Štai ir vėl susijungėme kolektyvinėje pastangoje pajusti šventinį laiką. Pabandyti ištrūkti iš kasdienybės, prabėgančio laiko ir nenutrūkstamos darbų, vienas kitą keičiančių projektų, pasiekimų ir nuolat augančio efektyvumo spąstų. Ar šiandien apskritai dar įmanoma šventė?
Šį klausimą savo knygos „Nuovargio visuomenė“ tekste „Pakylėtasis laikas“ kelia ir filosofas Byung-Chul Hanas. Mąstytojas, pasižymėjęs populiarumo sulaukusiomis, vadinasi, įtikinančiomis diagnozėmis apie dabarties žmogaus būklę.
Paties filosofo atsakymas į šį iškeltą klausimą niūrus, konstatuojantis sunkiai atšaukiamą pokytį. „Šiandien gyvename laikais be švenčių, gyvename bešvenčiu laiku“, – konstatuoja Byung-Chul Hanas ir čia pat pabrėžia, kad praradome savotišką slenkstį, kuris skyrė šventinį, pakylėtąjį laiką nuo kasdienio darbo laiko. Šventė dabartyje traktuojama kaip pertraukos laikotarpis. „Šiandien pakylėtasis laikas visiškai išnyko, o jį pakeitė totalizuotas darbo laikas. Net pertrauka tampa darbo laiko dalimi“, – rašo jis.
Su šiomis rūsčiomis išvadomis verčia sutikti ir mūsų, istoriškai katalikiškos visuomenės moderniosios praktikos. 2021 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Romos katalikams save priskyrė 2 milijonai 85 tūkstančiai, tai yra maždaug 74 proc., Lietuvos gyventojų. Mūsų miestelius ir kaimus iš kitų Europos valstybių išskiria bažnyčių skaičius ir ne tik topografinė, bet ir socialinė ir kultūrinė jų svarba. Bet kiek mūsų visuomenėje iš tiesų dar gyvos katalikiško šventimo praktikos?
Susirinkimas prie šventinio Velykų stalo dar gyvuoja kaip patirtis ir jausmus apibendrinanti tradicija, o gavėnios laikotarpio ar net Didžiojo ketvirtadienio ir Didžiojo penktadienio ritualai jau senokai išnyko net ir iš proginių katalikų darbotvarkės. Velykos ištinka kaip pertrūkis kasdienybės grandinėje, o ne kaip šventiškumo kūrimo procesas.
Paradoksalu, bet ryškiausias įvadas į šventines dienas eilinį žmogų ištinka parduotuvėse, kur šalia būtinųjų prekių staiga atsiranda įvairi velykinė simbolika. Šokoladinis zuikis dabartyje žymiai tiksliau apibūdina būsimų švenčių kontekstą nei ant JAV valstybės sekretoriaus Marco Rubio kaktos išbrėžtas kryžius, žymintis ilgaamžę katalikišką Pelenų dienos tradiciją.
Paradoksalu, bet ryškiausias įvadas į šventines dienas eilinį žmogų ištinka parduotuvėse, kur šalia būtinųjų prekių staiga atsiranda įvairi velykinė simbolika.
Paprastai sakant, Velykos vis dar išsaugojo savo formalumus, bet jų šventiškumas formuojamas nebe katalikiškų tradicijų ir apeigų, o sekuliarios vartotojų visuomenės praktikų ir įvaizdžių.
Atidesnis mano skaitytojas jau pradės įtarti, kad ateistu arba „žmogumi be tikėjimo dovanos“ save ne kartą įvardinęs autorius tuojau paragins sugrįžti prie katalikiškų tradicijų. Šitai paliksiu jūsų pačių apsisprendimui, primindamas, kad man šiame komentare rūpi ne tikėjimo, o šventiškumo klausimas.
Turiu kuklų įtarimą, kad visuomenei po Dievo mirties būtų ne tik absurdiškai sunku, bet net ir neįmanoma sugrįžti į naivesnę, labiau metafizinėmis, o ne mokslinėmis sąvokomis, skirtimis ir argumentais besiremiančią būklę. Tikėjimo dovana yra retas reiškinys pasaulyje, kuriame ne tik daug mokslinių paaiškinimų, bet ir mažai vietos abstrakčių idėjų apmąstymui. Visi politiniai, socialiniai ar kultūriniai bandymai sugrąžinti į praeities būkles dažniausiai baigiasi nesėkmėmis. Blogesniais atvejais – tragedijomis ir žmogiškumo praradimu.
Bet gal Byung-Chul Hano iškeltas klausimas visgi turi sprendimo būdų? Gal šventės, pakylėtojo laiko pojūtis vis dar įmanomas visuomenėje be Dievo?
Atsakymo aš ieškočiau vis labiau juntamoje ir reiškiamoje stokos, nepakankamumo, netikrumo žinioje. Vis labiau plintanti nostalgija kitokiam švenčių laikui, vis aiškesnis supratimas, kad kažkas nėra gerai ne tik šventinėse praktikose (nuotoliškumas, persivalgymas, lėtesnio laiko, nuobodulio baimė), bet ir mūsų požiūryje į laiką.
Įsivyrauja bendras supratimas, kad šventė išties turėtų būti pakylėtasis laikas, tik mes, pamažu atsikratę religinių apeigų ir ritualų, nesuradome jiems tinkamų pakaitalų. Bet tai nereiškia, kad iš švenčių privalėjo išnykti ir religingumo, socialumo, metafizinių pajautų ar bendrų patirčių poreikis.
„Daiktų gausa ir masiškumas išstumia tuštumą. Daiktai užgožia dangų ir žemę“, – kritikuodamas vartotojų visuomenės įpročius, naikinančius apeigų reikšmę, sako Byung-Chul Hanas. Ir čia aš su juo nesutinku. Daiktų gausa kaip tik atveria tuštumą visu jos baisumu ir tikrumu. Daiktai meta šešėlį, bet neužstoja šviesos.
Net ir bedieviškos Velykos palieka galimybę sudėtingiems klausimams: kodėl aš jaučiu artumą su šiais žmonėmis? Kodėl man svarbi bendrystė? Kuo šis laikas kitoks nuo mano kasdienybės ir kuriame laike aš pasijuntu prasmingiau ar arčiau savosios tapatybės? Kodėl man svarbus prisikėlimo mitas, gyvybės ir mirties įtampa?
Net ir bedieviškos Velykos palieka galimybę sudėtingiems klausimams: kodėl aš jaučiu artumą su šiais žmonėmis? Kodėl man svarbi bendrystė?
Jei giliai viduje jaučiame šventiškumo, pakylėtojo laiko patirties praradimą ir augantį, mus užvaldantį norą jį susigrąžinti, tai jau yra pirmas geras ženklas. Galbūt galime sugrįžti prie senųjų praktikų – bendro rytinio kėlimosi, bendro tikinčiųjų ėjimo į mišias ar sekuliaraus pasivaikščiojimo, bendrų pietų, bendro nuobodulio, bendros tylos, bendrų žaidimų ar sėdėjimo ir pasaulio aptarimo, bendrinančių diskusijų ir ginčų, bendrystės jausmo, tyliai mus apgaubiančio ir priverčiančio pasijausti vėl saugiems, įsitvyrojimo.
Šventė niekur nedingo. Ji laukia šalia mūsų.
