Mūsų teisių ir laisvių supratimo lygį parodo ne tai, kaip jų siekiame sau, o kaip veikiame suteikdami jas kitiems. Sąmoningoje pilietinėje visuomenėje būtent nuo empatiško požiūrio į kitą prasideda savųjų teisių brėžimo ribos. Ar Konstitucinio teismo išaiškinimai ir pilietinė visuomenė sugebės perlaužti politikų saugomą diskriminacijos barjerą?
Šią savaitę Vilniuje vyksta jau tradicija tapusio „Baltic Pride“ festivalio renginiai. 2010 metais kaip vienas labiausiai saugotų ir vienas labiausiai pultų renginių prasidėjęs LGBT bendruomenės pasirodymas viešumoje tapo miestui įprastu smagiu renginiu.
Galime kalbėti jau ne tik apie tradicines šeštadienio eitynes, bet visą savaitę trunkančią kultūrinę programą, kurioje ne tik protesto ženklai, bet ir konstruktyvus kalbėjimas apie savąsias tapatybes, savąją kovą už lygiateisiškumą.
15 metų nuo pirmojo „Baltic Pride“ Vilniuje, vykusio aptvertoje ir gausiai saugomoje Upės gatvėje, leidžia pažvelgti į eitynių perspektyvą, pasiekimus ir įtaką mūsų visuomenei. Nuo 2010-ųjų, kai kelis šimtus drąsių žmonių, nebenorinčių slėpti savo tapatybės, ir jų palaikytojų neapykanta ir agresija apsupo kelių politikos marginalų vedama tūkstantinė minia, iki dabarties, kai eitynės tampa miesto gyventojų švente, prie kurios jungiasi ir šeimos su vaikais ar kurių koncerte vietą siekia gauti žymiausi muzikos atlikėjai.
Turbūt didžiausias „Baltic Pride“ laimėjimas yra visuomenės nuomonės pokytis. Kaip egzotika ar net viešas ištvirkavimas vaizduotas ir įvairiais be konteksto teikiamais vaizdas iliustruotas eitynių mitas atsimušė į tikrovę. Pasirodė, kad baisusis paradas yra tiesiog šventinė eisena, kuria ne tik bandoma išreikšti protestą dėl teisinės ar socialinės diskriminacijos, bet ir pasisakyti už laisvę, lygybę, toleranciją.
Jame žygiuojantys asmenys yra tokie patys paprasti žmonės, praeiviai gatvėje, bendradarbiai, kažkieno broliai, seserys, sūnūs ir dukros, kuriuos nuo likusios visuomenės dalies skiria tik jų lytinė tapatybė, seksualinė orientacija ir noras, kad dėl šios skirties jie netaptų atstumtaisiais ar beteisiškumo įkaitais. Staiga pasirodė, kad normalumo ir adekvatumo parado dalyvių gretose žymiai daugiau nei tose, kurios garsiai rėkė ginančios tradicijas ir normatyvumą.
Eitynės sustiprino LGBT bendruomenę Lietuvoje, padėjo jai sukurti platesnį tarptautinį tinklą, prisidėjo prie lengvesnio politinio atstovavimo, išplėtė sąjungininkų ratą ir heteroseksualių asmenų gretose. Palaikyti eitynes ar jose dalyvauti tapo netgi savotiška pozityvia mada, kai ne tik pademonstruojama moralinė laikysena, bet ir prisijungiama prie kūrybingų ir linksmų žmonių grupės.
Pokytį visuomenės nuomonėje rodo ir apklausos, kai teiraujamasi dėl tos pačios lyties partnerystės instituto. Kasmet augantis palaikymas jau peržengia trečdalį apklaustųjų. Auga ir neutraliai šį klausimą vertinančiųjų skaičius, kuris leidžia susidaryti bendrą pozityvų ir perspektyvų kintančios visuomenės vaizdinį.
Paradoksalu, bet pozityviu ženklu galima laikyti ir tai, kad eitynės atskleidžia ir pasaulėžiūrų ar vertinimų skirtis pačioje LGBT bendruomenėje. Atsiranda kritikos tam tikrų verslų integravimui, sprendimams dėl eitynių formos ar nesutarimų politiniais klausimais. Tai tik įrodo, kad LGBT bendruomenė yra gyvų, intelektualių ir kritiškų žmonių bendrija, kurioje, kaip ir visuose socialiniuose sambūriuose, užgimsta natūrali kritika, pasipriešinimas, alternatyvų paieška.
Pasirodė, kad baisusis paradas yra tiesiog šventinė eisena, kuria ne tik bandoma išreikšti protestą dėl teisinės ar socialinės diskriminacijos, bet ir pasisakyti už laisvę, lygybę, toleranciją.
Didžiausia problema ir mažiausias pokytis šiame kontekste – politiniame atstovavime. „Baltic Pride“ šiemet ir vėl nematysime nė vieno iš valstybės vadovų. Šis klausimas vis dar traktuojamas kaip politiškai pavojingas ir tariamai pykdantis didžiąją rinkėjų dalį, tad populistiškai mąstantys ir potencialius balsus skaičiuojantys partijų lyderiai nesiryžta išreikšti palaikymo mažesnei visuomenės grupei.
Estijoje jau įteisinta galimybė tos pačios lyties partneriams sudaryti santuoką, Latvijoje suteikta galimybė registruoti partnerystę, o Lietuvoje net ir po Konstitucinio Teismo išaiškinimų, kad ši teisė niekaip neprieštarauja šeimos sampratai, o partnerių santykio teisinio apibrėžimo būtinybė netgi kyla iš pačios Konstitucijos nuostatų, procesas yra vilkinamas.
Atotrūkis tarp tikrovės, kurioje dalis visuomenės gyvena ir mezga santykius pagal savo lytinę tapatybę, ir politikos, kurioje tokie santykiai vis dar atrodo kažkur įstatymų užribiuose, smarkiai plečiasi.
Kartu auga ir vis naujos kartos, kurios gyvena socialinėje ir kultūrinėje erdvėje, absoliučiai normalizavusioje LGBT bendruomenę ir netgi palaikančioje jos kovą už lygiateisiškumą, o tuo metu mokykloje jiems pasakojama apie pasaulį, kuriame tokių santykių lyg nebūta. Tiesa, mokykloje apskritai vis dar neatsiranda vietos sistemingam ir realijas atitinkančiam lytiniam švietimui. Tai tik bendro probleminio paveikslo dalis.
Šis klausimas vis dar traktuojamas kaip politiškai pavojingas ir tariamai pykdantis didžiąją rinkėjų dalį, tad populistiškai mąstantys ir potencialius balsus skaičiuojantys partijų lyderiai nesiryžta išreikšti palaikymo mažesnei visuomenės grupei.
Bet trūksta ne tik politinės lyderystės. Drąsos kalbėti pritrūksta ir žiniasklaidos priemonėms, kurios kartais pasiduoda politiniam spaudimui, atsisakydamos suteikti galimybę reklamuoti renginius, kelti diskusijas aštresniais klausimais ar įsileisti daugiau įvairovės, kuri gali nepatikti politikos, verslo ar kitų sričių įtakingiems asmenims, vėliau lemsiantiems finansavimo ar veiklos stabilumą.
Radijo laidoje kalbėdamas su vienu iš „Baltic Pride“ iniciatorių, Lietuvos gėjų lygos (LGL) vadovu Vladimiru Simonko provokuojančiai užklausiau: ar eitynės gali vieną dieną baigtis? Ar visi tikslai gali būti pasiekti?
Atsakydamas į mano klausimą Vladimiras taikliai pastebėjo, kad eitynės nėra tik protestas dėl konkrečių teisių ar padėties, tai ir pozityvus tapatybės patvirtinimas bei palaikymas visiems, kurie priklauso mažumai ir kaunasi už savo laisves ir teises. Už galimybę būti savimi ir sulaukti deramos pagarbos.
Mes dar ne iki galo suprantame, kokį ilgą kelią nuėjo žygiuojantys nuo 2010 metų (ar net nuo 1993-iųjų, kai įkurta pirmoji homoseksualių asmenų teises ginanti organizacija Lietuvoje). Taip pat kartais pamirštame ir kokie trapūs šie žmogaus teisių pasiekimai. Kaip greitai juos sunaikina mobilizuota politinė neapykanta, prarandamas socialumo, užtikrintumo, artumo jausmas ir naikinama empatija kitoniškumui.
Eitynės niekada nesibaigs. Ir tik mūsų valioje yra tai, ar kasmet žengsime po žingsnį į priekį, kursime bendrą spaudimą politikams, kurie vis dar tyli kartu su tyliąja ir piktąja Lietuva, ar prarasime pagreitį, prarasime bendrų tikslų matymą ir pradėsime žygiuoti atgal, stumiami tų, kuriems demokratija ir žmogiškumas yra tuščios sąvokos jų galios šešėlyje.
