Dabar ne metas filosofuoti. Populiarus teiginys, skelbiantis, kad filosofija yra trikdis kritinėse situacijose. Kalbant dar paprasčiau – reikalingi darytojai, o ne mąstytojai. Bet ar nėra taip, kad ši (beje, iš tos pačios filosofijos istorijos pasiskolinama) hipotezė, kad mintis yra priešinga veiksmui, veda mus prie didžiųjų šių dienų problemų ištakų? Gal mums trūksta būtent filosofijos?
Mintis, kad filosofija ne pasitraukia, o kaip tik aktualizuojasi krizės akivaizdoje, yra ne tokia jau reta. Ją pastaraisiais metais aktyviai propaguoja ir žymūs viešosios erdvės intelektualai, tokie kaip Slavojus Žižekas, Peteris Sloterdijkas ar bestselerių autorius, istorikas Yuvalas Noah Hararis.
Bet nepaisant intelektualų pastangų, politiniai visuomenių pasirinkimai byloja, kad minties ir veiksmo skirtis tik dar plačiau įsigalioja ieškant atsako į sistemines problemas. Politikoje įsivyrauja sėkmingo veikėjo, darytojo statusą turintys asmenys, kurie savo istoriniu, kultūriniu ar filosofiniu išsilavinimu neprilygsta ir net nebando prilygti tiems lyderiams, kuriuos įvairiuose interviu nurodo kaip savo idealus.
Dar didesnė problema yra ta, kad pačiose visuomenėse vis labiau stokojama filosofijos ugdomo gebėjimo pamatyti mažuose ar lokaliuose procesuose didžiąsias idėjas, o abstrakcijų lauke įžvelgti poveikį kasdienybei.
Tokie terminai kaip laisvė, teisingumas, orumas, žmogiškumas, lygybė ar demokratija vis labiau traukiasi iš politinės retorikos, užleisdami vietą galiai, sėkmei, prestižui, išsipildymui, aukso amžiui, griežtai tvarkai ir nuolatiniam augimui. Šių sąvokų tiesioginės sąsajos tikrovėje ne tik nėra saugomos, bet net ir sąmoningai naikinamos.
Žinoma, filosofinio mąstymo gebėjimai niekada nebuvo ir tikriausiai nebus daugumos savybė, bet mes vis labiau žengiame į pasaulį, kuriame šie gebėjimai lems pasirinkimų racionalumą ir atsaką į įvairias krizes.
Tokie procesai kaip klimato kaita, kosminių technologijų plėtra, dirbtinio intelekto singuliarumas, socialumo virtualizacija, viešumo totalumas ar darbo rinkos technologizacija reikalauja permąstyti pamatines, iki šiol puikiai funkcionavusias kategorijas, individo ir visumos santykius.
Tokie terminai kaip laisvė, teisingumas, orumas, žmogiškumas, lygybė ar demokratija vis labiau traukiasi iš politinės retorikos, užleisdami vietą galiai, sėkmei, prestižui, išsipildymui, aukso amžiui, griežtai tvarkai ir nuolatiniam augimui.
Kaip filosofinio išsilavinimo ir konteksto suvokimo neturintis žmogus gali suvokti klimato kaitos procesą, jei jis apie planetos būklę mąsto žvelgdamas ne toliau savo kiemo tvoros ar savo regiono orų prognozės?
Kaip žmogui, kuris neturi pamatinio demokratijos ir laisvės sąvokų supratimo, paaiškinti, kad institucijų ardymas, valdžių pasidalijimo principų pažeidimai, kišimasis į žiniasklaidos laisvę, teismų nepriklausomybės naikinimas yra potencialūs pavojai ne tik valstybės, bet ir jo paties egzistencijai?
Kaip žmogui, kuris nesuvokia privatumo, intymumo, autentiškumo svarbos paaiškinti apie pavojus, kuriuos kelia visų socialumo funkcijų ir reiškinių persikėlimas į virtualybę?
Tai, kad mūsų mokyklose tik dabar atsiranda pirmieji filosofinio lavinimo daigai, yra labai vėluojanti pastanga suteikti sąlygas tam, kas vadinama populiariu burtažodžiu – kritinis mąstymas. Šis procesas turėjo pajudėti dar nepriklausomybės pradžioje, kai šalia galimybės kalbėti ir plėtoti savo kalbą, aiškintis ir skaidrinti savo istoriją, buvo pamesta prievolė suteikti mąstymo kontekstą. Paaiškinti, kodėl kažką saugome, gerbiame ar laikome būtinuoju gėriu.
Visuomenė turi ne tik suprasti pamatines sąvokas, turėti jautrumą jų atžvilgiu, bet ir matyti jas kasdienybėje. Būtent ši savybė – gebėjimas suprasti abstrakčių sąvokų funkcionavimą, jų išsiskleidimą kasdieniuose reiškiniuose, sukuria tai, ką vadiname pilietiškumu, piliečių sąmoningumu ar tiesiog pilietine visuomene.
Tam reikia nebijoti filosofinių įtampų, filosofinių klausimų, kelti juos būtent tomis akimirkomis, kai darytojai veržiasi į viešąją erdvę, žadėdami greitai pirštu užkimšti skylę procese, kuris šiaip jau yra milžiniškos neišvengiamos bangos atėjimas. Filosofinio išsilavinimo, idėjų istorijos nepažinęs ar bent jau galimybės pažinti neturintis rinkėjas, gyvenantis akimirksniu ir tos dienos problemomis, visada rinksis populistinius atsakymus.
Tai gali skambėti kaip naivi neišsipildžiusi Apšvietos amžiaus viltis, bet gebėjimas suteikti naujas perspektyvas, pasiūlyti naujas sąvokas, atgaivinti senąsias ar reformuoti byrantį tikrovės vaizdinį gali tapti paskata gyvenimo sprendimus ar morales dilemas spręsti racionaliau.
Apie darbą pasaulyje, kuriame vis mažiau asmens gyvenimą apibrėžiančių profesijų, vis daugiau lankstumo, laikinumo, prievolės prisitaikyti, įvairių funkcijų technologizacijos, mes kalbame prie staklių plušančio proletariato terminais ir kategorijomis.
Apie politiką svarstome XIX amžiaus perskyromis, terminais ir konfliktais. Apie socialines normas ir kultūrą – amžinojo sugrįžimo į nebūtą idealią būklę naratyvais. Apie technologijas – manydami, kad tai mūsų gyvenimo papildiniai, o ne juos formuojantys ir mūsų egzistencinę būklę keičiantys veiksniai.
Visose šiose srityse būtina filosofinė intervencija, visuomenės gebėjimas suformuluoti, iškelti ir palaikyti esminių klausimų įtampą. Gebėjimas atsispirti progreso inercijai, informacijos antplūdžiui ir greičio bei efektyvumo įsipareigojimams.
Tai, kad mūsų mokyklose tik dabar atsiranda pirmieji filosofinio lavinimo daigai, yra labai vėluojanti pastanga suteikti sąlygas tam, kas vadinama populiariu burtažodžiu – kritinis mąstymas.
Kodėl mums reikia daugiau filosofijos? Todėl, kad vis labiau gyvename nuojauta, kad sąvokos, kurias mums kartoja politikai, atrodo iškreiptos, atitrūkusios nuo tikrosios dalykų padėties ar tiesiog tuščios. Todėl, kad vis didesnę įtampą kelia klausimas, kas yra tikra, tikrovė ir koks mūsų santykis su ja. Vis dažniau jaučiame įtampą tarp individualumo deklaracijų ir besiformuojančio technologinio totalumo, sugeriančio socialumo, viešumo, intymumo kategorijas.
Visuomenėse juntama filosofinė įtampa, bet nevystomas gebėjimas suformuluoti ją į esminius klausimus. Kodėl mums reikalinga žodžio laisvė ir laisva žiniasklaida? Kodėl reikalingos valstybės institucijos? Kokie yra ekonominės ar socialinės politikos tikslai? Kas yra saugumas? Kodėl individas turėtų jausti atsakomybę bendruomenei ar valstybei?
Be šių nepatogių klausimų pajudinimo, be naujų sąvokų ir interpretacijų, mes toliau vaikščiosime ratais ir lauksime, kol ateis potvynis.
