Pasaulis darosi vis triukšmingesnis. Ir tai ne tik abstrakti jausena, bet ir aplinkos tyrėjų, miesto sociologų skleidžiama žinia, apibendrinama sąvoka – triukšmo tarša. Tai reiškia, kad tyla tampa vis retesniu reiškiniu, kuris pavirsta net ir socialinės ar ekonominės prabangos ženklu. Kodėl tiek mažai kalbame apie tylą?
Įvairiuose pasaulio laimės indeksuose geriausius rezultatus demonstruojantys skandinavai ir suomiai pasiūlė jau ne vieną koncepciją, kuri turėtų tos laimės receptą padėti pritaikyti ir kitoms valstybėms. Turbūt ryškiausias, ir mūsų viešojoje erdvėje sutinkamas danų ir norvegų kalbos žodis „hygge“, reiškiantis jaukumo jausmą.
Tiesa, pakankamai greitai bendrystę su kitais ir jaukumo jausmą sukuriančią aplinką filosofinėje „hygge“ koncepcijoje pakeitė skandinaviški interjero dizaino sprendimai. Apsistatymas spintelėmis, dėželėmis ar žvakėmis. Kapitalizmo logika pavertė „hygge“ nusiperkamu malonumu. Skandinaviškas jaukumas šią savaitę už 9,99.
Pastaruoju metu ne tik suomiškoje viešojoje erdvėje vis dažniau sutinkama panaši filosofinė koncepcija „hiljaisuus“. Tai suomiškas žodis, kuriame telpa ne tik tylos ar ramybės reikšmė, bet ir kuris numato specifinį kontekstą. „Hiljaisuus“ – tai buvimas su kitais žmonėmis tyloje, nejaučiant nejaukumo, poreikio prabilti, mėgaujantis kartu kuriama tylos akimirka.
Kuo ši praktika ypatinga? Tyla kaip atsakas, pareiškimas, moralinė laikysena yra įprasta tiek rytietiškose, tiek mūsų krikščioniškojo pasaulio ir visų jo atšakų religinėse tradicijose. Nuo tylos įžadų vienuolynuose iki tylos kaip dvasinio tobulėjimo praktikos.
Suomiškas buvimo tyloje kartu konceptas padeda normalizuoti tylą. Praktikuoti ją ir kartu nepaversti kažkokia mistine atvertimi. Mums reikia daugiau šio tylos normalizavimo proceso.
Tyla kaip atsiskyrimo, atsiribojimo, morališkai vertingesnio buvimo praktika sutinkama įvairiausiuose kūriniuose – nuo Henry Davido Thoreau pasitraukimo iš civilizacijos iki Carloso Castanedos kelio į mistiką paieškų.
Tylą kaip prekę ar pridėtinę vertę mums jau siūlo ir šiuolaikinė ekonomika. Nuo tyliau veikiančių elektrinių variklių iki ausinių, kurios skirtos ne geriau išgirsti, o labiau negirdėti, blokuojančių pašalinius garsus ir padedančių susitelkti į savo mintis. Verslo biuruose ar viešose triukšmingose vietose atsiranda specialios tylai skirtos erdvės.
Kuo tada „hiljaisuus“ praktika skiriasi nuo visų tylos formų, siūlomų mums religijos, kultūros ar ekonomikos istorijos? Ši praktika neimplikuoja nei valingo atsiskyrimo nuo pasaulio, nei aukštesnės moralės ar didesnio patogumo.
„Hiljaisuus“ yra susijusi su gebėjimu be pastangos būti tyloje su artimais žmonėmis. Apie būklę, kurią šiaip jau laikytume natūralia, bet augančio triukšmo, didėjančio informacinio greičio ir kultūros kiekio pasaulyje pradedame laikyti slegiančia.
Didžioji mūsų kasdienio veikimo dalis susijusi su skatinimu veikti, išsakyti savo nuomonę, netylėti, dalyvauti pasaulio triukšme, jei ne patiems jį kuriant, tai palaikant ir nuolat auginant jo poreikį. Šis įprotis formuojamas vis intensyviau, ir tai paverčia iš pažiūros natūralų buvimo tyloje procesą vis sudėtingesniu. Ne tik technologiškai, bet ir psichologiškai.
Viešumoje šis tylos nejaukumas naikinamas kuriant dirbtinius triukšmus, tapatinant triukšmą su veikla, vadinasi, ir prasmingumu. Buvimas kavinėje, vaikščiojimas parduotuvėje, kelionės, net kėlimasis liftu turi būti palydėtas muzikos, informacinių pranešimų ar kito foninio triukšmo.
Atsaku į tai tampa vis labiau populiarėjančios dirbtinės tylos stovyklos, įvairios tylos ar kvėpavimo tyloje praktikos, kurios balansuoja ant mistikos ar ezoterikos slenksčio. Mūsų visuomenėje tiek mažai pagarbos tylai, kad net dirbtinai sukurta jos patirtis jau pastūmėja link misticizmo ir pamąstymų, kad gal čia yra toji dieviškoji patirtis ar buvimas su „tikruoju savimi“.
Suomiškas buvimo tyloje kartu konceptas padeda normalizuoti tylą. Praktikuoti ją ir kartu nepaversti kažkokia mistine atvertimi. Mums reikia daugiau šio tylos normalizavimo proceso. Net ir suprantant, kad tai, ką vadiname tyla, dažniausiai tėra mažesnis triukšmas, gamtos garsai ar pagaliau nutikęs gebėjimas susikoncentruoti į savo mintis.
Blogiausia, kas galėtų nutikti yra tai, kad mes šiame tylos prisijaukinime nueisime „hygge“ keliu. Ne patys kursime jaukumą ir buvimo bendrystę, o pradėsime pirkti tylą kaip prabangos prekę. Tyla už 9,99. Vienintelė galimybė išsaugoti šių koncepcijų veiklumą yra prisijaukinti, išmokti ir nepaleisti jų filosofiškumo.
Privalome mokytis būti tyloje su kitais ir ne tik nebijoti šios tylos keliamos įtampos, bet ir pasiimti ją kaip galimybę permąstyti. Permąstyti, kas mums teikia džiaugsmą ir prasmę. Gal net ir pasiduoti svaiginančiai, nors ir banaliai, minčiai, kad tyla išreiškia kažką, kas yra už mūsų kalbos pasaulio ribų.
