Kritinis mąstymas yra vienas didžiųjų burtažodžių mūsų viešojoje erdvėje. Jis skatinamas ir individualiame, ir visuomeniniame lygmenyje. Jo pasigendama ir viešose diskusijose, ir versle, ir politikoje. Bet ką išties turime galvoje, kai kalbame apie kritinį mąstymą? Ar esame kritiški kritiniam mąstymui?
Karo (o ir kitų krizių) fone nuolat iškyla kalbos apie kritinio mąstymo būtinybę. Ši savybė siejama su visuomenės sąmoningumu, atsparumu, gebėjimu įvertinti gaunamą informaciją. Nenuostabu, kad kritinio mąstymo terminą noriai į savo žodynus traukia politikai, kalbantys apie valstybės saugumą.
Bet šis terminas mūsų visuomenėje funkcionuoja kaip burtažodis ar maginė ištarmė. Kodėl? Pirmiausia, dažnai teigiama, kad kritinis mąstymas sukuriamas ar pagimdomas tiesiog lygioje vietoje. Tereikia tam skirti pakankamai finansų ar užkurti institucinius procesus.
Geriausias tokios burtažodiškos vartosenos pavyzdys – viena paskutiniųjų kultūros ministro Šarūno Biručio idėjų, kuria prašoma pusantro procento iš penkių, numatytų krašto apsaugos biudžetui didinti, skirti „kritiniam mąstymui ugdyti“.
LRT žurnalistei Nemirai Pumprickaitei pasiteiravus ministro, kaip jis ketina ugdyti kritinį mąstymą, atsakymas buvo iškalbinga logorėja: „Tai palaukit, čia yra visa strategija, prie kurios reikia dirbti. Čia per vieną dieną mes su jumis, kaip sakant, nenuspręsime, kaip teisingai juos panaudoti. Tam reikalingi žmonės, tam reikalinga...“ ir „Niekas iki šiol to nedarė, kol kas, bent jau taip, kaip tai turėtų būti daroma. Tai aš tikiuosi, kad ši Vyriausybė tai pradės daryti labai stipriai.“
Nekreipiant dėmesio į pateiktą formulę, kad „norint padaryti reikia daryti“, galime konstatuoti ir tai, kad ministras kritinio mąstymo ugdymą supranta kaip programos ar politinės strategijos įgyvendinimą, o ne tęstinį švietimo sistemos ar kultūros lauko poveikį. Paprastai sakant, kritinis mąstymas atsiranda, o ne plėtojasi. Taip, kaip kažkas atsiranda ištarus teisingą burtažodį.
Maginiais principais pagrįstas ir paties kritinio mąstymo veikimas. Kai jau stebuklo būdu visuomenėje bus užgimdytas kritinis mąstymas, manoma, kad jo įgalinimas nutiks savaime. Sukursime ir jie pasinaudos. Kritinis mąstymas čia suvokiamas ne kaip subtili, intelektualaus jautrumo ir idėjų aktualizavimo reikalaujanti savybė, o kaip techninis gebėjimas.
Įdomu ir tai, kad kritinio mąstymo statybos planuojamos projektuojant jį galios vertikale žemyn. Kritiškai mąstanti turės būti visuomenė. Politinio elito lygmenyje, suprask, šis kritinis mąstymas jau gyvas ir puikiai naudojamas, arba jis apskritai nereikalingas.
Paradoksalu, bet taip dažnai vartojama, daugelio diskusijų ir jų atsakymų centre esanti kritinio mąstymo sąvoka tapo viena labiausiai turinį, aiškumą ir atpažįstamumą praradusių dalykų. Visi apie ją kalba, bet mažai kas deda pastangų kritiškai apmąstyti jos sampratą ir poveikį.
Dar didesnį įtarimą turėtų kelti tai, kad vis atsiranda entuziastų (dažniausiai iš tradicinių šūdmalos sričių – komunikacijos, reklamos ir viešųjų ryšių), kurie žada greitai ir efektyviai visiems įvesti kritinį mąstymą.
Reikia pripažinti, kad net ir akademiniame lauke kritinio mąstymo samprata dažnai susiaurinama iki gebėjimo atskirti teiginių teisingumą ar faktualumą. Štai vienos institucijos tinklapyje teigiama, kad „kritinis mąstymas yra gebėjimas vertinti gaunamą informaciją, atskiriant, kas yra tiesa ir faktai, o kas – melas. Kritinis mąstymas leidžia objektyviai vertinti mus supančią aplinką bei tinkamai išspręsti net pačias sudėtingiausias problemas“.
Problema yra tai, kad kritinis mąstymas turėtų būti suprantamas ir aptariamas ne kaip konkretus, instrumentiniais principais steigiamas kalbos ar pažinimo gebėjimas, o kaip gerokai platesnį veikimo pobūdį turinti mąstymo kokybė.
Kur čia problema? Problema yra tai, kad kritinis mąstymas turėtų būti suprantamas ir aptariamas ne kaip konkretus, instrumentiniais principais steigiamas kalbos ar pažinimo gebėjimas, o kaip gerokai platesnį veikimo pobūdį turinti mąstymo kokybė. Kaip pamatinis humanitarinių ir socialinių mokslų puoselėjamas gebėjimas.
Kad mano teiginiai neatrodytų tik abstraktus svaičiojimas, pateiksiu kelis pavyzdžius. Kai teigiame, kad kritinio mąstymo svarba yra susijusi su gebėjimu vertinti informaciją, skirti tiesą ir faktus, praleidžiame pro akis tai, kad faktų pripažinimas dar niekaip neimplikuoja kritiškos laikysenos.
Matome, kad homofobas puikiausiai gali pripažinti, kad homoseksualumas nėra liga ar kad dalyvavimas „Pride“ parade nepaverčia tavęs gėjumi, bet šių faktų pripažinimas niekaip nepaveikia pamatinės vertybinės jo nuostatos, kad LGBT bendruomenės asmenys negali būti lygiateisiai valstybės piliečiai.
Antivakseris gali viešai pripažinti, kad COVID-19 pandemija nebuvo išgalvotas ir slaptų pasaulio valdytojų kurstomas procesas. Gali net pripažinti, kad skubiai kurtos vakcinos turėjo teigiamą poveikį suvaldant ligą, bet čia pat jis jums pateiks bent kelias sąmokslo teorijas apie dėl vakcinacijos padidėjusį mirtingumą, drastiškas šalutinio poveikio pasekmes ar tolesnį skiepų poveikį vaikams.
Kitaip sakant, faktų ir tiesų pripažinimas galimas net ir gyvenant dezinformacijos, propagandos arba sąmokslo teorijų pasaulyje. Bet faktai, kaip žinoma, dažniausiai nesugadina puikios teorijos. Kas griauna teorijas?
Matome, kad homofobas puikiausiai gali pripažinti, kad homoseksualumas nėra liga ar kad dalyvavimas „Pride“ parade nepaverčia tavęs gėjumi, bet šių faktų pripažinimas niekaip nepaveikia pamatinės vertybinės jo nuostatos, kad LGBT bendruomenės asmenys negali būti lygiateisiai valstybės piliečiai.
Teorijas griauna būtent platus kritinio mąstymo gebėjimas. Gebėjimas įvertinti pamatinius teiginius, palyginti teorijas tarpusavyje, suprasti kompleksinių procesų funkcionavimą. Galiausiai, įsipareigojimas tiesos, o ne sau patinkančių ir savivertę pakeliančių pasaulio aiškinimo būdų paieškai.
Tokio pobūdžio kritinis mąstymas ugdomas mokyklose, universitetuose, viešose ir sąžiningose diskusijose, politiniuose debatuose. Jis reikalauja ne tik asmeninių pastangų, bet ir paramos bei deramo atidumo tiems asmenims ir institucijoms, kurie deda pastangas moksliniam pasaulio aiškinimui ar kultūriniam jo interpretavimui.
Kritinis mąstymas, kuris paremtas faktų tikrinimu ir informacijos priėmimu, yra tiesiog racionalaus santykio su tikrove kūrimas. Žinoma, šiuolaikybė reikalauja pastangų ir tam, kad atskirtum informacijos šaltinius, suprastum, kur rusiškoji propaganda apie „Kyjivo nacių žudomus ir kryžiuojamus kūdikius“, o kur objektyvumo siekiantys pranešimai apie realius įvykius karo lauke.
Bet tikrasis kritinis mąstymas turėtų mums padėti kurti visuomenę, kuri gebėtų ne tik tikrinti faktinius teiginius, bet ir, tarkime, kritiškai įvertinti tokias kultūrines tezes kaip „Europa sukurta ant Antikos filosofijos ir senovės Romos teisės pagrindų“ arba „Maskva yra Trečioji Roma ir tikroji tradicinių vertybių gynėja“.
Kritinis mąstymas nėra tik teiginių vertinimas ar objektyvaus realybės vaizdinio kūrimo procesas. Tai gebėjimas atpažinti teiginius supančius kontekstus, kultūrines implikacijas, politinio vertinimo perspektyvas. Jau nekalbant apie tai, kad kritinis mąstymas privalo prasidėti kritiško savo paties, savo visuomenės ir valstybės procesų įvertinimo.
Ugdyti kritinį mąstymą – puiki idėja. Bet šios idėjos įgyvendinimas turėtų prasidėti nuo sąžiningo įvertinimo, ką mes išties norime pasiekti. Naujos institucijų programos ar komunikatorių uzurpuoti tuščiakalbiai projektai ne tik neprisidės prie kritinio mąstymo ugdymo, bet ir dar labiau ištuštins jau ir taip burtažodžiu tapusią sąvoką.
Turime įvertinti tai, kad kritinis mąstymas jau ir dabar ugdomas švietimo sistemoje, viešose diskusijose, mūsų pačių valioje ir drąsoje atvirai kalbėti apie tikrovę tokią, kokia ji mums pasirodo. Ir dažnu atveju tai nebus bendras sutarimas ar faktų nustatymas, bet procesas, per kurį turėsime priimti nuomonių, pažiūrų ir tapatybių įvairovę.
Apsiribodami tik faktų ar informacijos tikrinimo tikslais, nesukursime kritiškai mąstančios visuomenės.
Apsiribodami tik faktų ar informacijos tikrinimo tikslais, nesukursime kritiškai mąstančios visuomenės. Gal net atvirkščiai – dar vienu žingsniu toliau žengsime į būklę, kai faktai netrukdo geroms sąmokslo teorijoms.
Dirbtinis ir iš anksto komunikaciniais apžavais atsiduodantis programų kūrimas ir įgyvendinimas tik dar labiau paskatins visuomenės abejingumą. Įdiegti, įkalbėti ar paprotinti kritinio mąstymo kokybės nepavyks. Jokios prodiusuojamos diskusijos, jokie pokalbiai, koncertai, vaidinimai ar flashmob‘ai tam nepadės.
Vienintelis tinkamas būdas bandant įžiebti šią pavojingą ugnį – surizikuoti ir kurti poreikį, erdves bei aplinkybes aštriai kritikai, o kartu – priimti mąstymo laisvę ir netrukdyti jos plėtrai.
