Prezidentas Gitanas Nausėda LRT sako, kad penktoji kolona Lietuvoje kelia galvą ir reikia su ja negailestingai kovoti. Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis taip pat yra užsiminęs, kad Seime formuojasi penktoji kolona, palanki priešiškoms valstybėms. Užvirė diskusija apie tai, ar toks vertinimas nėra naudojamas kaip politinės kovos įrankis. Aistras pamėgino numalšinti premjeras Gintautas Paluckas, kuris neįžvelgė penktosios kolonos formavimosi. Pasak jo, Seime nėra nė vieno parlamentaro, kuris dirbtų priešiškoms valstybėms.
Kaip yra iš tikrųjų? Ar penktoji kolona jau išties yra pastebima Lietuvos politinėje realybėje?
Išsireiškimas „penktoji kolona“, pirmą kartą nuskambėjęs Ispanijos pilietinio karo metu, nėra mokslinis terminas, todėl kiekvienas jį vartojantis gali jam suteikti kiek kitokią reikšmę.
G. Palucko teiginys, kad nėra nė vieno parlamentaro, kuris dirbtų priešiškoms valstybėms, greičiausiai yra teisingas. Kita vertus, ideologinių ir informacinių karų kontekste valstybės institucijų menkinimas, metamas akibrokštas visuomenės konsensusui gyvybiškai svarbiais klausimais, dezinformacijos skleidimas turi penktosios kolonos požymių, ir tam, kad dirbtum priešiškų jėgų naudai, nereikia būti šnipu, užverbuotu agentu ar gauti užmokestį iš ambasados.
Kritikai teigia, kad politikai, įžvelgiantys penktosios kolonos formavimosi požymių, tokius pareiškimus skelbia turėdami savo politinių tikslų. Iš dalies tai gal ir tiesa. Politinės spekuliacijos šiuo atveju nepriimtinos, nes už ganėtinai plonos ribos gali prasidėti raganų medžioklė, kurios būtina išvengti bet kuriuo atveju, o juo labiau tuo metu, kai šalis turi susitelkti galimos grėsmės akivaizdoje. Tačiau tai, kas pasakyta, nereiškia, kad galima numoti ranka į akivaizdžią problemą.
Nėra tokios valstybės, kurios dalis piliečių nebūtų linkę į išdavystę. Motyvai gali būti skirtingi, tačiau kolaborantų būtinai atsiras. Lietuvos istorija – ne išimtis. Abiejų Tautų Respublikoje buvo sudarytos Rusijos inspiruotos Radomo, Targovicos konfederacijos, kuriose aktyviai dalyvavo ir LDK didikai bei bajorai. Įsidėmėtinas jau tada išryškėjęs pavyzdys: pagrindinis konfederacijos dalyvių šūkis ir tikslas buvo priešinimasis naujovėms, senosios tvarkos, tradicijų ir „tikrojo valstybingumo“ išlaikymas bei atkūrimas. Rusija tokius norus aktyviausiai palaikė ir manipuliavo konfederacijų dalyviais. Kai kurie jų būdavo nupirkti ar tikėdavosi konkrečios naudos, tačiau daugelis buvo šventai įsitikinę savo idėjų svarba ir, deja, nesugebėdavo atsitokėti net tada, kai į valstybę įžengdavo Rusijos kariuomenė. Minėtų konfederacijų veikla atliko didžiulį vaidmenį žlungant ATR, nes įvesta Rusijos kariuomenė pradėdavo šeimininkauti visai ne taip, kaip tikėdavosi naivūs didikai, bet juodas darbas jau būdavo padarytas.
Tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje formavosi gyventojų, prijaučiančių SSRS, sluoksnis. Prijausti SSRS – tarsi dar nėra nei išdavystė, nei kolaboravimas. Kelionė į kaimyninę šalį, pakvietimas iš ambasados, kultūriniai kontaktai, „Gulbių ežero“ peržiūros – tai juk nėra baudžiama veikla, nors iš tikrųjų ta kita pusė viliojo, veikė, verbavo labai tikslingai, išnaudodama nepasitenkinimą Lietuvos Respublikos valdžia. Ir kritiniu momentu paaiškėjo, kad iš pažiūros nekaltas domėjimasis svetima šalimi kuo lengviausiai virto išdavyste ir parašais dokumente, sunaikinančiame Lietuvos valstybę.
Prieš penktosios kolonos apraiškas, jei tokių būtų, negalima užmerkti akių, nes visuomenės požiūris, egzistuojanti tolerancijos riba gali tapti svarbiu kriterijumi, lemiančiu šalies ateitį. Išryškėję penktosios kolonos kontūrai gali tapti paskata agresijai, o šaliai esant principingai, vieningai ir priešiškai, agresorius bus priverstas suabejoti ir susimąstyti, ar įdėtos pastangos atsipirks. Verta pažymėti, kad priešiška valstybė kurdama atitinkamus planus žvalgosi anaiptol ne į Eduardą Vaitkų, Algirdą Paleckį ar jų kopijas. Šių veikėjų rėmėjų skaičius nepasiekia kritinės ribos, kad būtų galima sukurti bent legitimumo iliuziją. Tokiems dalykams reikia kur kas populiaresnės figūros iš elito ir tradicinės politikos.
Nėra tokios valstybės, kurios dalis piliečių nebūtų linkę į išdavystę. Motyvai gali būti skirtingi, tačiau kolaborantų būtinai atsiras. Lietuvos istorija – ne išimtis.
Tai, kas išdėstyta, verčia kiek kitaip pažvelgti į penktosios kolonos problematiką. Nesitikėkime, kad kas nors lips ant „bačkos“, daužysis kumščiu krūtinę ir išpažins meilę Putinui. Užtenka pasakyti, kad į Ukrainą verta vykti nebent to, kad pasimokytum korupcijos. Dabartiniame kontekste tokiais žodžiais pasiunčiamas aiškus signalas, kad su šiuo žmogumi „galima kalbėtis“. Seimo pirmininkas sukviečia pasitarimą svarbiausiais saugumo klausimais? Remigijaus Žemaitaičio komentaras nukreipia nuo esmės: pradedamos gvildenti ne saugumo problemos, vietoj to piktinamasi posėdžio forma – esą kažkas nepakankamai informatyviai pakalbėjo, kažkas pernelyg anksti išėjo iš posėdžio ir panašiai.
Kaltinamas antisemitizmu R. Žemaitaitis aiškino, kad jis yra ne prieš žydus, o prieš Izraelio politiką, ir teigė, kad premjeras Benjaminas Netanyahu už savo barbariškus veiksmus turi būti nubaustas mirties bausme. Tačiau tai R. Žemaitaičiui nesukliudė kreiptis į JAV prezidento Donaldo Trumpo administraciją prašant duomenų apie JAV finansuojamas Lietuvos agentūras ir siūlant bendradarbiavimą, nors D. Trumpas, paskelbęs apie siekį visus palestiniečius iškelti iš Gazos Ruožo, privertė suglumti net kai kuriuos įsitikinusius Izraelio rėmėjus. Ar verta Lietuvai išstoti iš priešpėstines minas draudžiančios Otavos konvencijos? Pasak R. Žemaitaičio, toks sprendimas yra skubotas, jo nauda neaiški ir išvis iš konvencijos pasitraukti negalima, nes, sako R. Žemaitaitis, per Lenkiją vyksta Rusijos trąšų tranzitas (?). Argi nėra taip, kad ten, kur būtina vienybė ir konsensusas, įmanoma bemat surasti vienokių ar kitokių priekabių, net jeigu jos niekaip nėra susijusios su svarstomu dalyku? Tad šitaip ir elgiamasi. Ten, kur potenciali nauda ir prasmė akivaizdi kiekvienam – priešpėstinių minų išdėstymas pasienyje leidžia stabdyti priešo pajėgų judėjimą, apsunkina jo operacijas – galima tiesiog sausai konstatuoti, esą Seimo narys tokios naudos nematąs, ir taškas.
„Nemuno aušros“ atstovų nėra Seimo posėdžių salėje balsuojant už rezoliuciją dėl Sakartvelo, nes esą ši partija nepritaria kai kurioms rezoliucijos nuostatoms. Balsuojant dėl ribojamųjų sankcijų Rusijos ir Baltarusijos piliečiams pratęsimo metams – vėl nauji „atradimai“. Susilaikoma ar balsuojama „prieš“ pagrindžiant tai kažkokiu menamu protestu prieš tai, kad Lenkija neriboja žemės ūkio produktų iš Rusijos tranzito ir importo, o Lietuva tai daro. Kas kada nors dar matė tokį vieningą net kelių frakcijų balsavimą jį motyvuojant su balsavimo klausimu niekaip nesusijusiais dalykais? Ar galima patikėti, kad visiems taip balsavusiems Seimo nariams vienu metu į galvas šovė tokios keistos idėjos? O kodėl paprasčiausiai nepaklausus, kam taip dairomasi į kaimynes – net jeigu kaimynės pareikš, kad jos nesirengia keisti savo požiūrio, nejaugi šie Seimo nariai mano, kad uždirbti iš Rusijos tranzito būtų priimtina?
Taigi braižas aiškus – bet kokiais būdais, pasitelkus tegul ir nelogišką argumentaciją ar net išvis nepateikiant jokių motyvų, nuolat dirbtinai stengiamasi demonstruoti kitokį požiūrį į saugumą, ardyti bendras pastangas, į šunkelius nukreipti diskusijas svarbiais gynybos klausimais, įstatymų leidybą paversti balaganu.
Juo labiau importas, kuris susijęs su tranzitu, yra žalingas visų pirma Lietuvos ūkininkams. Tai aiškiai išdėstė pačios „Nemuno aušros“ deleguotas žemės ūkio ministras Ignas Hofmanas. Galų gale verta priminti, kad vieningas balsavimas saugumo klausimais pats savaime yra vertybė, o raginti su kaimynių valdžia tartis vyriausybę, kurios dalis ji yra, „Nemuno aušra“ gali kitais būdais nei logiškai nepagrindžiamu ir neigiamą visuomenės reakciją sukeliančiu balsavimu. O gal tai būdas pateikti aiškų signalą – Seime yra politikų, kurie pasisako už ekonominių santykių su Rusija ir Baltarusija atkūrimą.
Taigi braižas aiškus – bet kokiais būdais, pasitelkus tegul ir nelogišką argumentaciją ar net išvis nepateikiant jokių motyvų, nuolat dirbtinai stengiamasi demonstruoti kitokį požiūrį į saugumą, ardyti bendras pastangas, į šunkelius nukreipti diskusijas svarbiais gynybos klausimais, įstatymų leidybą paversti balaganu. Sunku sutikti su tais, kurie tokiame elgesyje įžvelgia viso labo atsakomybės stoką ar nepakankamą supratingumą. Einant ketvirtiesiems karo metams neįmanoma nesuvokti šalies aplinkos, neįmanoma nematyti visuomenės lūkesčių. Visi, o ypač Seimo nariai, puikiausiai supranta savo žodžių bei veiksmų prasmę. Taip elgtis – sąmoningas jų pasirinkimas.
