Šiais metas Vytautui Grigoliui (1951–2006), aktoriui, režisieriui, scenaristui, poezijos kūrėjui ir skaitovui, dainų atlikėjui, satyros trupių „Šlipsas“, „Salionas Brilijantinas“ spiritus movens, būtų sukakę 75-eri. Prieš dvidešimt metų V. Grigolis iškeliavo Anapilin, palikęs arti 100 vaidmenų Kauno, Vilniaus teatruose, sukūręs per 60 personažų vaidybiniuose ir televizijos filmuose ir – liko gyvas jį pažinojusių, mačiusių scenoje atmintyje, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Apie teatro pasišventėlį, kilnų ir gražų žmogų tik ką pasirodė komunikacijos strategės ir mentorės Rūtos Grigolytės knyga „Vytautas Grigolis: Aš šalia – budžiu, tyliu“. Apie išskirtinį Lietuvos teatro aktorių ir jam skirtą knygą žurnalistės Liucijos Armonaitės pokalbis su R. Grigolyte.
– Kas įkvėpė sumanymui parengti knygą apie Tėvą – Vytautą Grigolį (1951–2006), aktorių, režisierių, televizijos scenarijų ir dainų tekstų autorių?
– Pirmiausia – jis to vertas, nes buvo ne tik labai atsidavęs savo profesijai, žinomas žmogus, bet ir unikali asmenybė.
Antra, dažnai stebėjausi, kiek daug žmonių net ir praėjus tiek metų po tėtės išėjimo jį prisimena, laiko pavyzdžiu ir įkvėpimu.
Galiausiai, jaučiau pareigą. Kiek mes galime papasakoti apie savo išėjusius senelius? Jeigu jie gyveno ilgai, parašytume gal keletą pastraipų ar puslapių. O apie prosenelius? Dažnu atveju – po porą sakinių. Žmonės gyvena, kuria, aukojasi, kenčia, džiaugiasi, o po išėjimo jų gyvenimai susitraukia į porą sakinių vaikaičių atmintyje… Nenorėjau, kad tėtės atveju būtų taip, nes jis buvo ypatingai atsidavęs teatrui, o jo požiūris į aktorystę, darbą, gyvenimą ir dabar gali daug duoti jaunesniems. Juolab dabar, nes autoritetų šiais laikais tikrai trūksta.
– Nors knygos įžangoje rašote, kad „asmeninius reikalus palikote istorijos paraštėse“, tačiau jūsų mamos Nijolės Grigolienės tekstas – labai šilta, atvira asmeninė impresija apie brangų žmogų. O kokį Tėvą prisimenate jūs, kaip jis su jumis bendravo?
– Kaip prisimena visi knygoje kalbinti pašnekovai, tėtė buvo ypatingai tylus. Toks jis buvo ir namuose. Tiksliau – dar tylesnis. Žinoma, išgirsdavome „Labas rytas“ ir „Labanakat“. O tarp šių frazių – mažai ką. Tai turi savas pasekmes – tėvams reikėtų kalbėtis su dukromis apie daugelį dalykų, tai svarbu. Tačiau tokia buvo jo asmenybės struktūra.
Vis tik stiprios charizmos žmonės daro didelį poveikį ir be ilgų kalbų. Tad daug ką gavau iš jo per pavyzdį. Visų žmonių kaip lygių matymas, nesusireikšminimas, saviironija, intravertiškumas, polinkis kalbėti tik apie esmę, siekis darbe sukurti maksimalų rezultatą, net darboholizmas – šios savybės buvo būdingos jam ir tapo mano pačios „asmenybės DNR“ dalimi.
Stebėdama tėtį ir vėliau, jam jau išėjus, permąstydama jo nueitą kelią, suvokiau, kad ir stipriausi žmonės yra pažeidžiami. Ir tai yra ne silpnybė, bet tie vidiniai lūžiai, per kuriuos galime rasti ryšį su kitais. Tėtis labai traukė žmones. Tai manyje suformavo tikėjimą, kad ir tylūs, neišsišokantys žmonės gali būti vertinami, nors dabartiniais laikais tas tikėjimas dažnai susvyruoja.
– Kiek ilgai rengėte knygą? Koks buvo didžiausias iššūkis? Klausiu, nes patraukia itin kruopštus teksto pateikimas, kai pasirinktas temas atskleidžiate per skirtingų žmonių pasisakymus ne kaip atskirus interviu, o tarsi nėrinį sunerdama į vientisą teksto audinį.
– Knygą rengiau dvejus metus. Daug dirbau su archyvais, kalbėjausi su žmonėmis, nemažai vargau kurdama knygos struktūrą, kad ji geriausiai atskleistų svarbiausias tėtės asmenybės, gyvenimo bei kūrybos sritis. Tačiau pats darbas – dar ne toks didelis iššūkis, kaip psichologiniai procesai, kurie tą darbą lydėjo. Tai – lyg peiliu atverti jau apgijusią žaizdą ir pradėti ten „mėsinėti“. Tėtės mirties staigumas, netikėtumas, aplinkybės, likę daugybė klausimų… Visa tai ilgai neleido užbaigti gedėjimo, o pradėjusi rašyti knygą, aš tarsi savo noru skausmą vėl aktyvavau.
Rašant knygą, buvo gera cituojant pašnekovus ir spaudą prisiminti, kaip tėtė buvo vertinamas, ir iki gelmių skaudu atskleidžiant nelengvus išgyvenimus, kritikos atliktą savo juodą darbą. Knygoje atskleidžiu abi šias puses, nes tai – tikras aktoriaus, režisieriaus gyvenimas, reikalaujantis atlaikyti be galo daug.
Rašymo proceso nepalengvino ir tai, kad pačios asmeniniame gyvenime per tuos dvejus metus vyko ekstremalūs pokyčiai: mažo vaiko priežiūra, nuosavo verslo vystymas, persikraustymas į Briuselį, sveikatos iššūkiai, skyrybos, grįžimas į Vilnių, persikėlimas į Anykščius, būsto pirkimas ir remontas. Dabar gyvenimas jau ramus, knyga parašyta, atėjo laikas atsikvėpti ir permąstyti, kaip visa tai sugebėjau įgyvendinti ir ką išsinešu.
Apdovanojanti knygos rašymo dalis – tai, kad skaitydama ir žiūrėdama išlikusius tėtės interviu, naujai atradau daug sąlyčio taškų, tarsi iš naujo jį pažinau. Tėtė išėjo, kai man buvo 23-eji, taigi neturėjau galimybės su juo bendrauti kaip jau suaugęs, subrendęs žmogus. Ši knyga man – tarsi ilgas pokalbis su tėčiu. Kuris realybėje neįvyko. Tad knygos rašymas galiausiai padėjo užbaigti tą viduje strigusį procesą, susitaikyti, kad tai – jau istorija. Manau, to reikia ir daugeliui jį pažinojusių žmonių.
– Ar buvo dalykų, kurie rašant knygą pačią nustebino?
Buvo, ir ne vienas. Pavyzdžiui, žmogus parašė man, kad iki šiol saugo tėtės jam dovanotą šventraštį Bhagavad Gita. Viename interviu tėtė pasakojo, kad svajojo nukeliauti į Indiją. Namuose darydavo jogos pratimus, bet ko nors daugiau apie tai nekalbėjo. Nustebino kai kurie, atrodytų, smulkūs tėtės prisipažinimai, kurie stipriai surezonavo, pavyzdžiui, kad su amžiumi pavargsti nuo humoro…
Maloniai stebino, kaip šiltai ir nuoširdžiai daugybė žmonių padėjo rinkti informaciją. Esu dėkinga Sergėjui Dvoriakovui iš LRT, Giedrei Maciulevičienei iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo. Didžiulį darbą atliko leidyklos „Inter Se“ vadovas ir knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis, knygos redaktorė Audra Kairienė. Ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, pakviesdamas pristatyti knygą savo erdvėse. Žmonių susitelkimas ir šio darbo prasmės matymas sunkiomis akimirkomis padėjo išlaikyti motyvaciją rašant knygą.
– Per visą knygą eina Vytauto Grigolio išskirtinio padorumo gyvenime ir scenoje tema. Žavi Vytauto ir Nijolės Grigolių šeimą supusių žmonių bendrystė. Klasės draugai Algis Ivanauskas, Eimutis Braziulis, bičiuliai Vytautas Kernagis, Remigijus Sabulis, Robertas Vaidotas, Rimantas Bagdzevičius, Jonas Braškys ir kiti, visą gyvenimą lydintys kolegos ir draugai. Ką apie Tėvą, jo bičiulius bendraminčius pasakojate savo vaikams, jau kitos kartos žmonėms?
– Tai buvo žmonės – grandai savo autoritetu, charizma ir vertybėmis. Prisimenant vaikystę, mintyse skamba jų sodrūs, žemi, išlavinti balsai. Šie žmonės susiformavo priespaudos laikais, nuolat priešindamiesi cenzūrai ir dėl to rizikuodami. Jų žodis svėrė labai daug: ką pasakydavo – tą padarydavo. Jie neaimanuodavo – darė, kūrė, inicijavo, padėjo vieni kitiems.
– O kas, anot Vytauto Grigolio, svarbiausia besirenkantiems aktoriaus profesiją?
– Tėtė pabrėždavo, jog renkantis šią profesiją svarbu priimti, kad ji yra ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas. Kad šioje profesijoje labai stiprus laikinumo jausmas – šiandien tu scenoje, tau ploja, o rytoj gali niekas nebeprisiminti. Kad aktorystė reikalauja psichologiškai laužyti save, gebėti taikytis prie režisierių, personažų, situacijos. Kad aktorystė – ne ta profesija, kurioje gali tarpti narcisizmas, čia pernelyg svarbus komandinis darbas.
– Kokius Vytauto Grigolio vaidmenis išskiriate per 25 metų darbo Kauno valstybinio dramos teatro spektakliuose?
– Pačiam tėčiui buvo itin brangūs vaidmenys spektakliuose „Karalius Ūbas“ (Kapitonas Bordeliūras, rež. Jonas Vaitkus), „Duokiškio baladės“ (Mokytojas Spielskis, rež. Eimuntas Nekrošius), „Unija“ (Juokdarys Stančikas, rež. Jonas Vaitkus), „Lozoriaus giedojimai“ (Lozorius, rež. Jonas Vaitkus), „Ilga Kalėdų vakarienė“ (pusbrolis Brendonas, rež. Gytis Padegimas). Man didelį įspūdį padarė spektaklis „Opera už tris skatikus“ (Džonatas Džeremija Pičemas, rež. Yngve Sundvor). O apskritai vaidmenų buvo dešimtys, ir kiekvieną jų tėtė laikė svarbiu ir vertu maksimalių pastangų.
Ne mažiau svarbūs ir tėtės režisūriniai darbai Kaune. Tai keturi Pažaislio festivalio spektakliai Kauno pilyje 2002–2005 m.: „Karūnos vėtra“, sukomponuota improvizuojant istorinių dramų – Balio Sruogos „Milžino paunksmė“ ir Juozo Grušo „Švitrigaila“ tekstais; „Mindaugas, Vorutos vilkolakio giesmė“ pagal Vinco Krėvės, Justino Marcinkevičiaus, Martiņio Zīverto kūrinius; „Didysis Vytautas – Karalius“, tragedija pagal Maironio trilogiją „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas – Karalius“; „Palikit vardą Lietuvos“, kompozicija Justino Marcinkevičiaus, Maironio, Juozo Grušo, Balio Sruogos kūrinių motyvais. Įspūdingas buvo ir Carlo Millöckerio operetės „Gasparonė“ pastatymas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.
– Kas jūsų manymu, ypač reikšminga nuo 1998 m. grįžus gyventi į gimtąjį miestą, dirbant Vilniaus mažajame ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatruose?
– Čia – vienareikšmiškai – sužibo tėtės kūrybos viršūnė. Tai vaidmenys režisieriaus Rimo Tumino spektakliuose: Williamo Shakespeare`o „Ričardas III“, kuriame atliko pagrindinį vaidmenį, ir pagal Grigorijaus Kanovičiaus romanus pastatytame „Nusišypsok mums, Viešpatie“ sukurtas vandenvežio Šmulės Senderio personažas.
– Kine, televizijoje?
– Televizijos žiūrovai tėtį geriausiai įsiminė kaip Stasį Šeputį iš Sauliaus Vosyliaus režisuoto serialo „Giminės“ (1993) bei jo tęsinio „Atžalos“ (1998). Neretai atokiau nuo didmiesčių gyvenantys žmonės į jį ir kreipdavosi Stasio vardu.
– Ar yra kokia Vytauto Grigolio išsakyta mintis, eilėraščio eilutė ar pan., kas jus nuolat lydi, padeda sunkiausiais gyvenimo momentais?
– Viena frazė man liko kaip vilties, maldos, atramos, susitaikymo ir vidinės tylos uostas: „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Tai G. Kanovičiaus romano ir kartu – R. Tumino spektaklio pavadinimas. Spektaklio, kuris virto kultūriniu fenomenu, labai giliai palietusiu daugybę žmonių.
Momentais, kai galvoje sukirba kokia kritiška mintis kitų darbo atžvilgiu, suskamba tėtės frazė, kuria jis trumpai ir griežtai nutraukdavo po spektaklių premjerų kildavusias šeimynykščių diskusijas apie režisierių, aktorių darbą: „Padarytum geriau?“ Dabar tai pasakau pati sau, ir „apsiraminu“.
Dvasinio tėtės palikimo prisiminimą man atspindi posmelis iš jo eilėraščio – dainos „Vyturių žemė“:
Juk gyveni, žmogau, tik vienąkart,
Mylėdamas gyvenk, dalindamas gerumą,
Skubėdamas pirmyn, vis atsigręžk atgal,
Pažvelk į savo pėdsakus kely.
Šiuose žodžiuose – ir laikinumo, ir gyvenimo prasmės pojūtis, ir atsakomybės suvokimas. Panašia dvasia ir stengiuosi gyventi.
Gegužės 11 d. 18.30 val. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Muzeotekoje vyks R. Grigolytės knygos „Vytautas Grigolis: Aš šalia – budžiu, tyliu“ pristatymas.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
