Nieko nėr įstabesnio po saule nei būti po saule... Ingeborga Bachmann
O kur visas spektaklis?
Gariūnmečio saulė, kuri skaisčiai tvieskė nuo vėlyvojo sovietmečio iki kokių 1996-ųjų, daug kam išdegino tinklaines – buvo pernelyg aktyvi, spjaudėsi aistros liežuviais. Tam tikra nostalgija, šiūdienos dėmesys šiam laikotarpiui, o tuo pačiu ir romantizavimas mane ir stebina, ir ne. Jog jis grįžo į mūsų sąmonę, apie jį kalbame tik byloja, kad jį jau įmanu apčiuopti, laiko atstumas jau pakankamas – įsigaliojęs senaties terminas ir galima jį išpažinti. Kad tai buvusi ryški epocha – nenuneigsi. Švietė kaip Venera vasario nakties danguje ūbaujant besiporuojančioms pelėdoms.
Per pastaruosius metus pasipylė nemažai knygų, parodų, filmų, kurie vienaip ar kitaip adoruoja gariūnmečio estetiką, tematiką: nuo parodos „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ (MO muziejus, 2019) iki Rimanto Kmitos romano „Pietinia kronikas“ bei pagal jį susukto filmo, kuris muša žiūrimumo rekordus. Kad ši epocha patogi, palanki meninei raiškai, o ir paranki rinkodarai – to irgi nenuneigsi: siužetų gausa, vaizduotę audrina ir tvirkina kaip žinia apie besiartinantį cunamį. Visgi apie gariūnmetį pilnaverčio kalbėjimo nėra, susidaro įspūdis, jog jis traukia ir imponuoja tik kaip šmutkių, padielkų, blizgalų scena. Paaugliui sūnui ir šiandien Kalvarijų turguje išvydus prekinių ženklų klastotes (padielkas) kažkodėl mistiškai sukirba, sukelia džiugesio šūksnius. Galbūt čia efektas stebuklo, kuomet Kristus vandenį pavertė vynu?
Visgi apie gariūnmetį pilnaverčio kalbėjimo nėra, susidaro įspūdis, jog jis traukia ir imponuoja tik kaip šmutkių, padielkų, blizgalų scena.
Turiu rimtų įtarimų, kad gariūnmečio nostalgija vienpusė, fasadinė ir gariūnmetis tampa prekiniu ženklu, kaip dažnu atveju išnaudojamas kad ir Holokaustas, feminizmas ar žalias kursas. Kažkodėl tos epochos simboliais yra tik treningai, beisbolo lazdos, piderastkės (piniginės ant juosmens), kioskai, turkiški megztiniai etc. Kitaip tariant rekvizitas. O kur visas spektaklis? Egzotika, į kurią dabar tarsi žiūrime kaip kolonistai, išsilaipinę egzotiškos šalies pakrantėje. Bet tos pakrantės gyventojai buvome ir esame mes. Režisieriai, aktoriai, pastatyminis ir gamybos skyriai lieka už fokuso lauko.
Naujos epochos pradžia ar pabaiga?
Šis laikotarpis praktiškai nėra rimtai tirtas. Antropologams, sociologams – didelės erdvės ir pats laikas jas atverti, nes liudininkų vis mažėja. Tiesa, kaip bebūtų keista, Gariūnų turgaus fenomeną viena iš pirmųjų yra tyrusi danų antropologė Pernille Hohnen, 2001 m. paskelbusi straipsnį „Gariūnų marginalizacija: turgaus kultūrinė antropologija“, kuriame be daugelio liudininkų cituoja ir mokytoją iš 1994-ųjų Vilniaus: ,,Gariūnai? Kodėl, po galais, tu nori tirti Gariūnus? Čia juk bardakas! Tai nusikaltėlių ir nešvari vieta, kuri neatskleidžia Lietuvos!“ Žiūrint iš laiko perspektyvos turbūt galima sutikti, kad išties neatskleidė, bet tikrai išskleidė, atvėrė.
Gariūnmetis buvo naujos epochos pradžia ar pabaiga? Sovietmečio rokokas, o gal kapitalistinės epochos gimda, gimdymo sąrėmiai? Gal nei tai, nei tai? Pleištas, kuris atvėrė skylę, iš kurios sruvo tarp sistemos šonkaulių įkalinta nevaržoma energija? Man įtikinamiausias šis variantas.
Energingas buvau ir aš. Kadangi provincijos mieste nešiojau ilgus plaukus, buvau priverstas greitai bėgti. Spyrė savisaugos instinktas, nes kitaip bet kada galėjau gauti į galvą. Beje, greičiausiai esu bėgęs Panevėžyje... Deja, rimtesnių sportinių rezultatų nepasiekiau.
Dievas yra čežanti vario folga
Ta saulė greičiausiai buvo lieta iš vario. Spalvotieji metalai – viena iš tuomečių valiutų. Varį ir žalvarį tada rinko visi. Iš visų pakampių. Nemažai ištroškusių tos saulės šviesos suskrudo elektros skydinėse ir transformatorinėse lupdami varinius laidus. Rezistentai – jau tada nesąmoningai bandė Lietuvą atjungti nuo BRELL žiedo. Įtampa yra įtampa. Akina ta saulė, akina, o epochų transformatorinės niekad neveikė sklandžiai.
Kai Neries pakrantėje tarp pernykščių lapų su draugu radome seną mašinos radiatorių, kuriame būta daug vario folgos, džiaugsmui nebuvo galo. Tuomet patikėjau, jog dievas tikrai yra ir jis yra čežanti vario folga. Už metalą tuomet gavau 10 doičmarkių. Jaučiate galią? Raudonas banknotas rankose liepsnojo kaip saulėlydis. Tąkart metalą supirkinėjo bute, o jam sandėliuoti buvo skirtas atskiras tuščias kambarys. Pylėme tiesiog ant grindų. Supirkinėjusi moteris vilkėjo chalatu, o kuomet svėrė mūsų „auksą“, mūsų jaunystę, viltis ir alkį, jai pasilenkus prie svarstyklių vogčia išsprūdo krūtis, kuri atrodė it voverės snukutis, baukščiai žiūrintis į atsiveriančią epochą, į vaiskų rytojų.
Užslėptas energijos ilgesys
Nuojauta kužda, jog dabartinis gariūnmečio romantizavimas – tai ne kas kita, o užslėptas energijos ilgesys, jos troškulys, kuris kankina nūdienos nuovargio visuomenę. Nuovargį, vangumą spinduliuoja tiek kultūra, tiek verslas, o ir mano kūnas, siela... Visgi tai reiškia viena, jog gyvename labai gerai. Išlikimo instinktai apsnūdę, o galutinai jiems neatbukti kaip bebūtų gaila padeda tik vykstantis karas, it širšių lizdas kabanti grėsmė.
Nuojauta kužda, jog dabartinis gariūnmečio romantizavimas – tai ne kas kita, o užslėptas energijos ilgesys, jos troškulys, kuris kankina nūdienos nuovargio visuomenę.
Gariūnmečiu energija cirkuliavo skersai išilgai. Jos išlydžiai buvo nuožmūs: smurtas, homofobija, muštynės, banditizmas, reketas, sprogimai, porno šmorno, erotika, o apgavystė buvo legalizuota visais lygmenimis. Visa, kas tyliai ir fragmentiškai egzistavo slapta, tuomet išvirto triguba galia. Tiesa, niekada nebuvo tiek puikaus roko, pankų, o ir marozų, kuriuos tada vadinome urlaganais. Marozai „gimė“ daug vėliau. Alternatyvi scena, pogrindis virė, virė, mirė... Tiesiog natūraliai pasikeitė.
Tuomet daugelio gyvenimai byrėjo į šipulius intensyviai, kaip ir augo taip trokštamo „gero gyvenimo“ pamatai. Ant tų pamatų iškilo ištisi gariūnmečio kvartalai, kuriuose dygo gigantomaniškos architektūros šedevrai, prasilenkiantys su bet kokiu skoniu. Koks gariūnmečio skonis? Kečupo, pramaišiui su kramtomosios gumos. Kiekvienas burnoje greičiausiai jaučia kitokį ir tai suprantama.
Kioskų virtinės – tikrasis rožinis
Verslininko gyslos neturėjome, auginome ir pjovėme gyvulius, už kuriuos gauti pinigai greitai virto pelais. Gal tik mama, genama motiniško instinkto, nujautė galimybę. Mama mokėjo siūti, už tuo metu rimtą sumą kojinę siuvamąją mašiną iškeitė į vokišką elektrinę „Veritas“. Tobula ironija – veritas yra tiesa! Pasiūdavo vieną kitą pagrabinę suknelę, vaikiškų kelnių su sagtelėmis, išluptomis iš senų kuprinių, rankinuką, su kiškučių, vilkų aplikacijomis... Parduodavo. O mes trys broliai nešiojome šilkinius triusikus (tikrai ne kelnaites ar apatinius), kuriuos mama siūdavo iš naktinių užuolaidų. Kaip dabar pagalvoju – atrodėme kaip rimti bernai. Šilkiniai bernai. Iš nakties šilko.
Įsignybu į šlaunį – jau ir pats imu kalbėti su kažkokia liguista nostalgija... Nieko toje epochoje nebuvo, tik iš narvo į aptvarą pasilakstyti paleistas žvėris. Instinktai dirbo 100 procentų. Lakstantis žvėris – gražu, bet tik tol, kol žiūri į jį iš kitos aptvaro pusės. Šiandienos situacijoje bandymas romantizuoti gariūnmetį atrodo būtent taip – it žiūrėtum į visa tai iš saugaus atstumo, matai tik dekoracijas ir jomis mėgaujiesi.
Dalis grįžusiųjų namo iš Baltijos kelio iškart sulindo į kioskus, turgus ir prekiavo. Viskuo. Normalu. Puikiai pamenu, kai kažkoks vertelga (atsiprašau, verslininkas) žaliu švarku lengvąja mašina su priekaba įvairavo į daugiabučio kiemą. Priekaba buvo pilna dėžių su kramtomąja guma „Turbo“. Kažkas iš kiemo suuodė. Kur neužuosi – trenkė kaip gaivus geidžiamas „Camay“ muilas. Tuomet visas mikrorajonas taip užsiturbino, jog kramtė ir treniravo žandikaulius visą savaitę. Vargšas verslininkas turbūt tą švarką buvo priverstas parduoti, jog padengtų nuostolius. Gariūnmečio kioskų virtinės buvo tikrasis rožinis, suvertas iš spalvoto stiklo karoliukų, kuriais žaidė lipnūs laukinės rinkos dievo pirštai.
Iki gyvos galvos
Vienas iš epochos atspindžių – nusikaltimams skirtas „Lietuvos ryto“ dienraščio „penktasis puslapis“ buvo tų laikų netflixas. Visuomenė tuomet gyveno nuo serijos iki serijos, nuo nusikaltimo iki nusikaltimo, nuo lavono iki lavono. Visa valstybė be penkių minučių buvo betampanti kriminaline, banditine.
Akistatą su gariūnmečiu labai ryškiai išgyvenau jau kone po ketvirčio amžiaus, 2016 metais Lukiškių kalėjime. To meto pagrindiniams „penktojo puslapio“ herojams, 46-iems nuteistiesiems iki gyvos galvos, teko skaitytis poeziją per „Poezijos pavasario“ renginį. Žiūrovai, „elitas“ ir čia sėdėjo pirmose eilėse, tik jau kitoje barikadų pusėje. Viskas tarsi apsivertė. Dabar „scenoje“ buvo 4 poetai, vienuolis, teisininkė, o prieš ketvirtį amžiaus pagrindinius vaidmenis atliko būtent žiūrovai.
Jei gariūnmečio spektaklis valios pastangomis ir laimingo atsitiktinumo (?) dėka nebūtų laiku nurašytas, dabar gravituotume anot BIXʼų, kažkur tarp Europos ir Honkongo, iki gyvos galvos pasmerkę dar kelias kartas į priekį. Gariūnmečio saulė užgeso virsdama mažąja nykštuke, kuri prarijo ir tą pasilakstyti išleistą nevaldomą žvėrį, kuriuo lyg ir su šypsenėle bandoma žavėtis.
Na, perekūpas, perku. Tai kokia ta nostalgijos kaina?
2025 m. vasaris
