Man patinka švęsti gimtadienį tą pačią dieną kartu su Jėzumi Kristumi, Jonu Meku, Adomu Mickevičiumi, Broniumi Radzevičiumi, o ir... buvusiu klasioku Arnoldu Staniūnu. Per Kūčias. Sutikite, kompanija tikrai nebloga. Tiesa, visi gerai žinome, kad to tipo anarchisto Jėzaus, kuris kažkokiu būdu sugebėjo taip sujaukti žmonių protus, „pagimdyti“ naują epochą, gimimo data tikrai suklastota, bet nieko tokio. Tokių begalės.
Mano mamos gimimo data taip pat suklastota, nors gimė vasario 29-ąją, dėl kažkokių priežasčių, o greičiausiai prietarų, apiformino ją gimus kovo 8-ąją. Apskritai, nemažai daliai žmonių gimimo datas atstojo krikšto datos, kurios atgulė į bažnyčių knygas. Bobutės gimtadienis buvo paankstintas visu mėnesiu – tai juokdavosi, kad va, lišna pensija gavo daugiau. Stačiatikiai (į rytus nuo Ukrainos) Jėzaus gimtadienį klastoja dar kitaip – gerokai pavėlinę. Na va, kiek jau išdaviau asmens duomenų. Asmens duomenų apsaugos reglamento sergėtojai galėtų ir rimtai pasipiktinti.
Taip pat skaitykite
Beje, turiu pasakyti, kad čia nėra užslėpta LRT televizijos laidos „Gimę tą pačią“ dieną reklama. Už tai man nemoka, tad būkite ramūs. Beje, žydams apskritai tai kone eilinė diena – mini tik Jėzaus apipjaustymo dieną. Bet ką čia labai dabar minėsi, kai tiek tų ne tik apipjaustymų, o ir priversti spausti gazą...
Tikrai nenoriu primygtinai skatinti tuojau pat mane sveikinti, tiek to – nereikia, nesivarginkit, nemėgstu būti sveikinamas... Visi turbūt suprantame, kad pačios datos yra sąlyginės, mus labiau veikia simbolika, mentaliniai dalykai. Bet jei kas nors sugalvosite atsiųsti riebią silkę – priimsiu. Silkę galėčiau valgyti 3 kartus per dieną. Beje, su poetu Gintaru Grajausku, kurį šią savaitę, prieš metų pabaigą, žiniasklaidininkai kažkodėl (?) kelioms valandoms paskelbė Nacionalinės premijos laureatu ir greitai atšaukė, prieš gerą dešimtmetį prie vyno apie silkę buvome tiek įnikę diskutuoti, jog iki šiol viens kitam linkime tik riebių silkių. Tai vyko Sakartvele, kuriame tos silkės ieškojome ir, žinoma, neradome. Iš kur ten ta silkė, kai Juodosios jūros paviršių raiko tik delfinų pelekai.
Jei labai atvirai, Kūčios, šalia Vėlinių, man yra gražiausia šventė.
Tiesa, sakė, kad mama Jonavos ligoninėje mane gimdė labai sunkiai. Greta gimdė ir klasioko Arno mama. Šaukė moterys pasauliui į veidą it visos futbolo stadiono tribūnos. Klausykite, kodėl gimdymo namai, kaip taisyklė – prie stadionų? Lietuvos futbolo federacijos stadionas Vilniuje, Jonavos... Tiesa, Arnas klykti pasauliui ėmė pusvalandžiu anksčiau. Sėdėjome ir viename mokyklos suole, gyvai jo nemačiau jau kone 25 metus. Bet pažįstu, susirašom soctinklais ir atrodo, kad vakar išsiskyrę. Kristaus tai nepažįstu, sutikti neteko, bet sako – jis toks yra, tik visi kaip įmanydami spiria juo tikėti. Netikiu. Jei jau gimė, tai reiškia yra, buvo. Kas čia gali būti neaišku?
Gimimo dienos niekad nešvenčiau ir nešvenčiu. Na, gerai, meluoju – tik vieną kartą, 18-ąjį – kai išdaužėme pusę mamos deficitinių krištolinių taurių. Bet tai buvo išimtis, kuri tik patvirtina taisyklę... Vis tiek ant stalo atsirasdavo tų 12 patiekalų (dabar jų turbūt būna virš 24). Taip, silkė – geriausias tortas ir žvakutės, bevelyčiau pasimelsti ir silkės dievui. Toks irgi turėtų būti. Tiesa, man labai neramu, kad keičiantis klimatui Atlantas ir aplink esančios jūros taip susijauks, jog ilgainiui silkių neliks. Silkė – „didesnis“ tautinis kulinarijos paveldas nei tie sumauti cepelinai, o ir šias valgyti pradėjome anksčiau, berods dar XIII amžiuje. Mokyklose net galėtų įvesti silkės dieną – kol vaikas nesuvalgo bent vienos riebios silkės – namo, šiukštu – neišleisti. Iškart sumažėtų neaiškių žuvų taukų reklamų, psichologinių problemų, įtampos.
Pūdytos skandinaviškos silkės terapiją jau galėtų rinktis tik kaip fakultatyvą – pažengę. Na, matote, ta silkė vėl mane nunešė į šoną. Sakralūs dalykai visad labai traukė, kažkada net prisiskaitęs V. M. Putino „Altorių šešėliai“ galvojau tapti kunigu. Reikėjo. Prie bažnyčios iškart būčiau atidaręs „Silkių barą“, o kaip alternatyvą jam, kitoje gatvės pusėje – dešrelinę. Parapija, manau, būtų buvus labiausiai dvasiškai pažengus.
Visiškai man svetima prekijų pagimdyta „Kalėdų religija“ ir industrija. Būtų galima parašyti rimtą mokslinį darbą, tarkim, tema „Kalėdų religija ir popkultūra“. Ją aptarnauja galybė klapčiukų: nuo elnių, kalakutų iki filmų.
Jei labai atvirai, Kūčios, šalia Vėlinių, man yra gražiausia šventė. Beje, žodis „šventė“ man net nelabai tinka. Jei „šventė“, kaip kad kalbininkai sako, yra nuo žodžio „šventas“ – tada gal ir taip. Natūraliai įvykstanti. Taškas, nuo kurio atsispiriu. Taip kalbu visus gimtadienius jau palikdamas nuošalyje. Tam tikro primityvumo, paprastumo, gyvybės, šviesos sugrįžimo, o ir artimųjų (ir mirusiųjų) sugrįžimo, susirinkimo, gamtos atsikosėjimo, apsivalymo šventė. Visa tai iš esmės banalybės, bet kuo toliau – tuo labiau į jas atsiremiu. Nelygu kokį įdarą į tą žąsį ar kalakutą įgrūsi. Čia jau kiekvieno mūsų pasirinkimas. Tad greičiausiai esu labiau pagonis, nors tikrai nežinau, ką tai reiškia. Beje, šita sumauta civilizacija, sterilybės garbintojai bei aikčiotojai, realybės kastravimo adeptai iš manęs atėmė galimybę paskersti, išdoroti ir „paaukoti“ karpį – pagal reglamentus šie gyviai prekystaliuose jau guli išdoroti, nugalabyti kitų rankomis, o gal ir elektra. Tai kaip tu gali neaukojęs švęsti? Be abejo, yra būdai tą apeiti... O pačios Kalėdos – pirmoji, antroji diena – man nulinės...
Kai kam tai kažkokia abstrakti šeimos, eglučių, imbierinių sausainių, cinamono, besmegenių (šiuos it migracijos tarnyba natūraliai reguliuoja oras), dovanų, elnių, snieguolių, Kalėdų senių šventė... Greičiausiai visi variantai galioja, viskas sumišę. Žinau tik tiek, kad sau pačiam turi atsakyti į klausimą, kas tos dienos yra tau pačiam, nes kitaip įveiks vienatvė ir išsprogdins socialines ir mentalines smegenis. Akivaizdu, kad šis laikotarpis baisiausias vienišiesiems, kurie ne savo noru garbina vienišystės dievą ir jam atnašauja. Jei jam aukoji sąmoningai – viskas gerai, bet kalbu juk ne apie šį variantą.
Visos ideologinės sistemos, naratyvai vienaip ar kitaip Kalėdas gviešiasi privatizuoti, o rinkos ekonomikoje tai natūralu, bet iš esmės per Kūčias eilinį kartą suvokiu tik tiek, kad laikas eina.
Visiškai man svetima prekijų pagimdyta „Kalėdų religija“ ir industrija. Būtų galima parašyti rimtą mokslinį darbą, tarkim, tema „Kalėdų religija ir popkultūra“. Ją aptarnauja galybė klapčiukų: nuo elnių, kalakutų iki filmų. Nors gal ir gerai, kad šiuo laikotarpiu manding labiau žiūrimas „Vienas namuose“ nei sovietinis alkoholinis opusas „Po pirties“ („Posle bani“)... Grinčas – personažas, pasišovęs pavogti Kalėdas, reikalingas irgi tik tam, kad sustiprintų Kalėdų religijos mitą.
Bus tam turbūt prieštaraujančių, bet nejau pradėsi kovoti su prekybcentrių bažnyčia, kurioje atlaidai ir apeigos prasideda iškart po Vėlinių, nuo prekystalių nurinkus žvakių stiklainiukus. Kalėdų religija baisiai neekologiška, po jos šiukšlių konteineriai net viaugčioja nuo pertekliaus. Komunalininkams tuomet darbo į valias, valymo įrenginių apkrovos padidėja ženkliai. O gal esama statistikos – kiek kubų „per tas dienas“ padidėja nuotekų? Iš kitos pusės, tai rodo vis kylantį BVP ir gerai išsivysčiusį žmogaus virškinamąjį traktą. Nėra blogai. Vilniaus savivaldybės dalinami oranžiniai maišeliai maisto ir žaliosioms atliekoms rūšiuoti čia labai logiški ir laiku. Pravartu tokį turėti dar stovint prie kasos ir kraunant į krepšius prekes – iškart būtų galima dalį jų dėti į tą oranžinį – nereikės to daryti vėliau. Tiesa, krikščionis suprantu, jiems paprasčiau, viskas aišku – šie švenčia tik vieną gimtadienį. To simpatiško anarchisto. Tiesa, jis man šiek tiek imponuoja. Maištininko etalonas, hipis, neformalas, kaip reikalas buvo trenktas. Jei būčiau gyvenęs tuo laiku, greičiausiai būčiau prisijungęs prie tos chebros...
Visos ideologinės sistemos, naratyvai vienaip ar kitaip Kalėdas gviešiasi privatizuoti, o rinkos ekonomikoje tai natūralu, bet iš esmės per Kūčias eilinį kartą suvokiu tik tiek, kad laikas eina. Ir suprantu tai kiek ryškiau – laikas lėtai slysta kaip marinuoto baravyko atplaiša stiklainio paviršiumi žemyn. Na, gerai – ir tuo pačiu gomuriu. Į mane. Džiaugiuosi, kad visgi lėtai. Suprantu dar ir tai, kad laikas sėda į mane it drumzlės, sluoksniuojasi it tortas, laiko manyje daugėja, nuo jo vis tunku, o tai reiškia – senstu. Aišku ir tai, kad jis atsirūgs ir nori ar nenori pareikalaus metinių ataskaitų, o balansas ne visada sueina, į ataskaitas nėra, ką rašyti. Bet ir kodėl turėčiau?
