Tamsa dabar aktualija. Tamsą ir darganą skubam keikti vos ne susirietę. Paadvokatausiu. Tokia ta mūsų geografinė platuma. Lyg su pūvančio rudens privalumais susidurtume pirmąjį kartą. Stebimės it pamatę vienaragį, it mūsų platumose tai būtų anomalija ir amoralu iš gamtos pusės.
Gamta apskritai moralės neturi. Keistas žmogus, keistas aš, keistas tu. Vis dairomės pigių bilietų į pietus. Kaip tos paskutinės migruojančios žąsys, kurios nepaiso jokių valstybių, santvarkų sienų. Jausmas, kad nenorime priimti to, kas yra mūsų dalis. Tamsos. Valstybių sienas tam tikroje erdvėje galime ignoruoti ir mes. Žinoma, kad gerai. Kiek tai truks? Pernelyg nestabili ta geopolitinė tamsos zona, plečiasi it papilto benzino dėmė.
Suomiai, šiauriečiai iš tamsos nedaro problemų – lenda į pirtis ir taip generuoja jaukumą ir šilumą. Pirčių kultūra (ta, kai prisigeriama, matuojamasi galia ir priimami sprendimai, lyg ir tirpsta kaip pirmas sniegas) pas mus lyg ir atsigauna, atgimsta, įsisiūbuoja. Taip rašau save drąsindamas – turiu dūminę pirtį, kuri kvepia dešromis, kaip Gedimino prospektas eilinės šventės proga.
Jausmas, kad nenorime priimti to, kas yra mūsų dalis. Tamsos.
Dažniau tą dūminę reiktų užkurti, dažniau joje „išsirūkyti“. Tik tokią iškūrenti – jau ritualas. Tos pirtys – klausyklos, išpažinčių kempinės. Kai jau nuogas, tai nuogas. Štai ir Lietuvos kino teatruose rodytame dokumentiniame filme „Pirties seserys“ (rež. Anna Hints) ne kitaip – Pietų Estijos miške esančioje pirtyje moterys besipirtindamos atsiveria, dalinasi patirtimis, traumomis, viena kitai atveria savo tamsą ir šviesą. Reikia dalintis ir tamsa, kalbėtis. Apskritai, šis tamsos laikas natūraliai kiek numuša gyvenimo tempą, tamsa veikia kaip stabdžių skystis, amortizuoja liguistą hiperaktyvumą, kurį kursto „juodieji penktadieniai“ ir kiniškų plastmasių išpardavimai.
Taip pat skaitykite
Vilniuje į pirčių kompleksą nuvažiuoju atokiame pramoniniame rajone. Joje iki praeitų metų buvo ir „rusiška pirtis“. Į šią neidavau iš principo. Rinkdavausi turkišką. Šiemet rusiška virto tiesiog „garine pirtimi“. Tos tamsos sumažėjo, susitraukė. Žinoma, kad jei joje pirtinasi daugiausia rusakalbiai piliečiai, pirties tai nepaverčia rusiška. Daugiau nei logiška. Ir čia, man regis, buvo pervažiuota „ruskij mir“ kultūros vikšriniu. Visos pirtys savu laiku buvo „nusavintos“ ir buvo virtusios rusiškomis lyg neegzistuotų nei lietuviška, latviška, estiška etc. pirtis, o tarp jų skirtis yra, bet tai jau palikim pirčių specialistams.
Visos pirtys savu laiku buvo „nusavintos“ ir buvo virtusios rusiškomis lyg neegzistuotų nei lietuviška, latviška, estiška etc. pirtis, o tarp jų skirtis yra, bet tai jau palikim pirčių specialistams.
Buvau pašokęs ir iki neseniai atidaryto Širvintų baseino – neblogas. Tik apmaudu ir keista, kad Pinskuvienės „kolūkyje“ nėra sekso (to gero dalyko, kaip žinoma, nebuvo ir sovietmečiu), todėl nereikia ir lytinio švietimo... O kai sužinojau, koks paminklas, kokia „Skaitanti mergaitė“ jau 2024-ųjų pavasarį Širvintose išdygs poetui Justinui Marcinkevičiui (autoriai – skulptorius Liutauras Griežė ir menotyrininkė Laura Kešytė. Ekspertai – skulptorius Algirdas Kuzma, architektė Dalia Kunevičienė, poetė Dalia Teišerskytė), abi kojas iškart sutraukė mėšlungis, tad ten matyt nebevažiuosiu – tame baseine tikrai nuskęsiu. Beje, aukoti paminklui primygtinai raginama net prie baseino kasų. Gal šįkart nesiaukosiu...
Kiek pamenu, kolūkių pirmininkai visad turėdavo skonį, bet turiu pripažinti, kad tarybiniai kombainai „Niva“ ir „Kolos“, po darbo išrikiuoti lauke auksinių varpų fone, vis tiek atrodydavo įstabiau nei ta „Skaitanti mergaitė“. Bet jei kadais koks Pasvalys sugebėjo pasistatyti baisią, kaip pats pasaulis ar koks Smygolas iš „Žiedų valdovo“, Bernardo Brazdžionio stovylą, tai ką jau čia ta mergaitė... Sunku išlįsti iš dūminės pirkios (ne pirties!) mentaliteto landos, sunku... Suprantu, suprantu... Užjaučiu... Gal ekspertams (skulptoriui, architektei, poetei?) ir kolūkių pirmininkams pirtis padėtų? Sako, sveikatina.
Taip pat skaitykite
O tos tamsos už lango – nors peiliu pjauk. It durpes ar sviestą. Itin tirštoje esu buvęs naktį vidury miško, rūsyje – tuomet pajunti nesvarumą, tuštumą. Minkšta yra tamsa. Čiuopi ir nieko neužčiuopi, tiesi ranką į priekį ir jos nematai – apima jausmas, kad jos galbūt ir išvis neturi. Tamsoje gali būti bet kas – ir berankis. Jei atvirai, man šis laikas tinka, tos tamsos atspalvių, niuansų daug. Tiesa, mieste ji vienokia, gamtoje, tyruose ji visai kitokia.
Yra dar būdas, kaip įveikti tamsą, „pasišviesti“ – sukaupti savyje tiek tamsos, jog aplink kabanti atrodytų tik prieblanda. Pernelyg poetiška, pretenzinga, negatyvu?.. Gal kiek ir mazochistiška, bet pabandykit. Žiūrėkit į ją ir tiek, grožėkitės. O ką, Kazimiro Malevichiaus „Juodas kvadratas“ tai gražu, tinka?
Galima eiti ir į prekybcentrius, kuriuose vos spėjus nurinkti žvakes-stiklainiukus, plastmasinius indelius su parafinu, jau kala į klyną „Jingle bells“. Juose siūlo neabejotiną ir nenuneigiamą šviesą. Nors taupydami elektrą ir tą kiek prislopinę, bet prie šaldytuvų, iš kurių vidurių virsta dešrelės, jogurtai ir kefyras, ji intensyvi ir išganinga. Plieskia kaip ta tunelio gale. Nors dar nežinau, kokia šviesa tunelio gale, bet galvoju, kad panaši, kokia sprūsteli pravėrus šaldytuvo, to kasdienio tabernakulio duris. Tiesa, D vitamino ji negeneruoja, reikia natūralios saulės. Bėda. Tos jau negausit kokius tris mėnesius. Gerai, pailsės akys ir akiniai nuo saulės.
Yra dar būdas, kaip įveikti tamsą, „pasišviesti“ – sukaupti savyje tiek tamsos, jog aplink kabanti atrodytų tik prieblanda.
Yra dar būdas. Aš, pavyzdžiui, vėlai vakare važiuoju į stadioną, kuris apšviestas it operacinė, o po jį neršia futbolas, viso įmanomo amžiaus futbolininkai. Treniruojasi. Treniruojasi ir mano sūnus... Stebiu ramiai tuos žaliame fone judančius taškus, kurie paprastai meta keturis šešėlius... Šešėliai dabar dauginasi, jie – tamsos adjutantai. Dirbtinė žolė nėra blogas variantas, tik apmaudu – tokioje pievoje nerasi grybų, nė vienos sumautos žvynabudės ar pievagrybio. Nesigilinsiu į Lietuvos futbolo peripetijas... Jei tai daryčiau – tikrai grybų rasčiau. Riebiausi grybai šiame fronte – žiniasklaida, televizijos, kurios jau kuris laikas nesugeba, pvz., transliuoti Lietuvos futbolo rinktinės rungtynių. Situacija – žemiau laminato. Koks bebūtų mūsų futbolas – bet čia elementari savigarba. Gal galite kas nors tai paaiškinti?
Tamsa tirpsta it cukrus rytinės kavos puodelyje. Anot dukros, ir iš Turkijos dailės atvažiavusi studijuoti bičiulė Melisa darosi vis tylesnė ir tylesnė... Ne visiems tas mūsų cukrus tirpsta. Presuokit tamsą į tabletes, konservuokit, pilstykit ją į butelius – vasarvidžio kaitroje galėsit truktelėti jos iš kakliuko ir tvankos aimanos dings kaip niekur nieko. Išjudinom tą klimatą, privirėm košės – tai teks aklimatizuotis, išsrėbti.
Svarbu neužsižaisti su vidine tamsa – ši turi polinkį užkrėsti, užgožti, virsti įvairių formų smurtu. Tamsa nėra vilkas, kurį būtinai reikia įkišti už zoologijos sodo grotų. Ji tavo, mano, mūsų. Ir be abejo eikite skaityti geros literatūros, žiūrėti gero meno. Jis tamsą skaido kaip gerai veikiančios kepenys alkoholį, išlydo kaip ugnis nevykusių paminklų bronzą.
