Laikmetyje, kuriame daug entuziazmo kovoti su politiniu korektiškumu, nuolat plečiasi viešosios erdvės samprata, į priekį veržiasi lyderiai, kurie laužo socialines normas. Viešumą užvaldo garsiai ir skandalingai kalbantys žmonės, gebantys pritraukti ir išlaikyti nuobodžiaujančios auditorijos dėmesį. Ar tokiame pasaulyje mandagumas turi reikšmę?
Mandagumas – talpi sąvoka, galinti sudominti tiek politikos mokslų, tiek psichologijos, tiek sociologijos, socialinės antropologijos ar filosofijos atstovus. Bet dažniausiai ji paliekama siaurai etiketo sričiai ar tiesiog bendrosios išminties laukui. Savo mandagumo sampratą ir ribas turi kiekvienas, bet rimtesnes diskusijas išprovokuoja tik vieši skandalai dėl pažeistų ar kvestionuojamų normų.
Antropologai Penelope Brown ir Stephenas Levinsonas išskyrė keturias mandagumo rūšis: negatyvusis, nekategoriškasis, kategoriškasis ir pozityvusis. Negatyviąją rūšį galime apibrėžti per teiginius, kurie tiek anglų, tiek lietuvių kalbose sutinkami neigimo formą turinčio veiksmažodžio pavartojimu: „ar jūs nebūtumėte prieš...“, „galbūt jums nebūtų sunku“ ir pan.
Nekategoriškasis mandagumas dažniausiai reiškiasi kaip nutylėjimas ar susitaikymas bendrosioms normoms. Jei jūsų darbovietėje yra įprasta penktadienio vakarais nueiti į barą, jūs prisijungiate ir geriate savo vieną nealkoholinį alų. Jei renkami pinigai bendradarbių gimtadienių minėjimui, jūs mandagiai nutylėdamas, ką manote apie tokias tradicijas ir jų vertę, pervedate tuos dešimt eurų į bendrą biudžetą.
Kategoriškasis mandagumas dažniausiai reiškiasi kaip bandymas konstruktyviai ar pozityviai (teigiamo rezultato siekio prasme) įsitraukti į situaciją. Tarkime, matydamas, kad knygos pristatyme nevyksta diskusija ir autoriui gali pasirodyti, kad jo knyga niekam neįdomi, jūs atsistojate ir užduodate klausimą. Žinodamas, kad jūsų nebūtinai įdomi ir mėgstama kolegė ką tik pradėjo lankyti padelio treniruotes, prasilenkdamas pasiteiraujate jos, kaip sekasi įveikti naujus iššūkius.
Ir tikriausiai sudėtingiausia mandagumo forma – pozityvusis mandagumas. Tai mandagumo procesas, kuris vyksta jums pažįstant kitą žmogų ir jo ribas. Ši mandagumo rūšis glaudžiausiai siejasi su tiesioginiu žmogaus pažinimu, savo ir jo tapatybės patvirtinimu.
Mandagumas nėra apsimetinėjimo, dvejopos etikos ar pareigos atlikimo procesas. Tai žmogiškojo santykio kūrimas, ribų nustatymas, jų perbraižymas.
Tarkime, savo žydų kilmės draugui jūs galite papasakoti žydišką anekdotą, nebijodamas pasirodyti antisemitu. Arba žaisdamas krepšinį su tiesioginiu vadovu ir eilinį kartą paleisdamas „plytą“ į lentos kraštą galite nusikeikti, nes žinote, kad šioje aplinkoje jam ir jums tai priimtina emocijų raiškos forma.
Kodėl aš įsivėliau į šią paskaitą apie mandagumą? Todėl, kad manau, jog Lietuvos viešojoje erdvėje istoriškai įsigalėjusios tik dvi mandagumo sampratos. Mandagumas kaip griežto auklėjimo, mechaninio atkartojimo, disciplinavimo rezultatas. Kai tampi mandagus, nes tokia yra tavo socialinė pareiga. Arba antrasis, ir dar blogesnis vertinimas, kai mandagumas yra gebėjimas apsimesti socialinėse situacijose. Mandagumas siejamas ne su nuoširdumu, o su nuslėptu pykčiu, pasibjaurėjimu ar atstūmimu.
Šių dviejų traktavimų įsigalėjimą patvirtina ir dalies visuomenės reakcija į Lietuvos institucijų ir neabejingų žmonių palaikymą, išreiškiamą Pabradės poligone žuvusių amerikiečių karių šeimoms ar pačioms Jungtinėms Valstijoms. Empatiškas emocijų demonstravimas, mandagumo gestai „demaskuojami“ kaip dviveidiškumas ar pareigos atlikimas.
Šiose interpretacijose nebelieka vietos pozityvaus mandagumo galimybei. Galimybei, kad mandagumo gestas yra bandymas parodyti tarpasmeninį ryšį, o šis ryšys simboliškai išreiškia ir dviejų valstybių, visuomenių bendrystę.
Paradoksalią mandagumo gestų galią ne kartą puikiai išreiškė filosofas Slavojus Žižekas, pabrėždamas tokių simbolinių, prasmes atskleidžiančių ar jas perkeliančių veiksmų svarbą.
Jei jūs su geriausiu draugu pretenduojate į tą pačią darbo vietą ir jūs galiausiai laimite, mandagumas reikalauja jus atsisakyti darbo vietos draugo labui, o draugo atveju – padėkoti ir užleisti vietą jums. Simbolinis ir faktiškai nieko nekeičiantis mandagumo gestas tampa pasitvirtinimu ir draugystės sustiprinimu. Jo reikšmė pasirodo ne kaip pasaulį keičiantis veiksnys, o kaip etinio ryšio patvirtinimo aktas.
Dėl savo netiesioginio santykio su galia ir jos demonstracija mandagumas pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau stumiamas iš politikos lauko. Prie to prisideda ir natūralias distancijas, autoriteto struktūras naikinanti socialinių tinklų, naujųjų viešosios erdvės formų praktika. Galimybė po profesoriaus ar prezidento viešu komentaru paskelbti, kad jis „sorošinis“ ar „durnelis“ atveria netikėtas galimybes buitiniam chamizmui skleistis ir naikinti subtilias mandagumo formas.
Mandagumas yra ir savo valios pademonstravimas.
Mandagumas nėra apsimetinėjimo, dvejopos etikos ar pareigos atlikimo procesas. Tai žmogiškojo santykio kūrimas, ribų nustatymas, jų perbraižymas. Galiausiai, tai galimybė suteikti kitam žmogui pasitikėjimo ir orumo kreditą. Galimybė nepridėti papildomo nuovargio ir nusivylimo prekybos centro darbuotojui, padavėjui ar pareigūnei.
Mandagumas yra ir savo valios pademonstravimas. Valios suvaldyti impulsus, suvaldyti susierzinimą ar išankstinių nuostatų reiškimą. Tai galimybė išreikšti emocijas per sutartas kalbos, elgesio ar simbolių formas, atsižvelgiant į kitų žmonių emocijas ir nusiteikimą.
Politinė lyderystė ir visuomeninis žinomumas dabartyje per daug siejamas su subtilių moralės ar mandagumo normų laužymu. Tai nereiškia, kad pasaulyje neturėtų būti vietos pankiškoms provokacijoms, juodam humorui ar šokiravimui. Bet kova už žodžio laisvę neturėtų tapti ir kova už teisę niekinti, žeminti ar elgtis pagal galios kiekio principą. Kai tas, kuris turi daugiau galios, jaučia turįs teisę demonstruoti daugiau nepagarbos ar likti abejingas kritikai.
Tikiu, kad sugrąžindami mandagumui vertę tiek kasdieniuose žmogiškuose santykiuose, tiek politiniame lauke, galėtume sugrįžti prie jautresnės diskusijos apie socialines ir etines ribas, jautriau įsisąmoninti kitų žmonių, kitoniškumo egzistavimą pasaulyje, kuriuo turime dalintis. Ačiū, kad perskaitėte.
