokiame informaciniame vandenyje plūduriuoja jų smegenys ir ką rodo jų ekranai.
Kad dabartinės kitakalbės mokyklos, kad ir kaip bandytum vartyti, yra getai – faktas ir tai žaidžia pačių kitakalbių Lietuvos piliečių nenaudai.
Ekranai
O ką rodo Lietuvos TV transliuojami ekranai? Žinau, ko nerodo. Po šiol nematome Latvijos, Estijos, Švedijos TV programų. Mes patys kaimynų nenorime pažinti, juolab būti bendroje informacinėje erdvėje, todėl kirtus sieną akivaizdžiausi dalykai tampa nebeakivaizdūs. Suprantu, čia kiek kito pobūdžio klausimas... Sakysite, pasaulis yra globalus ir jei nori, viską gali susirasti. Taip, bet tai neveikia. Žmogus iš prigimties yra tinginys ir jam turėtų būti pasiekiama vieno mygtuko paspaudimu. Rusiškų kanalų retransliacijas nutraukėme, bet akivaizdu, kad per vėlai – jie spėjo jau šį tą nuveikti. Vatinukai jau gerai impregnuoti. Geriau vėliau, nei?.. O gal galima laiku? Tiesa, už buto sienos nebegirdžiu, kaip kaimynės visu garsu griaudžiantis televizorius, transliuojantis gegužės 9-osios paradą, rėkia: „Ūraaaaaaaaa“.
Liustra – Mindaugo karūna
Beje, ukrainiečių, baltarusių vaikai didžia dalimi leidžiami į rusiškas mokyklas. Kaip kitaip –nutautinti ir asimiliuoti. Daugelis tai daro iš patogumo, inercijos. Jų pačių pasirinkimas – tapatybės formavimosi procesas tebevyksta ir vyks, o ir skausmingai. Tarkime, tarp baltarusių tarpstanti litvinizmo ideologija – viso to išraiška, tik tuo naudojasi rytų kaimynų propaganda. Lietuviai analogiška baltofilijos liga, valstybės „nuo jūrų iki jūrų“, man regis, yra persirgę prieš trečdalį amžiaus. Būta tokių, kuriems net kokios menės sena prabangi liustra atrodė esanti karaliaus Mindaugo karūna ir švietė kaip išganinga skaisti saulė.
Pasveiks ir baltarusiai, tik klausimas – kokia kaina ir kas už tai mokės. Mano supratimu, mūsų visų uždavinys padėti ir akinti tiek ukrainiečius, tiek baltarusius, žydus, totorius, karaimus etc., o ir lenkus nelįsti po „patogia“ rusų kalbos antklode ir puoselėti savo kalbą, kultūrą.
Kolonialistinė logika
Turime pripažinti, kad kitakalbės bendrojo ugdymo mokyklos yra kolonialistinės logikos padiktuotas anachronizmas. Noriu aiškiai pasakyti, jog niekas neneigia teisės į savo kultūrą, kalbą, tradicijas. Tos teisės yra užtikrintos ir palaikomos, ir apsidairius aplink palankesnių nei Lietuvoje nerasime, tik manau, kad seniai laikas pačius kitakalbius vaikus Lietuvos piliečius išleisti iš mentalinio aptvaro, kuris iš esmės net yra diskriminacinis, įteisinantis atskirtį, apribojantis galimybes lygia greta su bendraamžiais kurti, dirbti ir skleistis. Žinau, jog taip kalbėdamas kiek absoliutizuoju, esama išimčių ir nesiekiu įžeisti ar kitaip užgauti.
Susitaikymas, nuolankumas irgi niekas kita, o kolonializmo liekanos mūsų sąmonėje, o kai vaikštant kurortinėje Šventojoje vis dar matai, atsiprašau, į užpakaliukus lendančius „verslininkų“ raginimus kirilica pirkti „Čigonišką kepsnį“, „Tarybinį čebureką“ ir fone prie poilsio namų dar plevėsuojant „VICI“ vėliavai, kuo aiškiausiai supranti, kad ilsėtis nėra kada. Vaizdas ikoninis – tiesa?
Mano supratimu, mūsų visų uždavinys padėti ir akinti tiek ukrainiečius, tiek baltarusius, žydus, totorius, karaimus etc., o ir lenkus nelįsti po „patogia“ rusų kalbos antklode ir puoselėti savo kalbą, kultūrą.
Paradoksas – jei nieko nedarysime, visas Visaginas važiuos „kultūrintis“ ir pramogauti nebe į skersai išilgai rusišką Daugpilį, o į Vilnių, bet vis tiek toliau balsuos už vaitkus, tamoševskius ir kitas vatas, kuriomis neužkamšysi jokių langų, orlaidžių nei Suvalkų koridoriaus. O kol suksis tiktokai, tolišokai ir telegramai, galime dėl to būti kone garantuoti.
O ką padariau aš, kad šie tiek kultūrinę, tiek socialinę atskirtį patiriantys regionai jaustųsi esantys Lietuvos dalimi? Na gerai, važiavau kelis kartus į Vilnijos kraštą, Visaginą mokiniams ir nemokiniams skaityti eilėraštukų, bendrauti. Juokinga. Tad greičiausiai nieko. Bet gal aš aklas? Visko gali būti. Lietuviai Visagine jaučiasi esantys tautinė mažuma, o tai irgi faktas.
Visiems šiems dalykams reikia aiškių vektorių, politinių sprendimų ir valios, kitaip dar nuobodžiai vaidinsime tolerancijos riterius, net nepastebėsime, kaip pradėsime rašyti graždanka, sutinkant Naujuosius metus Vilniuje ir ne tik saliutai Maskvos laiku (paprastai 23 val.) bus intensyvesni nei 00 val. 00 minučių, o rūkalų kontrabandininkus verbuosime tapti ir knygnešiais. Nors ne – geriau lįsti po senu „geru“, dulkių galoną sugėrusiu ir kažkada ant sienos kabėjusiu „Lentvario“ kilimu, raudoti ir keiktis tiurkiškos kilmės keiksmažodžiais.
Paradoksas – jei nieko nedarysime, visas Visaginas važiuos „kultūrintis“ ir pramogauti nebe į skersai išilgai rusišką Daugpilį, o į Vilnių, bet vis tiek toliau balsuos už vaitkus, tamoševskius ir kitas vatas, kuriomis neužkamšysi jokių langų, orlaidžių nei Suvalkų koridoriaus
Važiuoti į Karaliaučių, bet Kaliningradą
O dabar apie pradžioje minėtą kelionę į Kaliningradą. Minėtaisiais 2012-aisiais per „Poezijos pavasarį“ su dar dviem bičiuliais poetais važiavome į Karaliaučių, bet, aišku, atvažiavome į Kaliningradą. Skaitymai Tolminkiemyje, lietuvių bendruomenei etc. Dabar tai, be abejo, nebeįmanoma. Žinoma, mus vežiojo ir rodė vietines įžymybes, praeities reliktus, kapines: čia tas, čia anas, žiūrėkite, antai... Tik po visos dienos ekskursijų supratau, kad iš esmės visą dieną braidžiojome po dilgėlynus, šabakštynus, šiukšlynus, griuvėsių liekanas ir tik ypatinga vaizduotės galia galėjai įsivaizduoti kas yra „tas“ ir „anas“.
Kai pabundi iš iliuzijų, sapno, suvoki, kad realybė lenkia ir pačius radikaliausius siurrealistinius paveikslus. Bet juk galima ir nepabusti? Arba pabusti, kai šaltibarščiai bus ne tik su „ж“, bet ir su kraujo putele.
