Diskusijose apie dirbtinį intelektą ir sparčią jo plėtrą dažniausiai girdimi entuziastingi technologizacijos optimistų pažadai. Kalbama apie žmogaus atliekamas funkcijas, nuo kurių šis bus išlaisvintas, būsimą gyvenimo patogumą ir progreso neišvengiamybę. Entuziastingi balsai kiek nutyla, kai pradedama klausti, o koks bus žmogaus pasaulis tikrovėje, kurioje ne tik fizinio, bet ir protinio darbo naštą perims mašinos.
Vienas žymiausių gerosios dirbtinio intelekto žinios skelbėjų „OpenAI“ generalinis direktorius Samas Altmanas pripažįsta, kad dirbtinis intelektas progresuoja ir steigiasi žmogaus gyvenime taip greitai, kad negalime numatyti ekonominių ir socialinių pokyčių, kuriuos jis atneš.
„Dirbtinis intelektas įsiskverbs į visas ekonomikos ir socialines sritis. Tikimės, kad viskas bus išmanu. Daugelis iš mūsų tikimės, kad tai suteiks daugiau galimybių žmonėms turėti technologijų kontrolę nei bet kada istorijoje ir pripažįstame, kad pusiausvyros tarp saugumo ir individualaus įgalinimo sukūrimas pareikalaus kompromisų“, – šių metų vasarį diplomatiškai rašė S. Altmanas ir pabrėžė, jog tikisi, kad jo plėtojamos technologijos prisidės prie individų išlaisvinimo ir netaps įrankiu autoritarinių režimų rankose.
Atvirumas, su kuriuo apie dirbtinio intelekto eros žarą kalba S. Altmanas, yra pagirtinas, bet net ir jo kalbose vis pasirodantis nerimas dėl progreso greičio ir didelės tikimybės, kad susidursime su rimtomis komplikacijomis įgaudami naują įrankį keisti savo tikrovę, nėra išgirstamas pakankamai.
Didžioji problema čia ta, kad technologinio progreso akivaizdoje įprasta įsivyrauti entuziastų arba apokaliptikų balsams. Pirmieji visada be išlygų skelbia bet kokio progreso būtinybę, vertingumą ir neišvengiamybę. Antrieji – tyliai dejuoja dėl neišvengiamai griūsiančio pasaulio ir senosios tvarkos žlugimo.
Dirbtinio intelekto utopinės ir distopinės galimybės abiem grupėms suteikia daugybę entuziazmo vaizduotis ryškiausius būsimos gerovės ar būsimų kančių scenarijus. Nuo pažadų, kad dirbtinis intelektas bus geriausias žmogaus draugas ir išlaisvins jį ne tik nuo visų nepatogių darbų, bet ir patirčių ar emocijų, iki vaizdavimosi, kad tapsime mašinų vergais ar dirbtinis intelektas galiausiai neišvengiamai sukurs ginklus, kuriuos nukreips prieš mus – jo kūrėjus.
Ir entuziastų, ir apokaliptikų situacijos vertinime dirbtinis intelektas yra ne žmogaus išradimas, o stebuklas – Frankenšteino žmogus arba Pandoros skrynia. Mistinis technologizacijos atsakymas į visus žmogaus keltus klausimus ir jų filosofines įtampas.
Tiesa ta, kad dirbtinis intelektas žymiai panašesnis ne į minėtus fantastinius ar mitologinius pasakojimus, kuriuose užgimsta nauja būtybė, o į Johanno Gutenbergo spausdinimo mašiną, kuri atneša naujas galimybes ir atsakomybes. Tik šios modernios tikrovės spausdinimo mašinos įtaką jau dabar galime mintyse didinti tūkstančiais kartų.
Gutenbergo mašina galėjo dauginti sudėliotas raides ir iš jų gaunamus tekstus, o dirbtinio intelekto programos daugina pačią kalbą, vaizdus ar garsus. Plačiąja prasme – dirbtinio intelekto programos yra išmaniosios plagijavimo mašinos, kurios kol kas veikia tik todėl, kad į jas sukeliama informacija apie žmogaus pasaulį.
Esminis skirtumas nuo Gutenbergo mašinos čia tas, kad šioji turėjo savo teksto generavimo limitus. Dirbtinis intelektas, funkcionuojantis virtualioje erdvėje, kalbą gali generuoti be sustojimo.
Jau dabar stebime procesą, kaip atsargiai į įvairias sritis atslenkantis dirbtinis intelektas paverčia įvairius socialinius tinklus savo galimybių poligonu, o kartu – turinio šiukšlynu. Didysis pažadas, kad dirbtinis intelektas atskleis mums pasaulio paslaptis, kol kas užgožtas juokingų paveikslėlių, vaizdo įrašų ar garsų, nesustabdomai generuojamų vis naują informaciją kaupiančių programų.
Didysis pažadas, kad dirbtinis intelektas atskleis mums pasaulio paslaptis, kol kas užgožtas juokingų paveikslėlių, vaizdo įrašų ar garsų, nesustabdomai generuojamų vis naują informaciją kaupiančių programų.
Šiame kontekste žymiai didesnė grėsmė nei distopiniai mašinų sukilimo prieš šeimininkus scenarijai atrodo tikimybė, kad dirbtinis intelektas taps nesustabdoma informacijos, turinio replikavimo ir generavimo mašina, pašalindamas bet kokį unikalumą, autentiškumą ar individualumo galimybę.
Kol vieniems dirbtinio intelekto pajėgumai ir potencialas sujungti įvairias technologijas į vieną funkcinę grandinę atneš didesnę ekonominę ir socialinę galią, kitiems jis padidins ir taip sunkiai aprėpiamą informacijos, dirgiklių, tikrovės ir tiesos įtampų lauką.
Banalybės, pasikartojimo, nuolatinio kalbos, vaizdų ir garsų generavimo aruodas taps neišsemiamas ir atsivers tik dar didesnis troškulys ar poreikis autentiškų patirčių, perspektyvų, kurias iki šiol suteikdavo humanitariniai ar socialiniai mokslai. Grėsmė tik ta, kad banalybė dėl naujųjų instrumentų užgrius mus visa jėga. Nuo nesustabdomai ir akimirksnio greičiu dirbtinio intelekto generuojamos literatūros, dailės ar muzikos iki algoritmų sudėliojamo aktualijų lauko.
Taigi, šalia ekonominės ir socialinės galios sukoncentravimo į dar siauresnio rato rankas, šalia autoritariniams režimams itin simpatiškų dirbtinio intelekto singuliarumo galimybių mūsų laukia ir iššūkis atsilaikyti prieš banalybės totalumą. Iššūkis kelti egzistencinius klausimus apie žmogaus būties prasmę didžiąją dalį tos būties deleguojant nepailstamai kopijuojančioms mašinoms.
